Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        Vaikystėje buvau jauniausias šeimos narys, o kiekvienoje šeimoje mažiausias vaikas visuomet yra juokdarys, nes įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį jis tegali suskeldamas kokį juokelį. Mano sesuo buvo penkeriais metais vyresnė už mane, brolis – devyneriais, o abu tėvai mėgo paplepėti. Taigi kai buvau visai mažas, prie vakarienės stalo visiems buvau labai nuobodus. Jie nenorėdavo klausytis kvailų vaikiškų naujienų iš mano bendraamžių gyvenimo. Jie norėdavo kalbėtis apie labai svarbius dalykus, nutikusius mokykloje, o gal koledže ar darbe. Taigi įsiterpti į pašnekesį aš tegalėjau pasakydamas ką juokinga. Manau, iš pradžių padariau tai atsitiktinai – tiesiog netyčia man pavyko kažkoks žodžių žaismas ar kas panašaus, ir pašnekesys nutrūko. Taip aš ir sužinojau, kad juokelis – tai būdas įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį.

Aš augau laikais, kai komedija mūsų šalyje buvo labai aukšto lygio, – per Didžiąją depresiją. Per radiją kalbėdavo daugybė puikiausių komikų, ir aš nejučiomis iš jų mokiausi. Visą jaunystę klausydavausi komedijų kas vakarą mažiausiai po valandą ir labai susidomėjau, kas yra juokeliai ir kodėl žmonės pralinksmėja juos išgirdę.

Juokaudamas aš stengiuosi nieko neįžeisti. Nemanau, kad dauguma mano poelgių buvo baisiai neskoningi. Nemanau, kad priverčiau nepatogiai pasijusti ar sielvartauti daug žmonių. Aš šokiruoju tik retkarčiais pavartodamas kokį nešvankų žodį. Kai kurie dalykai nėra juokingi. Aš negaliu įsivaizduoti humoristinės knygos ar parodijos apie, pavyzdžiui, Aušvicą. Ir negalėčiau juokauti apie Džono F. Kenedžio ar Martino Liuterio Kingo mirtį. Šiaip negaliu sugalvoti jokios temos, kurios vengčiau ar iš kurios negalėčiau išpešti nieko juokinga. Didžiosios katastrofos yra baisiai juokingos, kaip įrodė Volteras. Žemės drebėjimas Lisabonoje 1755 metais, žinia, kelia juoką.

Mačiau Drezdeno sugriovimą. Mačiau miestą iki jo, o paskui po jo, kai išėjau iš slėptuvės. Aišku, reakcija buvo viena – juokas. Dievas mato: taip siela ieško paguodos.

Juoktis galima iš bet ko. Manau, Aušvico belaisviai taip pat labai šiurpiai juokaudavo.

Humoras yra beveik fiziologinis atsakas į baimę. Froidas teigė, kad humoras yra vienas iš kelių atsakų į frustraciją. Pasak jo, negalėdamas išeiti pro vartus šuo ima juos draskyti, bando pasikasti, daro beprasmiškus judesius, galbūt urzgia ar panašiai, nes jį apėmusi frustracija, nuostaba ar baimė.

Baimė labai dažnai sukelia juoką. Prieš daug metų dalyvavau kuriant humoristinį televizijos serialą. Mes stengėmės vadovautis vienu esminiu principu: kiekvienoje serijoje turėjo būti paminėta mirtis. Šis elementas turėjo padaryti juoką turiningesnį, bet tuo pat metu žiūrovai turėjo nesuprasti, kaip mes verčiamės juos kvatoti.

Juokas būna ir lėkštas. Pavyzdžiui, Bobas Houpas iš tikrųjų nebuvo humoristas. Jis buvo komikas, pasakodavęs labai prastus juokelius. Jis niekuomet neužsimindavo apie dalykus, galinčius sukelti nerimą. O iš Lorelo ir Hardžio aš kvatodavau susiėmęs už pilvo. Bet tai kažkuo siaubingai tragiška. Šie vyrukai pernelyg mieli, kad galėtų išgyventi šiame pasaulyje, jiems nuolatos gresia baisus pavojus. Juos taip lengvai galėtų nudėti.

Net paprasčiausi juokeliai pagrįsti baimės kruopele. Paimkime kad ir tokį klausimą: „Kas yra baltas daiktas paukščio kakutėse?“ Žmogus, kurio klausiama, lyg iškviestas atsakinėti per pamoką bemat išsigąsta, kad atsakys ką nors kvaila. Išgirdęs atsakymą – „Tai irgi paukščio kakutės“ – jis ar ji nusijuokia ir taip atsikrato tos baimės. Vadinasi, tai nebuvo jo ar jos protinių galimybių išbandymas.

Kiti tokie klausimai: „Kodėl ugniagesiai nešioja raudonas petnešas?“, „Kodėl Džordžas Vašingtonas buvo palaidotas kalno šlaite“ ir taip toliau.

Tiesą sakant, būna ir nejuokingų juokelių – Froidas vadino juos juoduoju humoru. Gyvenime būna tokių beviltiškų situacijų, kad jokios paguodos negali nė įsivaizduoti.

Kai mus bombardavo Drezdene ir mes sėdėjome slėptuvės rūsyje užsidėję rankas ant viršugalvio – jei kartais užgriūtų lubos – vienas kareivis pasakė lyg kokia hercogienė savo rūmuose šaltą, lietingą naktį: „Įdomu, ką šiąnakt veikia skurdžiai?“ Niekas nenusijuokė, bet mes vis tiek džiaugėmės, kad jis ištarė tuos žodžius. Mes bent jau gyvi! Jis tai įrodė.

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        2004 metų lapkričio 11-ą man suėjo aštuoniasdešimt dveji. Koks jausmas, kai sulauki senatvės? Aš visiškai nebesugebu pastatyti automobilio tarp dviejų jau stovinčių, todėl prašau nežiūrėti, kai bandau tai padaryti. O sunkio jėga tapo kur kas mažiau draugiška ir sunkiau valdoma negu kadaise.

Pamatysite: kai sulauksite mano amžiaus – jei sulauksite mano amžiaus – ir būsite pratęsę giminę, imsite klausinėti savo jau pusamžių vaikų: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Aš turiu septynis vaikus, trys iš jų – našlaičiais likę sūnėnai.

Savo svarbųjį klausimą apie gyvenimą uždaviau sūnui pediatrui. Štai ką savo sukriošusiam senutėliui tėčiui atsakė daktaras Vonegutas: „Tėve, mes esame čia, kad padėtume vienas kitam ištverti šį reikalą – nežinau, kaip jį pavadinti.“

Kad ir kokie korumpuoti, godūs ir beširdžiai taptų mūsų vadovai, korporacijos, žiniasklaida, religinės ir labdaros institucijos, muzika vis tiek liks nuostabi.

Jeigu, gink Dieve, aš kada nors mirčiau, tegul ant mano antkapio užrašo:

JAM UŽTEKO VIENINTELIO DIEVO

EGZISTAVIMO ĮRODYMO –

Per mūsų katastrofiškai idiotišką karą Vietname muzika be perstojo gerėjo. Beje, tą karą mes pralaimėjome. Indokinijoje tvarką pavyko atkurti tik tada, kai jos gyventojai mus iš ten išspyrė.

Tas karas tik pavertė milijonierius milijardieriais. Šiandieninis karas milijardierius verčia trilijonieriais. Štai ką aš vadinu pažanga.

Kodėl gyventojai šalių, į kurias mes įsiveržiame, negali kovoti kaip kilmingi ponai ir ponios: uniformuoti, su tankais ir koviniais sraigtasparniais?

Grįžkime prie muzikos. Jos nuopelnas tas, kad beveik visiems padaro gyvenimą mielesnį, negu jis būtų be jos. Nors esu pacifistas, net kariniai orkestrai visada pataiso man nuotaiką. Be to, man labai patinka Štrausas, Mocartas ir panašiai. Tačiau neįkainojama dovana, kurią visam pasauliui davė iš Afrikos kilę amerikiečiai, kai dar kentė vergiją, buvo tokia didžiulė, kad dabar ji bene vienintelė priežastis, dėl kurios dažnas užsienietis vis dar šiek tiek mus pakenčia. Šis vaistas nuo visą pasaulį apėmusios depresijos epidemijos – tai dovana, vadinama bliuzu. Iš jo kilo visa šiandieninė popmuzika: džiazas, svingas, bibopas, Elvisas Preslis, bitlai, rolingai, rokenrolas, hiphopas ir taip toliau, ir panašiai.

Ar tikrai dovana pasauliui? Viena geriausių ritmenbliuzo grupių, kurią kada nors girdėjau, buvo trys vaikinai ir mergina iš Suomijos, groję viename Krokuvos klube Lenkijoje.

Puikus rašytojas Albertas Marėjus, be kita ko, džiazo istorikas ir mano draugas, sakė, kad vergijos – siaubo, nuo kurio mes niekados iki galo neatitoksime – metais savižudybių tarp darbdavių įvykdavo kur kas dažniau negu tarp vergų.

Marėjaus nuomone, taip buvo todėl, kad vergai, skirtingai negu jų baltaodžiai šeimininkai, mokėjo įveikti depresiją: jie galėjo įvaryti senę Savižudybę į kampą grodami ir dainuodami bliuzus. Jis teigia dar kai ką, ir man tai atrodo įtikima. Pasak jo, bliuzas neišvys depresijos iš namų, bet gali įspiesti ją į kampą kiekvieno kambario, kuriame grojamas. Prašau to nepamiršti.

Užsieniečiai myli mus dėl mūsų džiazo. O mūsų nekenčia ne už deklaruojamą laisvę ir teisingumą visiems. Dabar jie nekenčia mūsų už pasipūtimą.

Kai Indianapolyje lankiau Džeimso Vitkombo Railio pradžios mokyklą Nr. 43, mes piešdavome ateities namus, ateities laivus, ateities lėktuvus ir kurdavome visokias ateities svajones. Žinia, tuo metu viskas sustojo. Prasidėjo Didžioji depresija, užsidarė fabrikai, stebuklingu žodžiu tapo „Gerovė“. Kada nors ateis Gerovė. Mes jai rengėmės. Mes svajojome apie visokius namus, kuriuose turėtų gyventi žmonės – apie idealius būstus, apie idealias transporto priemones.

Šiandien iš esmės nauja yra tai, kad mano duktė Lilė, ką tik atšventusi dvidešimt pirmą gimtadienį, kaip ir jūsų vaikai, kaip ir Džordžas Bušas, pats dar vaikas, kaip Sadamas Huseinas ir dar daug kas, mato esą paveldėję pribloškiamai neseną žmonių vergijos istoriją, AIDS pandemiją ir branduolinius povandeninius laivus, snūduriuojančius fiordų dugne prie Islandijos ar kur kitur. Jų įgulos pasirengusios raketomis ir kovinėmis galvutėmis su vandenilinėmis bombomis akies mirksniu paversti daugybę vyrų, moterų ir vaikų radioaktyviaisiais suodžiais ir kaulamilčiais. Mūsų vaikai paveldėjo technologijas, kurių šalutiniai produktai tiek karo, tiek taikos metu sparčiai naikina visą planetą – kvėpuoti ir gerti tinkamą sistemą visų rūšių gyviems organizmams.

Kiekvienas, studijavęs gamtos ar tiksliuosius mokslus ir pasikalbantis su mokslininkais, žino, kad šiuo metu mums gresia siaubingas pavojus. Žmonės, gyvenę anksčiau ir gyvenantys dabar, subjaurojo visą Žemę.

Svarbiausia tiesa, kurią dabar turiu pripažinti (dėl jos aš tikriausiai nebesugebėsiu juokauti iki savo dienų galo), yra ta, kad, mano manymu, žmonėms nusispjauti, išliks planeta ar ne. Man atrodo, visi gyvena kaip Anoniminių alkoholikų draugijos nariai – šia diena. Dievas duos dar kelias dienas – ir gana. Labai mažai mano pažįstamų žmonių svajoja apie pasaulį savo vaikaičiams.

Prieš daugel metų buvau toks naivus, kad vis dar maniau, jog Amerika gali tapti tokia humaniška ir išmintinga, apie kokią svajojo tiek daug mano kartos žmonių. Apie tokią Ameriką svajojome per Didžiąją depresiją, kai nebuvo darbo. Mes kovėmės ir dažnai žūdavome dėl tos svajonės per Antrąjį pasaulinį karą, kai nebuvo taikos.

Bet dabar žinau, kad nėra nė menkiausios galimybės Amerikai tapti humaniška ir išmintinga. Todėl, kad galia gadina visus, o absoliuti galia gadina absoliučiai. Žmonės – tai šimpanzės, iki beprotystės pasigeriančios nuo galios. Gal lygindamas mūsų lyderius su apgirtusiomis nuo galios šimpanzėmis rizikuoju pakirsti kovinę dvasią mūsų karių, besikaunančių ir žūstančių Artimuosiuose Rytuose? Nieko panašaus. Jų kovinė dvasia, kaip ir ta daugybė nebegyvų kūnų, jau sudraskyta į gabalėlius. Su šiais kariais elgiamasi, kaip niekas niekados nesielgė su manim – kaip su žaisliukais, kuriuos turčių vaikas gavo dovanų per Kalėdas. 

