2008 m. gegužės pabaigoje Romoje susitiks tūkstančiai dviratininkų iš viso pasaulio. Nuo gegužės 30 dienos iki birželio 2 dienos penktus metus iš eilės vyks tarpplanetinė kritinė masė, dar vadinama „Ciemmona” (iš italų kalbos - „didelė kritinė masė”). Laukiama svečių iš visų planetų, tarpplanetinės kritinės masės esmė - parodyti, kad žmonės iš dviračių planetos ir automobilių planetos gali kartu važinėtis miesto gatvėmis. Į miestą įsiverš linksmiausio ir kritiškiausio renginio spalvos, garsai ir skambučiai - tūkstančiai miesto dviratininkų iš viso pasaulio mins pedalus Romos gatvėmis.

     Naujosios kairės judėjimas NK95, prieš metus šią dieną paskelbęs Naujosios kairės manifestą, simbolinę pirmosios gegužės dienos reikšmę vėl rinksis pažymėti ypatingoje sostinės vietoje – prie unikalaus paminklo legendiniam Frankui Zappai.

     Per metus NK95 manifeste paskelbti siekiai ir principai, tokie kaip nepakantumas rasizmui ir kova su marketokratija, anuomet susilaukę kandžių pastabų, šiandien jau yra tapę nuolatinėmis viešų debatų ir pilietinių akcijų temomis, nuolat mirgančiomis ir pirmuose spaudos puslapiuose, ir televizijos ekranuose.

     Šiais metais Gegužės 1-ąją anarchistai šventė kartu su „Naujaja kaire” ir profsąjungomis.

     10 val. ryto grupelė „Naujosios kairės” ir „anarchijos.lt” aktyvistų susirinko prie Franko Zappos paminklo Vilniuje (šioje vietoje lygiai prieš metus NK95 paskelbė „Naujosios kairės manifestą”). NK95 atstovė J. Bielskienė pasakė kalbą, kurioje priminė „Naujosios kairės” indėlį į visuotinio socialinio diskurso Lietuvoje kaitą ir „Judėjimo prieš prakaito krautuves” iniciatyvą steigti naujas profsąjungas didžiuosiuose Lietuvos prekybos tinkluose. Vėliau kalbėjęs anarchistas K. Pocius (priklausantis ir NK95 judėjimui) ragino rinktis alternatyvias socialinio gyvenimo formas: „užteks vergauti valstybei ir laisvajai rinkai”.
    Gegužės 1-oji – pasaulinė darbo žmonių šventė. Pasaulyje ji švenčiama įvairiai, keliamų reikalavimų pobūdis labai skiriasi. Vakaruose darbo žmonių solidarumas leidžia jiems aktyviau reikalauti savo teisių, ugdyti nuo kapitalo logikos nepriklausomą alternatyvinę kultūrą, jie yra solidaresni ir atviri bet kokioms iniciatyvoms. Tuo tarpu pokomunistinėse bananų respublikose, tarp jų – ir Lietuvoje, profsąjungų dėka darbininkų judėjimas tampa pasyvia kapitalistinio spektaklio auka, laukiančia eilinio duonos kąsnelio iš didžiosios išnaudotojos – valstybės – malonės.
                                                         
    Jau daugiau nei šimtmetį Gegužės Pirmąją viso pasaulio darbo žmonės švenčia savo šventę. Kartu su jais švenčia kairieji, anarchistai, socialistai, aktyvistai ir revoliucionieriai – visi tie, kurie kovoja dėl politinio, ekonominio ir kultūrinio darbo žmonių išsilaisvinimo iš kapitalizmo vergijos.

    Darbo žmonių šventė turi ilgą ir turiningą istoriją. Pradėta švęsti II Internacionalo Paryžiaus kongreso nutarimu, ilgainiui ji išplito visame pasaulyje. Gegužės Pirmoji – pasaulinio darbo žmonių solidarumo demonstracija ir didvyriškos 1886 m. gegužės mėnesio Čikagos darbininkų kovos bei jos aukų atminimo paminėjimas. Deja, Lietuvos valdžia bei korporacinė žiniasklaida ją iki šiol tapatina su sovietmečiu egzistavusio valstybinio kapitalizmo ir biurokratinės diktatūros inicijuotomis priverstinėmis demonstracijomis bei darbo žmonių „dėkingumo” mitingais.
       2006 m. rugsėjo 28 dieną leidykla „Kitos knygos” ir Prancūzų kultūros centras surengė Guy Debord'o knygos „Spektaklio visuomenė“ (La société du spectacle) pristatymą ir Guy Debord'o filmų peržiūrą. Į šį renginį Vilniaus anarchistai nusprendė eiti kolektyviai. Netoli Katedros susirinko keliolika žmonių, daugiausia kūrybinis jaunimas. Įdiržusiomis nuo plunksnakočio ir klaviatūros rankomis jie spaudė tviskančias juodas ir raudonos bei juodos spalvų anarchistų vėliavas. Kolona džiugiai patraukė pro Prezidentūrą, kur tuo metu vietiniai uniformuoti „klapčiukai“ leido Trispalvę. Pirmosiose gretose žygiavo bene radikaliausias tuo metu kairysis aktyvistas - a.a. Mantas Gimžauskas - Šamanas.