Protingiausia ir padoriausia malda, kada nors pasakyta garsaus amerikiečio, skirta visiems, kuriuos tai gali liesti, nuskambėjusi po siaubingos žmogaus sukeltos nelaimės, buvo Abraomo Linkolno kreipimasis Getisberge, Pensilvanijos valstijoje dar tais laikais, kai mūšių laukai buvo maži. Žmogus, sėdintis raitas kalvos viršūnėje, galėjo aprėpti visą buvusių ar būsimų kautynių vietą. Priežasties ir pasekmės ryšys buvo paprastas. Priežastis buvo parakas – kalio nitrato, medžio anglies ir sieros mišinys. Pasekmė buvo skrendantis metalo gabalas. Arba durtuvas. Arba šautuvo buožė.

Štai ką apie nutilusius Getisbergo žudynių laukus pasakė Abraomas Linkolnas:

Mes negalime dedikuoti, negalime šventinti, negalime pagerbti šio lauko. Narsūs čia grūmęsi vyrai, gyvi ir mirę, jau pašventino jį taip prasmingai, kad mes su savo menkučiais gebėjimais nebegalime nieko pridėti ar atimti.

Poezija! Tada vis dar buvo įmanoma karo meto siaubą ir sielvartą pavaizduoti taip, kad jie atrodytų beveik gražūs. Amerikiečiai, galvodami apie karą, vis dar galėjo puoselėti garbės ir orumo iliuzijas. Iliuziją apie žmogaus patys suprantate ką. Aš taip jį ir vadinu: „Žmogaus patys suprantate kas.“

Galiu pridurti tokį komentarą: šioje skyrelio dalyje aš jau pavartojau per šimtu žodžių daugiau, negu jų buvo visoje Linkolno kalboje Getisberge. Koks aš tuščiakalbis!

Daugybės negalinčių apsiginti žmonių šeimų žudymas, nesvarbu, senamadiškais įrankiais ar naujoviškais universitetuose sugalvotais įtaisais, tikintis šitaip įgyti karinio ar diplomatinio pranašumo, ko gero, nėra itin puikus sumanymas.

Jo entuziastai, jo gerbėjai – jei galiu taip juos vadinti – vadovaujasi prielaida, esą mums neparankių ar dar blogesnių politinių vienetų lyderiai geba justi gailestį savo liaudžiai. Todėl pamatę ar bent jau išgirdę apie supjaustytus į gabaliukus ir ištroškintus vaikus, moteris ir senius, kurie atrodė ir kalbėjo panašiai kaip mes, o gal net buvo mūsų giminaičiai, jie rauda taip, kad tampa visiškai bejėgiai. Šitaip aš suprantu šią teoriją.

Tegul kiekvienas, kuris ja tiki, tuo neapsiriboja ir Kalėdų Senį su gerąja fėja paverčia mūsų užsienio politikos simboliais.

Kur yra Markas Tvenas ir Abraomas Linkolnas dabar, kai mums jų reikia? Jie buvo kaimiečiai iš Vidurio Amerikos, abu vertė Amerikos liaudį juoktis iš savęs ir mokė suprasti labai prasmingus, labai moralius juokelius. Įsivaizduokite, ką jie pasakytų šiandien.

Vienas iš kūrinių, kuriuos Markas Tvenas parašė su didžiausiu nusižeminimu ir širdgėla, buvo apie tai, kaip mūsų kareiviai išžudė šešis šimtus morų tautos vyrų, moterų ir vaikų išvaduodami Filipinų liaudį po Ispanijos–JAV karo. Narsusis mūsų vadas buvo Leonardas Vudas, dabar jo garbei pavadintas fortas – Leonardo Vudo fortas Misūrio valstijoje.

Ką sakė Abraomas Linkolnas apie Amerikos imperialistinius karus – pradedamus viena ar kita kilnia dingstimi, bet turinčius tikslą pagausinti gamtos ir nuolankios darbo jėgos išteklius, prieinamus turtingiausiems amerikiečiams, turintiems geriausių politinių ryšių?

Minėti Abraomą Linkolną dažniausiai būna klaida, nes jis visada paveržia dėmesį. Tuoj vėl jį pacituosiu.

Daugiau nei dešimt metų prieš savo Getisbergo kreipimąsi, kai Linkolnas tebuvo Kongreso narys, jį draskė širdgėla ir pažeminimas dėl mūsų karo Meksikoje, kuri niekada mūsų nepuolė. Savo pasisakyme kongresmenas Linkolnas turėjo galvoje Džeimsą Polką. Štai ką apie Polką, savo prezidentą, savo vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą, sakė Abraomas Linkolnas:

Tikėdamasis išvengti įdėmių žvilgsnių, nukreipęs visuomenės dėmesį į akinamai ryškią karinę šlovę – į tą įstabią vaivorykštę, kylančią iš kraujo klanų, į tą akį gyvatės, užkerinčios auką prieš mirtiną kirtį, – jis beatodairiškai pradėjo karą.

Po perkūnėliais! O aš maniau esąs rašytojas!

Ar žinote, kad per tą karą mes net paėmėme Meksiko miestą? Argi tai ne nacionalinė šventė? Ir kodėl tuometinio prezidento Džeimso Polko veidas nesipuikuoja Rašmoro kalne šalia Ronaldo Reigano? Meksika buvo labai nedora tada, penktajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje, todėl, kad vergiją ten draudė įstatymai. Prisimenate Alamo mūšį? Tuo karu mes savinomės Kaliforniją ir daugybę kitų žmonių ir valdų. Tai darėme, tarsi Meksikos kareivių, kurie tik gynė savo tėvynę nuo okupantų, skerdynės nebūtų žudymas. Ką dar be Kalifornijos užgrobėme tuo karu? Teksasą, Jutą, Nevadą, Arizoną, dalis Naujosios Meksikos, Kolorado ir Vajomingo.

Kalbant apie beatodairiškai pradėtą karą, ar žinote, kodėl, mano galva, Džordžas Bušas taip siunta ant arabų? Jie davė mums algebrą. Taip pat skaičius, kuriuos vartojame, tarp jų ir nulio ženklą, kurio europiečiai ligi tol niekada nebuvo turėję. Manot, arabai buki? Pamėginkit padalyti vieną ilgą skaičių iš kito vartodami romėniškuosius skaitmenis.

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        Ar žinot, kas yra šmikis? Kai prieš 65 metus mokiausi Indianapolio Šortridžo vidurinėje mokykloje, šmikiu buvo vadinamas bičas, kuris susikišdavo į subinę dantų protezą ir taksi nukandžiodavo užpakalinių sėdynių sagutes. (O bjauriuku buvo vadinamas bičas, kuris uostydavo merginų dviračių balnelius.)

Aš šmikiu laikau kiekvieną, neskaičiusį geriausio Amerikos apsakymo – Ambrozo Birso „Nutikimas prie Aul Kriko tilto“. Šis kūrinys neturi nieko bendra su politika. Tai nepriekaištingas amerikietiškos dvasios pavyzdys, toks pat kaip Djuko Elingtono „Rafinuota dama“ ar Franklino vardu pavadinta krosnelė.

Šmikiu laikau dar ir kiekvieną, neskaičiusį Aleksio de Tokvilio „Apie demokratiją Amerikoje“. Neįmanoma parašyti geresnės knygos apie mūsų santvarkai būdingus pranašumus ir trūkumus.

Norite pajusti šios knygos dvasią? Jis sakė – ir teigė tai prieš 169 metus – kad jokioje kitoje šalyje meilė pinigams taip neužvaldė žmonių širdžių kaip Amerikoje. Patinka?

Alžyre gimęs prancūzų rašytojas Alberas Kamiu, 1957 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija, rašė: „Esama tik vienos iš tikro rimtos filosofinės problemos, ir ta problema – savižudybė.“

Taigi literatūra pažeria daugybę juokelių. Kamiu žuvo per automobilio avariją. Kada jis gyveno? 1913–1960 m.

Ar suprantate, kad visa didžioji literatūra – „Mobis Dikas“, „Heklberis Finas“, „Atsisveikinimas su ginklais“, „Purpurinė raidė“, „Iliada“, „Odisėja“, „Nusikaltimas ir bausmė“, Biblija ir „Lengvosios brigados puolimas“ – skirta klausimui, kokia kančia būti žmogumi? (Argi akmuo nenusirita nuo širdies, kai kas nors tai pasako?)

Dėl manęs evoliucija gali eiti velniop. Kokia klaida mes esame! Mes mirtinai sužeidėme šią mielą gyvybę palaikančią planetą – vienintelę Paukščių Take – nes šimtmetį lyg padūkę šėlome važinėdami pirmyn atgal. Mūsų valdžia kariauja su narkotikais? Verčiau tegul kovoja su benzinu. Kas naikinamąja galia prilygsta benzinui? Įsipili jo į automobilį ir gali lėkti šimto šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, pervažiuoti kaimyno šunį ir sudraskyti atmosferą į skutelius. Ko čia smulkintis, jei esame homo sapiens ir niekur nuo to nesidėsi? Sunaikinkime viską! Ar kas nors turit atominę bombą? O kas šiais laikais jos neturi?!

Bet aš noriu apginti žmonių giminę, todėl galiu pasakyti štai ką: visose istorijos erose, taip pat ir Adomo ir Ievos laikais, visi tiesiog atsirado čia. Ir visada, išskyrus Adomo ir Ievos laikus, jau vykdavo žaidimai, kurie galėdavo priversti tave elgtis kaip beprotį, nors ligi tol toks nebuvai. Kai kurie iš tokių šiandien vykstančių, iš proto varančių žaidimų – meilė ir neapykanta, liberalizmas ir konservatyvizmas, automobiliai ir mokėjimo kortelės, golfas ir moterų krepšinis.

Esu vienas iš Amerikos Didžiųjų ežerų žmonių, gėlavandenių – ne vandenyninių, o žemyninių – žmonių. Kaskart maudydamasis vandenyne jaučiuosi tarsi plaukiočiau po vištienos sriubą.

Dažnas Amerikos socialistas, kaip ir aš, buvo gėlavandenis žmogus. Dauguma amerikiečių nežino, ką pirmoje praėjusio šimtmečio pusėje socialistai darė, kad menu, iškalba ir organizaciniais gebėjimais suteiktų daugiau savigarbos, orumo ir politinio įžvalgumo Amerikos triūsliams, mūsų darbininkijai.

Nuomonę, esą triūsliai, neturintys visuomeninės padėties, aukštojo mokslo diplomų ir turtų, yra žemesnio intelekto, nenuginčijamai paneigia tas faktas, kad Amerikos istorijoje du iš žmonių, puikiausiai rašiusių ir kalbėjusių sudėtingiausiomis temomis, buvo savamoksliai darbininkai. Be abejo, turiu galvoje Karlą Sandbergą, poetą iš Ilinojaus, ir Abraomą Linkolną iš Kentukio, paskui Indianos ir galiausiai Ilinojaus. Sakyčiau, abu, kaip ir aš, buvo žemyniniai, gėlavandeniai žmonės. Kitas gėlavandenis žmogus ir puikus oratorius buvo Socialistų partijos kandidatas į prezidentus Judžinas Viktoras Debsas, buvęs lokomotyvo kūrikas, gimęs viduriniosios klasės atstovų šeimoje Tera Hotos miestelyje Indianoje.

Tegyvuoja mūsiškiai!

„Socializmas“ nė kiek ne baisesnis žodis negu „krikščionybė“. Ne dėl socializmo doktrinos atsirado Josifas Stalinas su savo slaptąja policija ir buvo uždaromos bažnyčios, ne dėl krikščionybės Ispanijoje siautėjo inkvizicija. Iš tikrųjų ir krikščionybė, ir socializmas propaguoja visuomenę, pagrįstą teiginiu, kad visi vyrai, moterys bei vaikai sukurti lygūs ir neturi badauti.

Beje, Adolfas Hitleris propagavo abi šias idėjas. Savo partiją jis pavadino nacionalsocialistų ar nacistų. Hitlerio svastika nebuvo pagoniškas simbolis, kaip mano daugybė žmonių. Ji vaizdavo krikščionišką darbo žmogaus kryžių, sudarytą iš įrankių – kirvių.

Kalbant apie Stalino uždarytas bažnyčias ir maldos namus, šiandien uždarytus Kinijoje: tokį religijos gniaužimą tariamai pateisino Karlo Markso teiginys, kad „religija yra liaudies opiumas.“ Marksas sakė tai dar 1844 metais, kai opiumas ir jo dariniai buvo vieninteliai veiksmingi skausmą malšinantys vaistai, prieinami kiekvienam. Pats Marksas juos vartodavo ir būdavo jiems dėkingas, kad bent kurį laiką palengvina skausmą. Jis tik atkreipė dėmesį į tą faktą, tikrai jo nesmerkdamas, kad ir religija gali guosti žmones, vargstančius dėl sunkios ekonominės ar socialinės padėties. Tie žodžiai buvo veikiau nerūpestingai pakartota visiems žinoma tiesa negu autoritetingas pareiškimas.

Beje, kai Marksas rašė tuos žodžius, mes dar net nebuvome išvadavę savo vergų. Kas, jūsų nuomone, tais laikais buvo malonesnis gailestingo Dievo akiai – Karlas Marksas ar Jungtinės Amerikos Valstijos?

Stalinas mielai pasinaudojo banalia Markso fraze kaip įsakymu. Taip pat pasielgė ir Kinijos tironai, nes jie tarėsi gavę teisę išvyti iš bažnyčių dvasininkus, kurie galėtų nepalankiai atsiliepti apie juos ar jų tikslus.

Markso teiginys taip pat sudarė galimybę daugybei žmonių šioje šalyje teigti, esą socialistai nusistatę prieš religiją, prieš Dievą ir todėl nusipelno didžiausio pasišlykštėjimo.

Gaila, niekada nepažinojau Karlo Sandbergo nei Judžino Viktoro Debso. Nors tokių nacionalinių pažibų akivaizdoje aš nebūčiau sugebėjęs ištarti nė žodžio.

Vis dėlto aš pažinojau vieną jų kartos socialistą – Pauersą Hapgudą iš Indianapolio. Jis buvo tipiškas Indianos idealistas. Socializmas yra idealistiška doktrina. Kaip ir Debsas, Hapgudas buvo viduriniosios klasės atstovas. Jis manė, kad ši šalis ekonomiškai galėtų būti teisingesnė. Jis norėjo, kad šalis būtų geresnė, ir tiek.

Baigęs Harvardo universitetą jis ėmė dirbti angliakasiu ir ragino savo brolius darbininkus telktis, kad gautų didesnius atlyginimus ir saugesnes darbo sąlygas. Jis taip pat vadovavo protestuotojams prieš mirties bausmės vykdymą anarchistams Nikolai Sako ir Bartolomėjui Vancečiui Masačiusetse 1927 metais.

Hapgudų šeimai priklausė klestintis mėsos konservų fabrikas Indianapolyje. Jį paveldėjęs Pauersas atidavė jį darbuotojams, ir tie fabriką sužlugdė.

Mudu susipažinome Indianapolyje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Hapgudas jau buvo tapęs JAV pramonės darbuotojų profesinių sąjungų kongreso pareigūnu. Per vieną piketą kilo kažkokios peštynės, ir Pauersas davė parodymus apie jas teisme. Teisėjas pertraukia visus ir klausia jo:

– Pone Hapgudai, štai, žiūrėkite, – jūs stovite čia. Jūs baigėte Harvardo universitetą. Kaip jūsų galimybių žmogus gali pasirinkti tokią gyvenseną?

Hapgudas atsakė teisėjui:

– Nejaugi neaišku? Dėl Kalno pamokslo, Jūsų kilnybe.

Taigi dar kartą: tegyvuoja mūsiškiai!

Esu iš menininkų šeimos. Štai, žiūrėkite, aš užsidirbu pragyvenimui iš menų. Ne todėl, kad maištavau. Veikiau galima sakyti, kad paveldėjau Esso degalinę. Mat visi mano protėviai buvo menininkai, tad aš tik užsidirbu pragyvenimui kaip įprasta mūsų šeimoje.

Bet mano tėvas, tapytojas ir architektas, taip nukentėjo per Didžiąją depresiją, kad neįstengė užsidirbti duonos kąsniui. Todėl jis manė, kad man nereikėtų turėti ko nors bendra su menais. Jis leido man stoti į koledžą tik su sąlyga, kad studijuosiu ką nors rimta, praktiška.

Taigi Kornelio universitete studijavau chemiją, nes mano brolis buvo garsus chemikas. Kritikai mano, kad techninį išsilavinimą turintis žmogus, toks kaip aš, negali būti rimtas menininkas. Žinau, kad tradiciškai universitetų anglų kalbos fakultetai patys to nesuvokdami skiepija inžinerijos, fizikos ir chemijos fakultetų baimę. Mano galva, ši baimė persiduoda ir kritikams. Dauguma mūsų kritikų – anglų kalbos fakultetų absolventai. Jie labai įtariai žiūri į visus, besidominčius technika. Šiaip ar taip, nors universitete studijavau chemiją, aš vis dėstau anglų kalbos fakultetuose, tad įdiegiau į literatūrą mokslinį mąstymą. Už tai sulaukiau labai mažai dėkingumo.

Vadinamuoju mokslinės fantastikos rašytoju tapau, kai kažkas pareiškė, neva esu mokslinės fantastikos rašytojas. Nenorėjau būti prie tokių priskiriamas, todėl spėliojau, kuo nusižengiau, kad neįgysiu rimto rašytojo reputacijos. Nusprendžiau taip esant todėl, kad rašau apie techniką, o dauguma gerų Amerikos rašytojų nieko apie ją neišmano. Mane priskyrė prie mokslinės fantastikos rašytojų dėl tos paprastos priežasties, kad rašiau apie Šenektadžio miestą Niujorko valstijoje. Pirmoji mano knyga – „Pianola“ – buvo apie Šenektadį. Jame yra didelių gamyklų ir nieko daugiau. Aš ir mano bendradarbiai buvome inžinieriai, fizikai, chemikai ir matematikai. Ir kai rašiau apie General Electric ir Šenektadį, kritikams, niekada nemačiusiems šio miesto, atrodė, kad parašiau fantaziją apie ateitį.

Manau, romanai, kuriuose nekalbama apie techniką, gyvenimą vaizduoja taip pat iškreiptai, kaip karalienės Viktorijos amžininkai, kurie vaizduodami gyvenimą neužsimindavo apie seksą.

1968-aisiais, kai parašiau „Skerdyklą Nr. 5“, pagaliau tiek suaugau, kad galėjau parašyti apie Drezdeno bombardavimą. Tai buvo didžiausios skerdynės Europos istorijoje. Aišku, aš žinojau apie Aušvicą, bet skerdynės yra kitkas, tai, kas įvyksta staiga, – kai daugybė žmonių būna nužudomi per labai trumpą laiką. Drezdene 1945 metų vasario 13-ą apie 135 000 žmonių žuvo nuo britų padegamųjų bombų per vieną naktį.

Tai buvo visiška nesąmonė, beprasmiškas niokojimas. Buvo sudegintas visas miestas, ir šitokį žvėriškumą parodė britai, ne mes. Jie naktį išsiuntė bombonešius. Šie atskrido ir padegė visą miestą naujoviškomis padegamosiomis bombomis. Taigi viską, kas susidėjo iš organinių medžiagų, išskyrus negausų manąjį karo belaisvių būrelį, prarijo liepsnos. Tai buvo karinis bandymas siekiant sužinoti, ar įmanoma nušluoti nuo žemės visą miestą mėtant ant jo padegamąsias bombas.

Mes, karo belaisviai, aišku, turėjome tvarkyti negyvus vokiečius – traukėme juos iš rūsių, nes jie ten užtroško, ir krovėme į milžinišką laužą deginti. Ir aš girdėjau – nors pats to nemačiau – kad šio būdo buvo atsisakyta kaip per lėto, be to, mieste, žinia, pasklido gana bjaurus dvokas. Tada buvo atsiųsti vyrukai su liepsnosvaidžiais.

Nežinau, kaip aš su kitais karo belaisviais likome gyvi.

1968 metais buvau rašytojas. Ne itin skrupulingas: rašydavau bet ką, kad tik užsidirbčiau pinigų. Velniai rautų – aš juk viską mačiau, patyriau savo kailiu! Taigi parašysiu neskrupulingą knygą apie Drezdeną. Na, tokią, kad būtų galima ekranizuoti, o Dynas Martinas, Frankas Sinatra ir kiti vaidintų mus. Bandžiau rašyti, bet niekaip negalėjau tinkamai visko išdėstyti. Man išeidavo vien mėšlas.

Tada nuvažiavau pas savo draugą Bernį O’Harą – armijoje buvome bičiuliai. Mudu bandėme prisiminti juokingus dalykus iš to meto, kai buvome karo belaisviai Drezdene, kokiais kietuoliais dėdavomės kalbėdami ir panašiai – žodžiu, dalykus, iš kurių išeitų šaunus filmas apie karą. O jo žmona Merė O’Hara pasišiaušė.

– Jūs tada buvote dar visai vaikai, – tarė ji.

Tai pasakytina ir apie kareivius. Iš tikrųjų jie yra kūdikiai. Jie ne kino žvaigždės. Jie ne Djukas Veinas. Suvokus, kad čia ir glūdi esmė, pagaliau neliko kliūčių papasakoti tiesą. Mes tada buvome vaikai, tad „Skerdyklos Nr. 5“ paantrašte tapo „Vaikų kryžiaus žygis“.

Kodėl man prireikė dvidešimt trejų metų parašyti apie tai, ką patyriau Drezdene? Mes visi grįžome namo turėdami galvoje daugiau ar mažiau istorijų ir visi norėjome vienaip ar kitaip iš jų pasipelnyti. Iš tikrųjų Merės O’Haros žodžius reikėjo suprasti taip: „Kodėl tau nepapasakojus tiesos – melo apie tai jau užtenka?“

Po Pirmojo pasaulinio karo Ernestas Hemingvėjus parašė apsakymą „Kareivio namai“ apie tai, kad labai nemandagu iš karo grįžusio kareivio klausinėti, ką jis matė. Žinot, daugybė vyrų, tarp jų ir aš, užsičiaupdavome, kai koks civilis imdavo klausinėti apie mūšius, apie karą. Tai buvo madinga. Juk apie tai, ką išgyvenai kare, įspūdingiausiai papasakosi atsisakydamas pasakoti. Tada civiliams tenka įsivaizduoti visokius žygdarbius ir beprotišką narsą.

Bet, mano galva, Vietnamo karas atrišo rankas man ir kitiems rašytojams, nes parodė, kokie niekingi ir iš esmės kvaili mūsų vadovai ir mūsų akstinai. Galop mes galėjome prabilti apie blogus dalykus, kuriuos darėme blogiausiems žmonėms, kokius tik galima įsivaizduoti, – nacistams. O tai, ką mačiau, tai, ką galėjau aprašyti, rodė, koks šlykštus yra karas. Žinia, tiesa gali būti labai galingas dalykas. Tu jos nesitiki.

Aišku, kita priežastis nekalbėti apie karą yra ta, kad jis neapsakomai baisus.

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum pats.“ Daug kas mano, kad šiuos žodžius ištarė Jėzus, nes tai labai panašu į tai, ką mėgdavo sakyti Jėzus. Iš tikrųjų tai pasakė kinų filosofas Konfucijus penki šimtai metų prieš tai, kai gyveno didžiausias ir žmogiškiausias iš visų žmonių, vardu Jėzus Kristus.

Be to, kinai per Marką Polą davė mums makaronus ir parako formulę. Kinai buvo tokie buki, kad paraką naudojo vien fejerverkams. O tais laikais visi buvo tokie buki, jog gyvenusieji Šiaurės pusrutulyje nenumanė egzistuojant Pietų pusrutulį, IR ATVIRKŠČIAI

Mes tikrai toli pažengėme palyginti su tais laikais. Kartais aš dėl to gailiuosi. Nekenčiu vandenilinių bombų ir Džerio Springerio pokalbių laidų.

Bet grįžkime prie tokių žmonių kaip Konfucijus, Kristus ir mano sūnus gydytojas Markas – kiekvienas jų savaip mokė, kaip galėtume elgtis žmogiškiau, gal tada pasaulyje nebūtų tiek daug skausmo. Vienas mano mėgstamiausių žmonių yra Judžinas Delsas iš Tera Hotos mano gimtojoje Indianos valstijoje.

Išklausykit štai ką. Judžinas Delsas, miręs 1926–aisiais, kai man nebuvo nė ketverių, penkis kartus balotiravosi kaip Socialistų partijos kandidatas į prezidentus ir surinko 900 000 – beveik 6 procentus visų rinkėjų – balsų, jei tik galit tai įsivaizduoti. Štai ką jis sakė per rinkimų vajų:

Tol, kol yra kriminaliniai sluoksniai, aš priklausau jiems.

Tol, kol kalėjimuose yra bent vienas žmogus, aš nesu laisvas.

Argi visa, kas socialistiška, neverčia jūsų vemti? Pavyzdžiui, nemokamos valstybinės mokyklos ar visuotinis sveikatos draudimas?

Kai gaidžiams giedant kas rytą išlipate iš lovos, ar jums nesinori pasakyti: „Tol, kol yra žemesnioji klasė, aš esu jos narys. Tol, kol yra kriminaliniai sluoksniai, aš priklausau jiems. Tol, kol kalėjimuose yra bent vienas žmogus, aš nesu laisvas.“

O kaip palaiminimai Jėzaus Kalno pamoksle?

Į respublikonų platformos lentas nelabai tinka. Nelabai tinka Džordžo Bušo, Diko Čeinio ar Donaldo Ramsfeldo kalboms.