NK95 maloniai kviečia į Naujosios Kairės auditorijos viešą diskusiją, kuri vyks 2008 m. balandžio 30 dieną, trečiadienį, 19:00 val. klube ,,Artistai” (Kazimiero g. 3, Vilnius). Tema: 
Nacionalinis interesas ir moters kūnas, arba kur dėsime kablelį:
spręsti pačiai negalima uždrausti

NUOMONĖMIS DALINSIS: CEU Lyčių studijų magistrė Rasa Erentaitė (NKMI), Dr. Nida Vasiliauskaitė (NK95). MODERUOJA: Artūras Rudomanskis (NK95). Visi maloniai kviečiami dalyvauti!
      Šeštadienio vakare (2008 05 03), nuo 18 val. SKYDERS, "veidu į LIETUVĄ", gros Trakų ir Pylimo gatvių sankryžos skverelyje! Štai jų kreipimasis: „Brangieji biurokratai ir "viarslininkai", leiskite groti prie mūsų kino teatro "Lietuva"... pažadam būti geri ir paisyti nomenkapitalistinės cenzūros normų :)  Pasirodymo vieta / laikas: Trakų g. / 18-20 val. 

      O visus 128 skyders FRYP'inius draugus, 21 val. kviečiame į Artistus! Įėjimas - nemokamas! Daugiau info: www.skyders.lt
     Novosibirsko jaunimas jau penktus metus iš eilės gegužės 1-ąją rengia ne demonstraciją, o MONSTRACIJĄ. Šis renginys tapo Novosibirsko vizitine kortele ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. Kiekvienais metais analogų neturinti MONSTRACIJA suburia šimtus aktyvistų, menininkų ir neformalaus jaunimo atstovų.  Pagrindinis jų tikslas - pademonstruoti visišką valdžios aprobuotų politinės kovos būdų neefektyvumą ir absurdą. Kiekvienas MONSTRACIJOS dalyvis, iškeldamas beprotiškus, nerealius ir dažnai nerišlius lozungus, simboliškai pareiškia, kad  tradicinės protesto formos - demonstracijos, piketai, eitynės - yra atgyvenusios, nes jas visiškai kontroliuoja valdžia.

    „Lietuviams – europietiškų algų!“, „Nepriklausomai Lietuvai – nepriklausomybę nuo oligarchų“, „Laisvę žmonėms, arkliams ir vaizduotei“, „Noriu erdvesnės būdos“, „Sultingesnio kaulo“. Su šiais ir kitais šūkiais ketvirtadienį Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, paminėti gegužės 1-osios, Darbo žmonių šventės, susirinko nedidelis – apie 300 – žmonių būrys.

     „Pažiūrėjus į Lietuvą gegužės pirmą dieną atrodo, kad Lietuvoje nėra nė vieno darbininko arba Lietuvoje niekas nešvenčia šios šventės. Drįstu spėti, kad greičiausiai pastarasis variantas. Šią dieną Lietuvoje nevyksta eisenos, žmonės, kaip Berlyne, nerengia kasmetinių riaušių su policija, profsąjungos nekelia reikalavimų didinti algas ar gerinti darbo sąlygas. Darbdaviai neapdovanoja geriausių darbuotojų. Ką ten, jei tai „Maxima”, tai privers dar daugiau ir be atlygio dirbti.

     Negana to jei atliktume apklausą tarp dirbančių žmonių, tikiu, kad didžiulė jų dalis negalėtų nieko pasakyti apie šios šventės atsiradimą nei apie 1886 m. gegužės 1-ąją įvykusią Čikagos miesto darbininkų demonstraciją, nei apie Paryžiaus 2-ajį tarptautinį kongresą, kuris paskelbė gegužės 1-ąją viso pasaulio darbininkų solidarumo diena. Tad kyla toks natūralus klausimas - kam Lietuvai skelbti nacionaline švente dieną, kurios niekas nešvenčia?”