Kažkodėl gerklingiausi tarp mūsų krikščionys niekados neužsimena apie palaiminimus iš Kalno pamokslo. Bet dažnai su ašaromis akyse jie reikalauja, kad visuomeninės paskirties pastatuose būtų iškabinti Dešimt Dievo įsakymų. Bet jie, žinia, Mozės, ne Jėzaus. Nesu girdėjęs, kad bent vienas jų būtų reikalavęs, kad kur nors būtų iškabinti palaiminimai iš Kalno pamokslo.

„Palaiminti romieji“ teismo salėje? „Palaiminti taikdariai“ Pentagone? Nejuokinkit!

Taip jau susiklostė, kad idealizmas, kurio užtektų visiems, nėra iškvėpinti rožiniai debesys. Jis yra įteisintas įstatymu! Jis – tai JAV Konstitucija.

Bet aš pats jaučiu, kad į mūsų šalį, dėl kurios Konstitucijos koviausi teisingame kare, įsiveržė marsiečiai ir lavonų grobėjai. Kartais aš noriu, kad taip būtų atsitikę. Tačiau atsitiko kitkas: šalis buvo užgrobta per niekšingiausią, į žemiausio lygio komediją panašų perversmą.

Kartą manęs paklausė, ar neturiu kokių idėjų, kaip sukurti išties baisų realybės šou per televiziją. Žinau vieną realybės šou, nuo kurio jums plaukai tikrai pasišiauš: „Studentai vidutiniokai iš Jeilio.“

Džordžas Bušas subūrė aplink save studentų vidutiniokų iš aukštuomenės, visiškai neišmanančių istorijos ar geografijos, be to, gana atvirai savo pažiūras reiškiančių baltosios rasės pranašumo propaguotojų, dar vadinamų krikščionimis, ir – tai baugina labiausiai – psichopatinių asmenybių, arba PA. Šiuo medicinos terminu apibūdinami gudrūs, išvaizdūs žmonės, neturintys sąžinės.

Teiginys, kad kažkas yra PA – nė kiek negėdingas, kaip ir apendicito ar pėdos grybelio diagnozė. Klasikinis tekstas apie PA yra 1941 metais išleista Džordžijos medicinos koledžo psichiatrijos profesoriaus daktaro Hervio Kleklio „Sveikos psichikos kaukė“. Perskaitykite šią knygą!

Kai kurie žmonės gimsta kurti, kiti akli ar su kitais trūkumais. Ši knyga – apie žmones, dėl kurių visoje šioje šalyje ir nemažai kitų mūsų planetos kraštų siaučia visiška maišatis. Reikalas tas, kad šie žmonės baisiai apsigimę: jie atėjo į šį pasaulį be sąžinės ir staiga ima visa kam vadovauti.

PA neatrodo kaip kvailiai, jos visai gali pasirodyti žmonėse, jos puikiai žino, kokių kančių kitiems gali sukelti jų veiksmai, bet joms nė motais. Joms tai negali rūpėti, nes tai bepročiai. Jiems atsisukę varžteliai!

Koks kitas sindromas geriau apibūdina Enron, WorldCom ir begalės kitų korporacijų šulus, kurie praturtėjo žlugdydami savo darbuotojus, investuotojus, šalį ir vis tiek jaučiasi švarūs kaip ką tik iškritęs sniegas, kad ir ką kas nors sakytų jiems ar apie juos? Ir jie kariauja karą, kuris milijonierius verčia milijardieriais, o milijardierius trilijonieriais. Jiems priklauso televizija ir jie finansuoja Džordžą Bušą. Tačiau ne dėl to, kad jis nusistatęs prieš gėjų santuokas.

Daugybė šių beširdžių PA dabar eina aukštas pareigas mūsų federalinėje vyriausybėje, tarsi būtų ne ligoniai, o vadai. Tie žmonės perėmė viską į savo rankas. Jie vadovauja ryšių priemonėms ir mokykloms, tad mūsų padėtis nė kiek ne geresnė negu Lenkijos vokiečių okupacijos metais.

Gal jiems atrodė, kad įveldami mūsų šalį į nesibaigiantį karą jie tiesiog padarė kai ką ryžtinga. Daugybė PA taip aukštai iškilo korporacijose, o dabar ir vyriausybėje, kaip tik todėl, kad jos tokios ryžtingos. Tie žmonės, velniai griebtų, pasiryžę nuveikti ką nors kiekvieną dieną ir to nebijo. Skirtingai negu normalių žmonių, jų niekada nekankina abejonės – dėl tos paprastos priežasties, kad jiems nusišikti, kas nutiks paskui. Abejonės tiesiog negali jų kankinti. Padarykit tą! Padarykit aną! Mobilizuokite rezervistus! Privatizuokite valstybines mokyklas! Užpulkite Iraką! Sumažinkite sveikatos apsaugos finansavimą! Klausykitės visų piliečių telefono pokalbių! Sumažinkite mokesčius turtuoliams! Sukonstruokite trilijoną dolerių kainuojantį skydą apsaugoti nuo raketų! Dėkite skersą ant asmens neliečiamybės įstatymo, klubo Sierra, In These Times ir pabučiuokite man į subinę!

Mūsų brangiojoje Konstitucijoje esama tragiškos klaidos, ir aš nežinau, kaip ją ištaisyti. Ji tokia: prezidentu gali norėti būti tik bepročiai. Taip buvo net vidurinėje mokykloje – į klasės seniūnus pretendavo tik aiškiai sutrikusios psichikos mokiniai.

Maiklas Muras pavadinimu „Farenheito 9/11“ parodijuoja Rėjaus Bredberio garsiojo mokslinės fantastikos romano „451° Farenheito“ pavadinimą. Beje, keturi šimtai penkiasdešimt vienas Farenheito laipsnis yra temperatūra, kurią pasiekus užsidega popierius, iš kurio gaminamos knygos. Pagrindinis Bredberio romano veikėjas yra komunalinio ūkio darbuotojas, kurio darbas – deginti knygas.

Kadangi prakalbome apie knygų deginimą, noriu pasveikinti bibliotekininkus. Nors jie negarsėja fizine jėga, įtakingais politiniais ryšiais ar didžiuliais turtais, visoje šioje šalyje jie ryžtingai priešinosi antidemokratiškiems banditėliams, bandžiusiems išimti tam tikras knygas iš jų lentynų, ir naikino įrašus, užuot atskleidę minčių policijai pavardes žmonių, skaičiusių šias knygas.

Taigi Amerika, kurią mylėjau, vis dar egzistuoja, nors ne Baltuosiuose Rūmuose, Aukščiausiajame Teisme, Senate, Kongrese ar žiniasklaidoje. Amerika, kurią mylėjau, vis dar sėdi prie knygų išdavimo stalelių mūsų viešosiose bibliotekose.

Dar kartą knygų tema: kasdienių mūsų naujienų šaltiniai – laikraščiai ir televizija – dabar tokie bailūs, tokie neinformatyvūs ir taip nebudriai saugo JAV liaudį, kad apie tai, kas iš tikrųjų dedasi, sužinome tik iš knygų.

Pateiksiu pavyzdį: Kreigo Angerio „Bušo namai, Saudo namai“, išleista 2004-ųjų – tų žeminančių, gėdingų, krauju persisunkusių metų – pradžioje. 

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        Kūrybinio rašymo pamoka.

Pirma taisyklė: nevartokite kabliataškių. Tai transvestitai-hermafroditai, nereiškiantys visiškai nieko. Jie tik rodo, kad studijavai universitete.

Suprantu, kai kurie jūsų nelabai numano, juokauju aš ar ne. Taigi nuo šiol įspėsiu jus, kada juokauju.

Pavyzdžiui: stok į Nacionalinę gvardiją arba karinių jūrų pėstininkų korpusą ir mokyk demokratijos. Juokauju.

Netrukus mus puls Al Kaedos teroristai. Mojuokit vėliavomis, jeigu jų turite, – atrodo, tai visados juos nubaido. Juokauju.

Jeigu nori rimtai įskaudinti tėvus ir neužtenka drąsos tapti gėjumi, gali bent jau tapti menininku. Nejuokauju. Menai – ne būdas užsidirbti pragyvenimui. Tai labai žmogiškas būdas padaryti gyvenimą labiau pakenčiamą. Rupūs miltai: jeigu esi koks nors menininkas, nesvarbu, geras ar prastas, tavo siela auga. Dainuok duše. Dainuok įsijungęs radiją. Pasakok istorijas. Parašyk eilėraštį, nors ir netikusį, draugui. Daryk viską kiek įmanydamas gerai. Tau bus be galo dosniai atlyginta. Tu būsi kažką sukūręs.

Noriu pasidalyti su jumis tuo, ko išmokau. Piešiu viską ant lentos sau už nugaros, kad jums būtų lengviau sekti mano mintį [brėžia lentoje vertikalią liniją]. Tai ašis S–N – Sėkmė–Nesėkmė. Apačioje – mirtis, baisus skurdas ir liga, viršuje – dideli turtai ir puiki sveikata. Vidutiniška jūsų būklė čia, per vidurį [rodo į linijos apačią, viršų, vidurį].

O čia – ašis Pr–Pb. Pr reiškia pradžią, Pb – pabaigą. Bet ne kiekviena istorija turi tokią labai paprastą, labai gražią formą, kurią net kompiuteris galėtų suprasti [brėžia horizontalią liniją nuo ašies S–N vidurio].

Dabar duosiu jums patarimą, naudingą rinkodaros požiūriu. Žmonės, išgalintys pirkti knygas, žurnalus ir eiti į kiną, nemėgsta klausytis apie vargšus ir ligonius, todėl savo pasakojimą pradėkite čia [rodo ašies S–N viršų].Šią istoriją išvysite begalę kartų. Žmonėms ji nepaprastai patinka ir ji nesaugoma autorinių teisių. Istorija vadinasi „Žmogus skylėje“, bet ji nebūtinai turi būti apie žmogų ar skylę. Ji tokia: kažkas patenka į bėdą, bet iš jos išsikapsto [brėžia kreivę]. Neatsitiktinai linija baigiasi aukščiau, negu prasidėjo, – tai skaitytojams įkvepia viltį.

Kita istorija vadinasi „Vaikinas susipažįsta su mergina“, bet ji nebūtinai turi būti apie tai, kaip vaikinas susipažįsta su mergina [pradeda brėžti kreivę]. Ji tokia: kažkas, paprastas žmogelis, dieną, niekuo neišsiskiriančią iš kitų, susipažįsta su neapsakomai nuostabiu žmogumi: „Vaje, kaip man šiandien pasisekė!“ [brėžia kreivę žemyn]. Paskui: „Velnias!“ [brėžia kreivę aukštyn]. Ir vėl džiaugiasi gyvenimu.

Tai štai: nenoriu jūsų gąsdinti, bet iš pradžių Kornelyje studijavau chemiją, o karui pasibaigus įstojau į Čikagos universitetą. Ten studijavau antropologiją ir galop gavau šios srities magistro laipsnį. Tame pačiame fakultete mokėsi Solas Belou, ir nei jis, nei aš nė karto nedalyvavome ekspedicijoje. Nors tikrai jas įsivaizduodavome. Pradėjau lankytis bibliotekoje, ieškojau pranešimų apie etnografus, misionierius ir tyrėjus – tuos imperialistus – norėdamas sužinoti, kokių pasakojimų jie pririnko iš primityvių tautų. Beje, padariau didelę klaidą, kad įgijau antropologijos mokslinį laipsnį, nes negaliu pakęsti primityvių žmonių – jie tokie kvaili. Šiaip ar taip, vieną po kito skaičiau tuos pasakojimus, surinktus iš primityvių tautų visame pasaulyje. Jie buvo mirtinai nuobodūs – kaip ši ašis Pr–Pb. Ką gi. Primityvūs žmonės nusipelno pralaimėti su savo sumautomis istorijomis. Jie išties atsilikę. Pažiūrėkit, kaip nuostabiai kyla ir leidžiasi mūsų istorijos. Viena iš populiariausių kada nors papasakotų istorijų prasideda čia [ima brėžti vertikalią ašį žemyn nuo Pr–Pb]. Kas šis taip baisiai nusiminęs žmogus? Tai penkiolikos ar šešiolikos metų mergaitė. Jos motina mirė, tad argi jai gali būti linksma? O jos tėvas beveik tuoj pat vedė baisią žiežulą, turinčią dvi bjaurias dukras. Girdėjote šį pasakojimą?

Rūmuose keliama puota. Mergaitė turi padėti dviem savo įseserėms ir savo šlykščiai pamotei išsiruošti, bet pati turi likti namie. Tai gal jai dabar dar liūdniau? Ne, tai mergaitei jau ir taip plyšo širdis – jai gana, kad mirė motina. Blogiau nė būti negali. Na, gerai, pamotė su dukromis išvažiuoja į puotą. Pasirodo mergaitės krikštamotė geroji fėja [brėžia vertikalią liniją aukštyn], duoda jai pėdkelnes, blakstienų tušo ir transporto priemonę nusigauti į puotą.

Kai mergaitė pasirodo rūmuose, ji tampa puotos gražuole [brėžia liniją į viršų]. Ji taip išsidažiusi, kad jos giminaičiai jos net neatpažįsta. Tada laikrodis išmuša dvyliktą valandą ir, kaip buvo žadėta, iš jos vėl viską atima [brėžia liniją žemyn]. Neilgai trunka, kol laikrodis išmuša dvylika kartų, taigi jos padėtis vėl blogėja. Ar pablogėja iki buvusio lygio? Ne, velniai rautų. Kad ir kas vėliau atsitiktų, ji prisimins, kaip buvo puotos gražuolė ir kaip ją pamilo princas. Taigi ji parstriksi namo, tik jau kur kas linksmesnė, paskui paaiškėja, kad kurpaitė jai tinka, ir ji tampa neapsakomai laiminga [brėžia liniją į viršų, paskui nupiešia begalybės ženklą].

Yra dar Franco Kafkos istorija [ima brėžti vertikalią liniją nuo apatinės ašies Pr–Pb dalies]. Jaunuolis – ganėtinai nemalonaus būdo ir ne itin išvaizdus. Jis turi vaidingų giminaičių ir išbandė daugybę darbų, bet nė viename neturėjo galimybių būti paaukštintas. Jis uždirba tiek mažai, kad negali nusivesti merginos į šokius ar aludėje išlenkti bokalo alaus su draugu. Vieną rytą jis pabunda, metas vėl eiti į darbą, bet jis pavirtęs tarakonu [brėžia liniją žemyn paskui nupiešia begalybės ženklą]. Ši istorija pesimistiška.

Klausimas toks: ar ši mano sukurta sistema padeda mums įvertinti literatūros kūrinį? Gal tikro šedevro neįmanoma nukryžiuoti ant šitokios konstrukcijos kryžiaus? Kaip yra su „Hamletu“? Sakyčiau, tai ganėtinai geras kūrinys. Ar kas nors bandys tai užginčyti? Naujos linijos man nereikia braižyti, nes Hamleto padėtis tokia pat kaip Pelenės, tik lytys čia priešingos.

Jo tėvas ką tik mirė. Jis labai nusiminęs. O jo motina nieko nelaukusi ėmė ir ištekėjo už jo dėdės, tikrų tikriausio šunsnukio. Taigi Hamletas stumia dienas būdamas toks pat nusiminęs kaip Pelenė, bet tada prie jo prieina draugas Horacijus ir sako:

– Klausyk, Hamletai, ant pilies kuorų pasirodo tokia būtybė, man rodos, tau vertėtų su ja pasikalbėti. Tai tavo tėvas.

Taigi Hamletas užlipa ant kuorų ir kalbasi su ta, žinote, gana materialia šmėkla. O toji sako:

Aš tavo tėvas, mane nužudė, turi už mane atkeršyti. Tas niekdarys – tavo dėdė.

Ir papasakoja, kaip buvo nužudytas.

Na, gera tai buvo naujiena ar bloga? Po šiai dienai mes nežinome, ar toji šmėkla iš tikro buvo Hamleto tėvas. Jei esate kvailioję su spiritistais, žinote, kad aplink sklando piktosios dvasios, linkusios prišnekėti jums velniaižin ko, ir kad nereikia jomis tikėti. Ponia Blavackaja, žinojusi apie dvasių pasaulį daugiau negu kas nors kitas, sakė, kad esi kvailys, jei rimtai žiūri į vaiduoklius, nes dažnas jų yra piktanoriškas. Daugelis jų – nužudyto žmogaus, savižudžio ar vienaip ar kitaip siaubingai apgauto nelaimėlio sielos, ir jos visos trokšta keršto.

Taigi mes nežinome, ar ta būtybė iš tikro buvo Hamleto tėvas, ir ar gera tai buvo naujiena, ar bloga. Hamletas irgi to nežino. Bet jis sako, girdi, ką gi, aš žinau, kaip viską galima patikrinti. Aš nusisamdysiu aktorius suvaidinti, kaip dėdė nužudė tėvą pagal šmėklos pasakojimą, surengsiu tokį spektaklį ir pažiūrėsiu, kaip dėdė reaguos. Taigi jis surengia vaidinimą. Deja, rezultatas nekoks. Dėdė neišsikrausto iš proto, neima miknoti: „Aš... aš... jūs mane demaskavote... aš kaltas, aš jį nužudžiau...“ Žodžiu, šnipštas. Naujiena nei gera, nei bloga. Po šios nesėkmės Hamletas kalbasi su motina. Tuomet sujuda portjeros. Hamletas pamano, kad čia slapukauja dėdė, tad taria: „Gerai, man įgriso būti tokiam velniškai neryžtingam“ ir rapyra perveria portjeras. Ir kas iš už jų iškrenta? Ogi tas pliurpa Polonijus, tas niektauza. Šekspyras žiūri į jį kaip į kvailį, kurio nė kiek negaila atsikratyti.

Buki tėvai mano, kad tėvai visuomet turi kartoti savo atžaloms Polonijaus patarimus, duotus vaikams, kai šie buvo beišeiną iš namų, nors tai kvailiausi kokie tik gali būti patarimai, o pačiam Šekspyrui jie atrodė juokingi.

 „Nesiskolink pinigų ir neskolink kitiems.“ Bet kas gi yra gyvenimas, jei ne nuolatinis skolinimas ir skolinimasis, aš tau – tu man?

„O svarbiausia – būki ištikimas sau.“ Vadinasi, būk egotistas.

Naujiena nei gera, nei bloga. Hamleto nesuėmė. Jis juk princas. Jis gali nužudyti ką tik nori. Taigi jis toliau sau gyvuoja, kol galiausiai įsivelia į dvikovą ir žūva. Kur jis pateko – į dangų ar pragarą? Skirtumas nemenkas. Pelenė ar Kafkos tarakonas? Nemanau, kad Šekspyras labiau už mane tikėjo dangų ir pragarą. Taigi mes nežinome, gera tai naujiena ar bloga.

Aš ką tik jums įrodžiau, kad Šekspyras buvo toks pat prastas pasakotojas kaip bet kuris arapahų genties indėnas.

Bet dėl vienos priežasties mes pripažįstame, kad „Hamletas“ yra šedevras: Šekspyras papasakojo mums tiesą, o žmonės taip retai sako mums tiesą šiuose pakilimuose ir nuolydžiuose [rodo į lentą]. Iš tikrųjų mes taip mažai žinome apie gyvenimą, kad nelabai suprantame, kokia naujiena gera, o kokia bloga.

Ir jeigu aš mirsiu – neduok Dieve – norėčiau patekti į dangų ir paklausti ko nors iš tenykščių šulų:

– Ei, kokios buvo geros naujienos, o kokios blogos?

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        Kvaištelėjusi moteris iš Ipsilančio prieš keletą metų atsiuntė man laišką. Ji žinojo, kad aš irgi kvaištelėjęs: visą gyvenimą buvau šiaurinis demokratas, besilaikantis Franklino Delano Ruzvelto tradicijų, triūslių draugas. Ji laukėsi kūdikio – ne nuo manęs – ir norėjo žinoti, ar nėra blogai paleisti tokį mielą, nekaltą padarėlį į tokį blogą pasaulį kaip šis.

Ji rašė: „Labai norėčiau sužinoti, ką manote apie 43 metų moterį, kuri galiausiai turės kūdikį, bet prisibijo, kad nauja gyvybė ateis į tokį bauginantį pasaulį.“

Nedarykite to! – norėjau parašyti jai. Jums gali gimti antras Džordžas Bušas arba antra Lukrecija Bordža. Kūdikiui pasisektų, nes gimtų šalyje, kur net vargšai kenčia nuo antsvorio, bet nepasisektų, nes tai būtų šalis, neturinti nacionalinės sveikatos apsaugos programos nei padoraus visuotinio švietimo, kur mirtinos injekcijos bei karai yra pramogos, ir kur reikia atiduoti ranką ir koją, kad galėtum studijuoti koledže. Taip nebūtų, jei kūdikis būtų kanadietis, švedas, anglas, varliaėdys ar fricas. Todėl arba toliau vartokite kontraceptines priemones, arba emigruokite.

Bet atrašiau, kad vienintelis dalykas be muzikos, dėl kurio manau esant beveik verta gyventi, man buvo visi šventieji, kuriuos sutikau, o jų gali būti visur. Sakydamas „šventieji“ turėjau galvoje žmones, padoriai besielgiančius stebėtinai nepadorioje visuomenėje.

Džo, jaunuolis iš Pitsburgo, kreipėsi į mane su vieninteliu prašymu: „Būkit malonus, pasakykit, kad viskas bus gerai.“

– Sveikas atvykęs į Žemę, jaunuoli, – atsakiau. – Vasarą čia karštą, žiemą – šalta. Ji apskrita, šlapia, sausakimša. Geriausiu atveju, Džo, išbūsi čia kokį šimtą metų. Žinau tik vieną taisyklę: velniai rautų, Džo, turi būti geras!

Neseniai man parašė jaunuolis iš Sietlo:

Anądien oro uosto saugos tarnyba manęs paprašė atlikti dabar įprastą veiksmą – nusiauti batus. Kai padėjau batus į padėklą, mane apėmė visiško absurdiškumo pojūtis. Aš turiu nusiauti batus ir atiduoti juos peršviesti rentgeno aparatu, nes kažkoks vyrukas bandė susprogdinti lainerį savo sportbačiais. Ir pamaniau: gyvenu pasaulyje, kurio nebūtų galėjęs įsivaizduoti net Kurtas Vonegutas. Taigi dabar, kai turiu galimybę užduoti tokių klausimų, pasakykit man, ar jūs galėjot tai įsivaizduoti? (Jeigu kas nors sugalvos, kaip pasigaminti sprogstamąsias kelnes, mūsų laukia rimti keblumai.)

Pritariu: tie cirkai su batais, oranžinis pavojaus lygis ir panašiai – pasaulinio lygio pokštai. Bet visų laikų mėgstamiausias man tas, kurį vykstant Vietnamo karui iškrėtė prieš jį protestavęs juokdarys Abis Hofmanas (1936–1989). Jis apskelbė, kad naujausias būdas pagauti kaifą – analiniu būdu pavartoti banano žievelių. Tada FTB mokslininkai kišosi į subinę bananų žieveles, kad išsiaiškintų, ar tai tiesa. Bent jau taip mes tikėjomės.

Žmonės labai išsigandę. Paimkime kad ir adreso nenurodžiusį vyrą. Jis rašo:

Jei žinotumėt, kad žmogus kelia jums grėsmę – gal turi pistoletą kišenėje, o jūs jaučiate, kad jis nė akimirkos nedvejodamas šaus į jus – ką darytumėte? Mes žinome, kad Irakas kelia grėsmę mums, visam likusiam pasauliui. Kodėl mes sėdime rankas sudėję ir apsimetame esą apsaugoti? Būtent taip ir nutiko su Al Kaeda ir rugsėjo vienuoliktąja. Tačiau Irako grėsmė kur kas didesnio masto. Ar turime sėdėti nieko neveikdami – elgtis kaip maži vaikai, kurie sėdi išsigandę ir laukia?

Prašau mūsų visų labui nusipirkti šratinį šautuvą, geriausia – 12-o kalibro dvivamzdį ir prie savo namų ištaškyti smegenines visiems žmonėms, išskyrus farus, kurie gali būti ginkluoti.

Vyras iš Litl Dir Ailo Meino valstijoje parašė man klausdamas:

Kas iš tikrųjų skatina Al Kaedą žudyti ir žudytis? Prezidentas sako: „Jie nekenčia mūsų laisvių“ – mūsų tikėjimo laisvės, mūsų žodžio laisvės, mūsų laisvės balsuoti, rinktis, kiekvienam turėti savo nuomonę, nors tikrai ne tai sužinojome iš belaisvių, laikomų Gvantaname, ir ne tai prezidentui sako patarėjai. Kodėl žiniasklaida ir mūsų išrinkti politikai nepriremia Bušo prie sienos, kai jis tauškia tokius niekus? Ir kaip kada nors gali būti taika ar bent jau pasitikėjimas mūsų lyderiais, jei Amerikos liaudžiai nesakoma tiesa?

Ką gi. Norisi, kad tie, kurie surengė peliuko Mikio lygio perversmą ir paėmė į savo rankas federalinę valdžią, o kartu – ir pasaulį, tie, kurie atjungė visus Konstitucijoje numatytus nuo įsilaužėlių turėjusius saugoti signalizacijos įtaisus, tai yra Kongresą, Senatą, Aukščiausiąjį Teismą ir mus, liaudį, būtų tikri krikščionys. Bet, kaip seniai mums sakė Viljamas Šekspyras, „Šėtonas gali cituoti Šventąjį Raštą savais tikslais.“

Arba kaip laiške man pasakė vyriškis iš San Francisko:

Kaip Amerikos žmonės gali būti tokie kvaili? Jie tebetiki, kad Bušas buvo išrinktas, kad jis rūpinasi mumis ir turi šiokį tokį supratimą apie tai, ką daro. Kaip jis gali „gelbėti“ žmones juos žudydamas ir niokodamas jų tėvynę? Kaip mes galime smogti pirmi vien todėl, kad tikime, jog netrukus būsime užpulti? Jam svetimas sveikas protas, logika ir moralės nuostatos. Jis tik silpnaprotė marionetė, vedanti mus į prarają. Kaip žmonės gali nematyti, kad karinis diktatorius Baltuosiuose Rūmuose nuogas?

Atsakiau jam, kad jeigu jis abejoja, jog mes esame demonai pragare, jam reikėtų perskaityti romaną „Paslaptingas nepažįstamasis“, Marko Tveno parašytą 1898 metais, gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918). Jame jis įrodo ir patiria niūrų pasitenkinimą, aš taip pat, kad Žemės planetą ir „prakeiktą žmonių giminę“ sukūrė ne Dievas, o Šėtonas. Jei tuo abejojate, paskaitykite rytinį laikraštį. Nesvarbu, kokį laikraštį. Nesvarbu, kurios dienos.

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        Pasakysiu jums naujieną.

Ne, aš neiškėliau savo kandidatūros į prezidentus, nors žinau, kad sakinys bus nepilnas, jei jame nebus veiksnio ar tarinio.

Be to, neprisipažinsiu, kad miegu su nepilnamečiais. Užtat pasakysiu štai ką: mano žmona gerokai senesnė už visus, su kuriais kada nors esu miegojęs.

O naujiena tokia: aš paduosiu į teismą Braun & Viljamson tabako bendrovę, gaminančią cigaretes Pall Mall ir pareikalausiu iš jos milijono žalių! Nuo tada, kai man buvo vos dvylika, aš vieną po kitos rūkiau vien tik Pall Mall be filtro. Ir jau daugybę metų kuo atviriausiai, ant pakuotės, Braun & Viljamson bendrovė grasina mane nužudyti.

Bet man dabar aštuoniasdešimt dveji. Labai ačiū, šunsnukiai prakeikti. Mažiausiai norėjau būti gyvas, kai trys galingiausi žmonės visoje planetoje turės Bušo, Diko ir Kolono* vardus.

Mūsų vyriausybė kariauja su narkotikais. Tai tikrai kur kas geriau negu gyvenimas be jokių narkotikų. Taip žmonės kalbėdavo apie „sausąjį įstatymą“. Ar galite įsivaizduoti, kad nuo 1919 iki 1933 metų JAV įstatymai griežčiausiai draudė gaminti ir gabenti alkoholinius gėrimus bei jais prekiauti. Indianos laikraščio žurnalistas Kenas Habardas sakė: „Sausasis įstatymas“ vis geriau negu gyvenimas be jokio alkoholio.“

Bet supraskit štai ką: dvi žalingiausios medžiagos, kuriomis labiausiai piktnaudžiaujama ir kurioms įgyjama didžiausia priklausomybė, yra visiškai legalios.

Viena, be abejo, yra etilo alkoholis. Ir toks didis žmogus kaip prezidentas Džordžas Bušas pats prisipažįsta, kad laikotarpiu nuo šešiolikos iki keturiasdešimties metų didžiąją dalį laiko būdavo prisišniojęs arba nusitašęs, arba girtas kaip dūmas. Pasak jo, kai sukako keturiasdešimt vieneri, jam pasirodė Jėzus ir privertė mesti girtauti, atsisakyti velnio lašų.

Kai kuriems girtuokliams vaidenasi rožiniai drambliai.

Kai dėl mano patirties piktnaudžiaujant žalingomis medžiagomis - bijojau heroino, kokaino, LSD ir panašių medžiagų. Baiminausi, kad nuo jų gali pasimaišyti protas. Marihuanos suktinukę kartą vis dėlto sutraukiau su Džeriu Garsija ir jo grupe Grateful Dead vien tam, kad būtų smagiau bendrauti. Jokio poveikio nepajutau, tad daugiau niekada to nedariau. Dievo ar dar ko valia alkoholiku nesu daugiausia dėl savo genų. Retkarčiais išgeriu taurelę ar dvi, šįvakar irgi išlenksiu. Bet dvi – man riba. Dėl to bėdų neturiu.

Žinia, garsėju kaip baisus mėgėjas rūkyti. Vis viliuosi, kad cigaretės mane pribaigs. Vienam gale – ugnelė, kitam gale – kvailelis.

Bet pasakysiu jums viena: kartą pagavau tokį kaifą, kad kitas tokio nepajunta nė po kreko porcijos. Tai buvo, kai pirmą kartą gavau vairuotojo pažymėjimą – saugokis pasauli, atvažiuoja Kurtas Vonegutas!

Tais laikais mano automobilis, kiek prisimenu, studebeikeris, buvo varomas kaip beveik visos transporto priemonės ir kiti mechanizmai šiandien, taip pat kaip kūrenamos elektrinės ir lydyklos. Tam naudojamas žalingiausias narkotikas, kuriuo labiausiai piktnaudžiaujama ir kuriam įgyjama didžiausia priklausomybė – organinis kuras. 

Kai čia atsiradote, net kai aš čia atsiradau, industrializuotas pasaulis jau buvo beviltiškai priklausomas nuo organinio kuro, ir labai greitai jo visai neliks. Prasidės „lomkės“.

Ar galiu pasakyti jums tiesą? Turiu galvoje šį tą, apie ką nepraneša per televizijos naujienas. Mano manymu, tiesa štai kokia: mes visi esame priklausomybe nuo organinio kuro sergantys narkomanai, beviltiškai bandantys išsiginti šio fakto. O mūsų vadovai, kaip ir daugybė narkomanų, kurių netrukus laukia „lomkės“, daro smurtinius nusikaltimus, kad gautų šio tiek mažai likusio narkotiko, nuo kurio mes priklausomi.

Nuo ko prasidėjo šis galas? Kai kas gal pasakys, nuo Adomo, Ievos ir nuo Pažinimo obels vaisiaus – tai buvo akivaizdus medžioklės spąstais atvejis. Aš sakau, kad nuo Prometėjaus, vieno iš titanų, dievų sūnaus, graikų mite pavogusio ugnį iš Dzeuso ir atidavusio ją žmonėms. Dievai taip įtūžo, kad Prometėją nuogą prikaustė prie uolos. Jo nugara buvo neapsaugota, tad ereliai lesė jo kepenis. Ne veltui žmonės sako: „Rykštė vaiką taiso.“

Dabar akivaizdu, kad dievai buvo teisūs, kai šitaip pasielgė. Artimi mūsų pusbroliai gorilos, orangutangai, šimpanzės ir gibonai visą tą laiką kuo puikiausiai vertėsi misdami vien žaliomis augalinės kilmės medžiagomis. O mes ne tik gaminame karštus valgius, bet per mažiau nei du šimtus metų baigiame sunaikinti šią kadaise tokią malonią planetą, atlikusią gyvybės palaikymo sistemos paskirtį, daugiausia per savo termodinaminį šėlsmą su organiniu kuru.

Anglas Maiklas Faradėjus pirmą elektros generatorių sumeistravo vos prieš šimtą septyniasdešimt dvejus metus.

Vokietis Karlas Bencas pirmą automobilį, stumiamą vidaus degimo variklio, sukonstravo vos prieš šimtą devyniolika metų.

Pirmas naftos gręžinys JAV, šiandien – sausa skylė – Edvino L. Dreiko buvo išgręžtas Titusvilyje, Pensilvanijoje, vos prieš šimtą keturiasdešimt penkerius metus.

Žinia, amerikiečiai broliai Raitai pagamino pirmą lėktuvą ir juo paskrido vos prieš šimtą ir vienerius metus. Jis buvo varomas benzinu.

Norit pasikalbėti apie nenumaldomą šėlsmą?

Tai mina, sprogstanti, kai palieti kokį iš pažiūros nekaltą žaisliuką.

Ak, tas taip lengvai padegamas organinis kuras! Šiuo metu mes sprogdiname bemaž paskutinius jo burbuliukus, lašelius ir gabalėlius. Netrukus užges visos šviesos. Nebebus elektros. Sustos visų rūšių transporto priemonės, o Žemės planeta netrukus pasidengs griaučių ir niekam nebereikalingų mechanizmų pluta.

Ir niekas ničnieko negali pakeisti. Žaidimas per daug seniai prasidėjęs.

Nenoriu sugadinti vakarėlio dalyviams nuotaikos, bet tiesa tokia: mes iššvaistėme savo planetos išteklius, tarp jų orą ir vandenį, tarsi rytojaus neturėtų būti. Todėl jo ir nesulauksime.

Ką gi, vienuoliktokų vakarėlis mokslo metų pabaigos proga neįvyks, bet ne tai svarbiausia.

____________________ 

* Žargone „bush“ reiškia „pizę“, „dick“ – „pimpalą“, „colon“ (autorius sąmoningai iškraipo vardą Colin) – „gaubtinę žarną“ (Vert.).

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        Tai štai: turiu jums gerą naujieną ir blogą. Bloga naujiena ta, kad marsiečiai nusileido Niujorke ir apsistojo viešbutyje Waldorf Astoria. Gera naujiena ta, kad jie minta vien visų odos spalvų benamiais vyrais, moterimis ir vaikais, o siusioja benzinu.

Supilk tą siusiuką į ferarį ir galėsi spausti šimtą šešiasdešimt kilometrų per valandą. Įpilk jo į lėktuvą ir galėsi lėkti greitai kaip kulka ir mėtyti visokį šūdą ant arabų. Įpilk į mokyklinį autobusą, ir galėsi vežioti vaikus į mokyklą ir iš jos. Pripilk jo į gaisrinės automobilį ir jis nuveš ugniagesius į gaisrą, kad galėtų jį gesinti. Įpilk jo į hondą, ir ji nuveš tave į darbą ir parveš atgal namo.

Bet pasiklausykit, kuo kakoja marsiečiai. Ogi uranu. Vos vieno ateivio kakučių užtenka apšviesti visus Takomos miesto namus, mokyklas, bažnyčias ir parduotuves.

Bet rimtai: jei sekate įvykius skaitydami bulvarinius laikraščius prekybcentriuose, žinote, kad Marso antropologai tiria mūsų kultūrą pastaruosius dešimt metų, nes mūsų kultūra vienintelė verta supuvusio skatiko visoje planetoje. Apie Braziliją ir Argentiną, aišku, nėra ko nė kalbėti.

Šiaip ar taip, praėjusią savaitę jie grįžo namo, nes suprato, kaip baisu pasidarys dėl globalinio klimato atšilimo. Beje, transporto priemonė, kuria jie keliauja po kosmosą, buvo ne skraidanti lėkštė. Ji veikiau panėšėjo į skraidančią sriubinę su dangčiu. Ir jie iš tikro mažučiai, vos penkiolikos centimetrų ūgio. Tik ne žali – jie rausvai violetiniai.

Ir rausvai violetinė jų vadė atsisveikindama plonyčiu, laibutėliu, manieringu balsu pasakė, kad joks marsietis niekados nesupras dviejų Amerikos kultūros aspektų.

– Nors užmušk, nesuprantu, – sucypė ji, – ko jūs taip einat iš proto dėl pimpalo čiulpimo ir golfo?

Tai ištrauka iš romano, kurį rašau pastaruosius penkerius metus, apie trisdešimt šešeriais metais už mane jaunesnį Gilą Bermaną, estrados komiką. Veiksmas vyksta artėjant pasaulio pabaigai. Knyga apie tai, kaip mes bejuokaudami baigiame išnaikinti visas žuvis vandenynuose bei susprogdinti paskutinius organinio kuro burbuliukus, lašelius ir gabalėlius. Bet man niekaip nepavyksta užbaigti šios knygos.

Jos darbinis pavadinimas – tiksliau, nedarbinis – „Jei Dievas šiandien būtų gyvas“. Ei, paklausykit: laikas padėkoti Dievui už tai, kad gyvename šalyje, kur net skurdžiai turi antsvorį. Bet Bušo dieta gali šią padėtį ištaisyti.

Na, o to romano, kurio niekaip negaliu pabaigti, – „Jei Dievas šiandien būtų gyvas“ – pagrindinis veikėjas, estrados komikas paskutinio teismo dieną nesitenkina tuo, kad pasmerkia mūsų narkomanišką priklausomybę nuo organinio kuro ir narkotikų prekeivius Baltuosiuose Rūmuose. Dėl gyventojų pertekliaus žemėje jis pasisako dar ir prieš lytinius santykius. Gilas Bermanas sako žiūrovams: 

Aš tapau visišku kastratu. Celibato laikausi taip pat griežtai kaip mažių mažiausiai penkiasdešimt procentų heteroseksualių Romos katalikų kunigų. O susilaikyti nuo lytinių santykių – ne tas pats kas eiti pas dantistą, kad užplombuotų šaknies kanalą. Susilaikyti – labai pigu ir patogu. Apie saugų seksą nėra ko nė kalbėti. Paskui nereikia nieko nedaryti, nes jokio paskui nėra.

O kai mano zirzeklis – šitaip vadinu savo televizorių – man į veidą kaišioja papus ir šypsenas, ir sako, girdi, šiąnakt visi, išskyrus mane, pasidulkins, ir, girdi, šalyje susidarė nepaprastoji padėtis, tad aš turiu bėgti į gatvę ir nusipirkti automobilį ar kontraceptinių tablečių, o gal sulankstomąją sporto salę, kurią galėsiu paslėpti po lova, aš juokiuosi kaip hiena. Aš žinau ir jūs žinote, kad milijonai dorų amerikiečių, tarp jų ir dalis čia esančių, šiąnakt nepasidulkins.

Ir mes, visiški kastratai, balsuojame! Nekantriai laukiu valandos, kai pats Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas – tikriausiai jis šiąnakt irgi negaus pasidulkinti – paskelbs Nacionalinę kastratų pasididžiavimo dieną. Milijonai mūsų išeis iš savo spintų. Pasitempę, aukštai iškėlę smakrus, mes pražygiuosime pagrindinėmis miestų gatvėmis visoje šioje demokratinėje šalyje, išprotėjusioje nuo papų pasiutligės, juokdamiesi kaip hienos.

Na, o Dievas? Kas, jeigu šiandien Jis būtų gyvas?

Gilas Bermanas sako: „Dievas turėtų būti ateistas, nes mes čia apsidirbome juodai, oi, kaip juodai.“

Mano galva, viena iš didžiausių klaidų, kurią darome, – didesnė tik ta, kad esame žmonės, – yra susijusi su tuo, kas iš tikrųjų yra laikas. Mes turime visus tuos įnagius suraikyti jį kaip saliamį, laikrodžius ir kalendorius, o griežinėliams duodame pavadinimus, tarsi jie būtų mūsų nuosavybė ir jie niekados negalėtų pasikeisti, pavyzdžiui: „1918 metų lapkričio 11-a, 11 valandų“, nors iš tikrųjų jie lengvai gali suirti į gabalėlius ar išsilakstyti į šalis kaip gyvsidabrio lašeliai.

Tokiu atveju gal įmanoma, kad Antrasis pasaulinis karas buvo ankstesniojo priežastis? Antraip Pirmasis lieka siaubingiausia nepaaiškinama nesąmonė. Arba pabandykite atsakyti į tokį klausimą: gal iš pažiūros neįtikėtini genijai tokie kaip Bachas, Šekspyras ir Einšteinas iš tikrųjų buvo ne antžmogiai, o viso labo plagiatoriai, kopijavę didžius ateities kūrinius?

Antradienį, 2004 metų sausio 20 dieną, nusiunčiau savo redaktoriui Džoelui Bleifusui iš žurnalo In These Times tokią faksogramą:

ČIA PASKELBTAS ORANŽINIS PAVOJAUS LYGIS.

20.00 LAUKIAMAS EKONOMINIS TERORISTŲ IŠPUOLIS.

Jis sunerimęs paskambino ir paklausė, kas dedasi. Atsakiau, kad pranešiu jam, kai turėsiu išsamesnės informacijos apie bombas, kurias Džordžas Bušas ketina susprogdinti savo kasmečiame pranešime Amerikos liaudžiai.

Tą vakarą man paskambino draugelis, nebepublikuojamas mokslinės fantastikos rašytojas Kilgoras Trautas. Jis manęs paklausė:

– Ar žiūrėjai prezidento pranešimą?

– Taip, ir jis man padėjo prisiminti, ką didysis britų dramaturgas socialistas Džordžas Bernardas Šo sakė apie šią planetą.

– Jis sakė: „Nežinau, ar Mėnulyje gyvena žmonės, bet jeigu gyvena, jie tikriausiai naudoja Žemę kaip beprotnamį.“ Jis kalbėjo ne apie mikrobus ar dramblius – jis turėjo galvoje mus, žmones.

– Tu nemanai, kad čia yra Visatos beprotnamis?

– Kurtai, man rodos, aš nesakiau, nei kad sutinku su juo, nei kad nesutinku.

– Mes baigiame sunaikinti šią planetą, atlikusią gyvybės palaikymo sistemos paskirtį, nuodais, išsiskiriančiais per visą tą mūsų termodinaminį šėlsmą su atomine energija ir organiniu kuru. Visi tai žino, bet beveik niekam nė motais. Štai kokie mes pamišę! Manau, planetos imuninė sistema bando atsikratyti mūsų pasitelkdama į pagalbą AIDS, naujas gripo bei tuberkuliozės atmainas ir taip toliau. Mano galva, planeta privalo atsikratyti mūsų. Mes iš tikro siaubingi gyvūnai. Žinai tą kvailą Barbros Straizand dainą: „Žmonės, kuriems reikia žmonių, yra laimingiausi žmonės pasaulyje“ – ji juk kalba apie žmogėdras. Apie tai, kad reikia daug ėdalo. Taip, planeta bando mūsų atsikratyti, bet, man rodos, jau per vėlu.

Atsisveikinau su savo draugu, padėjau ragelį ir parašiau šią epitafiją: „Geroji Žemė – mes galėjome ją išgelbėti, bet buvome velniškai godūs ir tingūs.“

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        Gerai, truputį pasilinksminkime. Pakalbėkime apie seksą. Pakalbėkime apie moteris. Froidas sakė nežinantis, ko reikia moterims. Aš žinau, ko reikia moterims: daugybės žmonių, su kuriais galėtų šnekėtis. Apie ką jos nori šnekėtis? Apie viską.

Ko reikia vyrams? Jiems reikia daugybės bičiulių ir jie nori, kad žmonės ant jų labai nepyktų.

Kodėl šiais laikais tiek daug žmonių skiriasi? Todėl, kad daugumos mūsų šeimos nebe tokios gausios kaip kadaise, kai kartu gyvendavo ne tik sutuoktiniai su vaikais, bet ir seneliai ar net pusbroliai. Anksčiau, kai vyras ir moteris susituokdavo, nuotaka galėdavo šnekėtis apie viską su kur kas daugiau žmonių. Jaunikis turėdavo kur kas daugiau bičiulių, kuriems galėdavo pasakoti savo kvailus anekdotus.

Viena kita amerikiečių šeima vis dar gausi, bet tokių labai reta. Navahų genties indėnai. Kenedžiai.

Bet dauguma mūsų, jei šiais laikais susituokiame, turime tik po sutuoktinį. Vyras įsigyja dar vieną draugelį, bet tai moteris. Moteris gauna dar vieną žmogų, su kuriuo gali šnekėtis apie viską, bet tai vyras.

Kai sutuoktiniai šiais laikais susirieja, jiems gali pasirodyti, kad jie nesutaria dėl pinigų, viršenybės, sekso arba dėl vaikų auklėjimo ar dar ko. Iš tikrųjų jie vienas kitam, patys to nesuvokdami, sako: „Tavęs man per maža!“

Vyras, žmona ir keletas vaikų – ne šeima. Tai siaubingai pažeidžiamas išgyvenimo darinys.

Kažkada Nigerijoje susipažinau su vyru iš ibų tautos. Jis turėjo šešis šimtus giminaičių ir visus neblogai pažinojo. Jo žmona ką tik buvo pagimdžiusi kūdikį – kiekvienoje šeimoje tai gera naujiena.

Sutuoktiniai rengėsi kartu su naujagimiu aplankyti visus jo giminaičius, visų amžių, dydžių ir formų. Mažylis net susitiks su kitais kūdikiais, ne ką didesniais už jį pusbroliais ir pusseserėmis. Kiekvienas pakankamai didelis ir tvirtai stovintis ant kojų ims jį į rankas, glėbesčiuos, burblens jį mėgdžiodamas ir aiškins jam, koks jis gražus.

Argi nenorėtumėt būti to kūdikio vietoje?

Aš tikrai norėčiau pamoti stebuklinga lazdele ir duoti kiekvienam jūsų tokią didžiąją šeimą – paversti jus ibumi, navahu ar Kenedžiu.

O dabar paimkite Džordžą ir Laurą Bušus, įsivaizduojančius, kad jie – šauni, tvarkinga pora. Juos supa milžiniška didžioji šeima, kokią mums visiems reikėtų turėti. Turiu galvoje teisėjus, senatorius, laikraščių redaktorius, juristus ir bankininkus. Jie ne vieni. Jie taip patogiai jaučiasi, be kita ko, todėl, kad yra didžiosios šeimos nariai. Ir aš tikrai tikiuosi, kad ilgainiui Amerika ras būdą parūpinti visiems mūsų piliečiams po didžiąją šeimą – didelį būrį žmonių, į kuriuos jie galėtų kreiptis pagalbos.

Esu vokiečių kilmės amerikietis, grynas, mat mano proseniai vis dar buvo endogamiški ir tuokdavosi tik su tokiais pat kaip jie. Kai 1945 metais pasipiršau anglų kilmės amerikietei Džeinei Merei Koks, vienas jos dėdė paklausė, ar ji tikrai „nori susidėti su visais tais vokiečiais.“ Taip, net šiandien Amerikoje tarp ateivių iš Vokietijos ir Anglijos driekiasi savotiškas Šv. Andrejaus tektoninis lūžis. Tiesa, jis tolydžio darosi vis mažiau pastebimas.

Gal pamanėte, kad taip atsitiko dėl Pirmojo pasaulinio karo, per kurį anglai ir amerikiečiai kovėsi su vokiečiais? Tada išties atsivėrė praraja, plati ir gili nelyginant pragaro nasrai, nors nė vienas vokiečių kilmės amerikietis neišdavė savo naujosios tėvynės. Iš tikrųjų pirmąkart plyšys atsirado dar maždaug Pilietinio karo metais, kai visi emigravę mano protėviai atkako čionai ir apsistojo Indianapolyje. Vienas jų mūšyje net liko be kojos ir grįžo į Vokietiją, bet kiti pasiliko ir klestėjo lyg patrakę.

Jie atvyko tuo metu, kai anglakalbės valdančiosios klasės, kaip ir mūsų šiandieniniai poliglotiški oligarchai, pageidavo pigiausių ir nuolankiausių darbininkų, kokių tik galėjo rasti visame plačiajame pasaulyje. Reikalavimai tiems žmonėms nuo tada nepakito. Juos 1883 metais išvardijo Ema Lazarus: „pavargę“, „neturtingi“, „sužvarbę“, „nelaimingi“, „benamiai“ ir „blaškomi audrų“. O tokius žmones tuo metu tekdavo įsivežti. Ne taip kaip šiandien, darbo negalėjai nusiųsti jiems ten, kur jie jautėsi tokie nelaimingi. Todėl jie dešimtimis tūkstančių plūdo čia kaip tik įmanydami.

Bet šios plūstančios vargo bangos atnešė ir tai, kas vėliau anglakalbiams pasirodys Trojos arkliu, į kurį buvo prisigrūdę išsilavinusių, įmitusių, pasiturinčių vokiečių verslininkų su šeimomis ir jie turėjo pinigų investuoti. Vienas toks protėvis iš motinos pusės tapo aludariu Indianapolyje. Bet alaus daryklos jis nepasistatydino – ją nusipirko! Štai jums pirmasis kolonistas! Be to, tie žmonės nebuvo dalyvavę jokiuose genociduose ir etniniuose valymuose, todėl jiems šis žemynas atrodė žmogaus nepaliestas.

Ir tie niekuo neprasikaltę žmonės, kalbėdavę angliškai darbe, bet vokiškai namie, ne tik sukūrė sėkmingų verslų, įspūdingiausių Indianapolyje, Milvokyje, Čikagoje ir Cincinatyje, bet ir pristeigė bankų, koncertų ir sporto salių, klubų ir restoranų, pristatė prašmatnių namų ir vasarnamių. Taigi anglakalbiams neliko nieko kita, kaip susimąstyti – turiu pasakyti, visai pagrįstai:

– Po velnių – kieno ši šalis?!

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        Kadaise buvau automobilių prekybos bendrovės savininkas ir vadybininkas Vest Barnsteiblyje, Masačiusetso valstijoje. Bendrovė vadinosi Cape Code Saab. Ji ir aš netekome darbo prieš trisdešimt trejus metus. Tada, kaip ir dabar, saabas buvo švediškas automobilis. Dabar tikiu, kodėl nesėkmė, kadaise ištikusi mane kaip automobilių pardavėją, paaiškina tai, kas antraip būtų likę gili paslaptis: kodėl švedai man taip ir neskyrė Nobelio literatūros premijos. Senas norvegų priežodis: „Švedų trumpi pimpiai, bet ilga atmintis.“

Klausykitės: bendrovė Saab tuo metu gamino vienintelį modelį, dvejų durelių sedaną, panašų į VW „vabalą“, tik su varikliu priekyje. Durelės buvo savižudiškos: jos atsidarydavo automobilio sukeltų sūkurių kryptimi. Automobilio variklis, skirtingai negu visų kitų, bet kaip jūsų vejapjovės ir pakabinamojo valties motoro, buvo ne keturtaktis, o dvitaktis. Taigi kaskart įsipildamas į baką benzino, turėjai įlieti ir skardinę tepalo. Kažkodėl tradicinės orientacijos moterys nenorėdavo to daryti.

Pagrindinis pranašumas, kurį pabrėždavome norėdami įsiūlyti pirkėjui saabą, buvo tas, kad jis galėdavo aplenkti folksvageną, kai abu pradėdavo važiuoti užsidegus žaliam šviesoforo signalui. Bet jeigu jūs ar jūsų antroji pusė pamiršdavote įpilti tepalų paskutinį kartą pildamas benziną, jūs su automobiliu tapdavote fejerverkais. Be to, jis buvo varomu priekiu, todėl buvo lengviau vairuoti slidžia danga ir galėjai greičiau įveikti posūkius. Ir dar. Kaip pasakė man vienas potencialus pirkėjas: „Švedai daro geriausius laikrodžius. Tai kodėl jų automobiliai negali būti geriausi?“ Man neliko nieko kita, tik pritarti.

Tais laikais saabas nė iš tolo neprilygo glotniam, galingam keturtakčiui automobiliui, šiandien tapusiam skiriamuoju turtingų, karjerą padariusių jaunuolių ženklu. Jis buvo, galima sakyti, lėktuvų gamyklos inžinierių, niekada anksčiau nekonstravusių automobilių, „šlapias sapnas“. Pasakiau „šlapias sapnas“? Įdėmiai klausykitės: saabo prietaisų skydelyje buvo žiedas, sujungtas su grandine, skriemuliais einančia iki variklio skyriaus. Patraukus žiedą, tolimajame gale jis pakeldavo savotišką užuolaidą ant spyruokle valdomo velenėlio, įmontuoto už priekinių grotelių. Įtaiso paskirtis buvo neleisti varikliui atšalti, kol būdavai kur nors nuėjęs. Taigi jei grįždavai gana greitai, variklis iš karto vėl užsivesdavo.

Bet jeigu grįždavai negreitai, jokia užuolaida nepadėdavo: tepalai atsiskirdavo nuo benzino ir lyg kokia melasa nusėsdavo į automobilio bako dugną. Taigi kai vėl užvesdavai variklį, paleisdavai dūmų uždangą, nė kiek neprastesnę negu eskadrinis minininkas jūrų mūšyje. Kartą aš per patį vidurdienį šitaip užtemdžiau visą Vuds Houlo miestelį, kai gal savaitę buvau palikęs saabą stovėjimo aikštelę. Man pasakojo, kad miestelio senbuviai vis dar balsu spėlioja, iš kur galėjo atsirasti tokia gausybė dūmų. Aš ėmiau nepalankiai atsiliepti apie švedų inžineriją, todėl pakišau sau koją – atėmiau iš savęs Nobelio premiją.

Velniškai sunku pasiekti, kad humoras juokintų. Pavyzdžiui, „Katės lopšys“ susideda iš labai trumpų skyrių. Kiekvienas atspindi vienos dienos darbą ir kiekvienas yra juokelis. Jei rašyčiau apie tragišką situaciją, nebūtų reikalo skirstyti ją į laiko tarpsnius, kad tikslas būtų pasiektas. Tragiška scena negali nepavykti. Jei sudėliosi visus reikiamus elementus, ji būtinai sujaudins. Bet suskelti juokelį – tas pats, kas iš nieko padaryti pelėkautus. Turi įdėti nemažai pastangų, kad jie užsivožtų reikiamu metu.

Vis dar klausausi komedijų, bet dabar jų retai pasitaiko. Joms beveik prilygsta tik pakartotinai rodomos Graučo Markso televizijos viktorinos „Galvą guldau“. Pažįstu rašytojų humoristų, kurie nustojo buvę humoristai. Jie tapo rimtais žmonėmis ir nebeįstengia juokauti. Kad ir Maiklas Freinas, britų rašytojas, „Alavinių žmonių“ autorius. Jis tapo labai rimtu žmogumi. Kažkas nutiko jo galvoje.

Humoras – tai priemonė apsisaugoti, neleisti gyvenimo baisumui tavęs prislėgti. Galop per daug pavargsti, naujienos pasidaro pernelyg siaubingos, ir juokauti nebepavyksta. Toks Markas Tvenas manė, kad gyvenimas pernelyg baisus, bet neprisileido to baisumo artyn juokeliais ir panašiai. Galiausiai jis nebeįstengė to daryti. Mirė jo žmona, geriausias draugas ir dvi dukros. Jeigu gyveni ganėtinai ilgai, pamatai mirštant daugybę tau artimų žmonių.

Galbūt aš nebeįstengiu juokauti – šis gynybos mechanizmas pasidarė neveiksmingas. Kai kurie žmonės moka juokauti, kiti nemoka. Anksčiau mokėjau, bet gal nebesugebu. Gal patyriau tiek daug sukrėtimų ir nusivylimų, kad gynyba humoru nebeveikia. Gal tapau gana niurzgus, nes patyriau tiek daug mane užgavusių dalykų, kad įveikti jų juoku nebegaliu.

Gal taip jau atsitiko. Dievaži, nenumanau, koks tapsiu toliau. Aš tiesiog iš šalies žiūriu, kas atsitiks tam mano kūnui ir smegenims. Esu apstulbęs, kad tapau rašytoju. Nemanau, kad pajėgiu valdyti savo gyvenimą ar kūrybą. Visi kiti mano pažįstami rašytojai jaučia valdantys save – aš to nejaučiu. Nepajėgiu savęs pažaboti. Aš tampu kažkuo, ir tiek.

Visa, ko nuoširdžiai norėjau, – juokinti žmones, kad jie pajustų palengvėjimą. Mat humoras kaip ir aspirino tabletė gali suteikti palengvėjimą. Jei praėjus šimtui metų žmonės vis dar juoksis, aš tikrai būsiu patenkintas.

Atsiprašau visų jūsų, kurie esate mano vaikaičių bendraamžiai. O daugelis skaitančių šią knygą tikriausiai esate to paties amžiaus, kaip mano vaikaičiai. Juos, kaip ir jus, klaikiai skriaudžia ir apgaudinėja sukčių korporacijos ir vyriausybė.

Taip, šioje planetoje – baisus jovalas. Bet jovalas visuomet čia buvo. Niekada nebuvo „gerų senų laikų“ – laikai, ir tiek. Kaip aš sakau savo vaikaičiams: „Nežiūrėkite į mane. Aš atsiradau čia, ir tiek.“

Bus senbizdų, kurie jums sakys, kad netapsi suaugusiuoju, kol neišgyvensi, kaip jie išgyveno, kokios garsios didžiulės nelaimės – Didžiosios depresijos, Antrojo pasaulinio karo, Vietnamo ar dar ko. Šį pragaištingą, o gal net savižudišką mitą paskleidė apsakymų rašytojai. Daugybėje apsakymų po kokios baisios negandos pagrindinis veikėjas pagaliau gali ištarti: „Šiandien aš esu vyras (moteris). Pabaiga.“

Kai grįžau namo po Antrojo pasaulinio karo, mano dėdė Danas patapšnojo man per nugarą ir tarė:

– Dabar tu esi vyras.

Tada aš jį užmušiau. Ne iš tikrųjų, bet ne juokais norėjau užmušti.

Danas – tas mano negeras dėdė – teigė, esą tikru vyru tampi tik paragavęs karo.

Bet aš turėjau ir gerą dėdę, velionį Aleksą. Jis buvo mano tėvo jaunėlis brolis, bevaikis Harvardo universiteto absolventas, sąžiningas gyvybės draudimo agentas iš Indianapolio. Jis buvo apsiskaitęs ir protingas. Kitais žmonėmis jis daugiausia skųsdavosi todėl, kad jie taip retai pastebi esantys laimingi. Tarkime, mes vasarą po obelimi gurkšnojame limonadą ir tingiai apie šį bei tą šnekučiuojamės, vos ne dūzgiame kaip bitutės. Staiga dėdė Aleksas pertraukia šį malonų tauškėjimą sušukdamas: „Jei dabar čia ne miela – aš nežinau, kas yra miela.“

Todėl aš dabar elgiuosi kaip jis, mano vaikai ir vaikaičiai – taip pat. Ir raginu jus: būkite geri, pastebėkite, kai jaučiatės laimingi, ir raskite akimirką sušukti, suniurnėti ar pagalvoti: „Jei dabar čia ne miela – aš nežinau, kas yra miela.“

Su vaizduote mes negimstame. Ją turi išugdyti mokytojai, tėvai. Buvo metas, kai vaizduotė turėjo didžiulės svarbos, nes ji buvo vienas iš pagrindinių pramogos šaltinių. Jeigu 1892 metais tau buvo septyneri, skaitei paprastutę istoriją apie mergaitę, kurios šunelis nugaišo. Ar jums nesinori verkti? Ar jūs nenorite žinoti, kaip jaučiasi ta mergaitė? Skaitei ir kitą istoriją apie turtuolį, paslydusį ant banano žievelės. Ar jūsų neima juokas? Taip jūsų galvoje įmontuojama ta vaizduotės grandinė. O jei eini į meno galeriją, matai ten vien kvadratą su dažų dėmėmis, nepajudėjusiomis iš vietos šimtus metų. Kvadratas neišleidžia nė menkiausio garso.

Ta vaizduotės grandinė išmokoma reaguoti į menkiausią signalą. Angliška knyga – tam tikra tvarka išdėstyti dvidešimt šeši fonetiniai ir kokie aštuoni skyrybos ženklai bei dešimt skaitmenų. Žmonės gali mesti į ją akį ir mintyse išvysti Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimą ar Vaterlo mūšį. Bet mokytojams ir tėvams nebereikia montuoti tų grandinių. Dabar esama profesionalų režisuotų spektaklių su puikiais aktoriais, labai tikroviškomis dekoracijomis, garsu ir muzika. Dabar turime vadinamuosius informacijos greitkelius – internetą ir visa kita. Vaizduotės grandinių mums reikia tiek pat, kiek joti arkliais. Tie iš mūsų, kuriems įmontuotos vaizduotės grandinės, gali žiūrėti kitam į veidą ir pamatyti jame pasakojimų; visiems kitiems veidas tebus veidas.

Štai aš ką tik pavartojau kabliataškį, nors iš pradžių sakiau jums niekada to nedaryti. Šitaip aš noriu pabrėžti savo mintį. O mintis tokia: taisyklės, net geros taisyklės, irgi turi ribas.

Kas buvo protingiausias žmogus, kurį kada nors pažinojau per savo gyvenimą? Jis buvo vyras, bet, aišku, galėjo būti ir moteris. Jis buvo grafikas Solas Steinbergas. Kaip ir visi kiti mano pažįstami, jis jau miręs. Galėdavau klausti jo visko. Praėjus šešioms sekundėms kimiu, vos ne urzgiančiu balsu jis duodavo man idealų atsakymą. Jis buvo gimęs Rumunijoje, name, kur, jo žodžiais tariant, „žąsys kaišiodavo snapus pro langus.“

– Solai, kaip man žiūrėti į Pikasą?

Praėjus šešioms sekundėms jis atsakė:

– Dievas pasiuntė jį į žemę parodyti mums, ką reiškia būti labai turtingam.

– Solai, aš romanistas, daug mano draugų taip pat romanistai, ir geri, bet kai mes kalbamės, manęs neapleidžia jausmas, kad mes verčiamės visai skirtingu amatu. Kodėl man susidaro toks įspūdis?

Praėjus šešioms sekundėms jis atsakė:

– Viskas labai paprasta. Menininkai būna dviejų rūšių, vieni nė kiek ne pranašesni už kitus. Tiesiog vieni atsiliepia į ligšiolinį savo pačių meną, kiti – į patį gyvenimą.

– Solai, tu talentingas?

Praėjus šešioms sekundėms jis suurzgė:

– Ne, bet kiekvieno meno kūrinio akivaizdoje tu atsiliepi į menininko pastangas įveikti savo ribotumą.

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

        Kai kas vadino mane luditu. Man tai patinka.

Ar žinote, kas yra luditas? Žmogus, nekenčiantis naujoviškų įtaisų. Nedas Ludas buvo Anglijos tekstilės fabriko darbininkas. Maždaug devyniolikto amžiaus pradžioje jis sudaužė daugybę naujoviškų įtaisų – mechaninių audimo staklių, per kurias jis praras darbą, per kurias, nors turėjo tam tikrų gebėjimų, nepajėgs išmaitinti, aprengti ir aprūpinti pastoge šeimos. 1813 metais Britanijos valdžia pakorė septyniolika vyrų už „mašinų laužymą“ – taip buvo vadinamas šis mirties bausme baudžiamas nusikaltimas.

Kategorija: Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Paskelbta: 2009 m. kovo 1 d.

Jei nukryžiuotoji Žemės

planeta įgautų balsą

apie tai, kaip ją niokojame,

ji, ko gero, pasakytų:

nes jie nežino ką daro.“

Kai paskutinė gyva būtybė

bus mirusi per mus,

jei Žemė galėtų ištarti

Žmonėms čia nepatiko.

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.