Kategorija: menas

       Sadamas Huseinas – ilgalaikis Irako prezidentas (1979–2003) ir šios šalies diktatorius, už nusikaltimus žmoniškumui pakartas Bagdade.
       Sadamas – žeminantis bejėgio asmens vaizdinys, žaibo greitumu apskriejęs pasaulį ir visai žmonijai įkalęs į smegenis neginčijamą tiesą, kas iš tikrųjų kaltas už kančias šioje žemėje.
       Sadamas – dar vienas atpirkimo ožio mitas, už kurio slypi šalies sunaikinimo faktas (tuo jis primena Pol Potą, Miloševičių ir kitus Vakarų priešus).
       Sadamas – visuomenės nuomonę formuojančioms jėgoms nėra nieko baisesnio už ES miesto gatvėmis lyg niekur nieko vaikščiojantį Sadamą.
       Sadamas – jis seniai nebe žmogus, jis – simbolis.
       Sadamas – simboliams pragare vietos nėra, jie keliauja į dangų...
       Performansas „Sadamas žengia į dangų“ specialiai sukurtas festivaliui „Dimensija“. Kūrinio idėja – kasdienės erdvės situacijų konstravimas, kai vien žiniasklaidos suformuotas vaizdinys parodomas gatvėje, kai jis atpažįstamas kitomis sąlygomis ir taip dekonstruojamas. Komentaro nebuvimas gyvenimiškoje aplinkoje negatyvų vaizdinį verčia pozityviu ir atvirkščiai.

Kategorija: menas

      Kam reikalingas estetinis džihadas

      Laimantas Jonušys. Laisvės šiokiadienis. Publicistika ir eseistika. V.: Aidai, 2007.

      „Tai tekstai, gimę iš tikėjimo Vakarų vertybių prasmingumu, iš aiškių estetinių nuostatų.“ Taip rašoma „Aidų“ leidyklos išleisto Laimanto Jonušio eseistikos rinkinio „Laisvės šiokiadienis“ viršelyje. Ar tikrai? Tuojau patikrinsime autoriaus tikėjimą ir nuostatas...

      Laimantas Jonušys – turbūt žymiausias mūsų kultūros vesternizatorius, nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo nepaliaujamai skleidžiantis imperialistinę ir proamerikietišką propagandą – ideologiją, už kurios slypi suklastotos apklausos, didžiųjų kapitalistinių valstybių bei institucijų pažadai ir tokios abstrakčios sąvokos bei fantomai kaip laisvė, demokratija, terorizmas, totalitarizmas, pagaliau – gėris ir blogis. Tokios propagandos skleidėjas, vadinamas intelektualu arba kultūros (visuomenės) kritiku, labai panašus į lyno akrobatą, keliaujantį per Niekį ir tuštumą nutiesta propagandine virvele.

      Šios knygos pradžioje skaitytojo laukia oro pilys – abstrakcijų, palyginimų ir būgštavimų srautas, itin panašus į ligonio, kuriam staiga nukrito temperatūra, kliedesius. Arba į Rytų Europos liberalų – Miłoszo, Donskio ir Venclovos – verkšlenimus. Veblenama apie laisvę, jos kainą, apie kitas šalis, esančias arčiau ar toliau Lietuvos, kuriose žmonės gyvena geriau ar blogiau už lietuvius, geriau ar blogiau valgo, miega ir sėdi tualete... Apie Rusiją, kur, savaime suprantama, gyventi ypač bloga. Ir, žinoma, kaip padorus, politiškai korektiškas kapitalistinės ideologijos pranašas, Jonušys visais įmanomais būdais uja nesusipratusį plebsą, tuos sovietmečio palikuonis, kuriems privalu tik graužti kaulą ir nesidairyti (p. 25). (O juk kaulą graužė ne tik plebsas, bet ir verkšlenantys inteligentai, nelabai turėję apie ką kalbėti – tik apie tą patį kaulą...) Todėl esminis, be galo intelektualus ir nemirtingas atrodo sovietinių ir kapitalistinių parduotuvių palyginimas – kuo jis susijęs su kultūra, pilvažmogiai jūs?!

      Pirmose esė pasigalandęs dantis ir pamiklinęs liežuvį, publicistas vesternizatorius vėliau sužiba kaip Žaliojo tilto skulptūra saulėj. Čekijoje prisižiūrėjęs vadinamųjų „bajavykų“ ir netgi atlikęs vieno iš jų „antropologinį“ tyrimą, kuriame iš televizoriaus ekrano ant kilimo liejasi kraujas, jis rašo: „Tegul verčiau masiškai liejasi į žmonių kūnus kokakola, negu iš jų kraujas“ (p. 69). Tai ir yra didysis knygos credo. Žižekas kvatotųsi, bet mums nebejuokinga...

      Lietuvos literatūrinėje padangėje Jonušys tampa negailestingu globalistu ir karingo imperializmo idėjų skleidėju, o didžiausiu jo priešu tampa radikalizmo, antiglobalizmo, kairumo, islamiškojo fundamentalizmo ir – kaip kiekvienam doram amerikiečiui – terorizmo šmėkla. Tarsi tūnodamas kurioje nors JAV neokonservatorių slėptuvėje, Jonušys grasina visam pasauliui Šiaurės Korėjos ir Talibano baubu, jei tik šis pasaulis nusigręš nuo Vakarų vertybių. Jam atrodo, kad JAV armija itin pažangi – ji gamina tokius ginklus, kuriais, išsaugodama savo karių gyvybes, gali nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisus kaimus, miestus ir šalis... Toks stalinistinis požiūris į mokslo ir technikos atradimus Jonušiui atrodo esąs vakarietiškos arba, kaip jis sako, vienintelės pasaulinės civilizacijos viršūnė! Ne veltui man skaitant šią knygą internete atsirado Osamos bin Ladeno pareiškimas, kuriame jis Bushą prilygina Brežnevui...

      Jei išstudijuosite visa tai, ką ponas Laimantas rašo apie užsienio politiką, jums niekada nebereikės skaityti JAV vadovų (o gal ir Brežnevo) kalbų – viskas ir taip aišku. Beje, jei norėsite nuoširdumo – nepamirškite, kad JAV karas Afganistane, Irake, o galbūt ir Irane, YRA dar vienas teroristų, per klaidą atsidūrusių pasaulio olimpe, karas prieš niekingą padermę – mus visus. Irako okupacija TĖRA okupacija, o ne koks nors globalinis konfliktas.

      Taigi tegul liejasi kokakola jūsų gyslomis, tebaugina Amerika Jonušio lūpomis jus rusais, komunistais, Chomsky, anarchistais, antiglobalistais ir islamistais... O mums tenka laukti estetinio džihado, nes tik jis vienintelis manichėjiškas gėrio ir blogio perskyras gali paversti tobulo, nors ir bejausmio, grožio aktais. O tą estetinį džihadą mums padės įvykdyti, pvz., islamo marksistų teroristinė grupuotė „Raudonoji mečetė“. Salem aleikum!

 

 


Kategorija: menas

       Įvairiuose kultūriniuose sluoksniuose vis dažniau pasigirsta mįslinga meno streiko idėja. Idėja, apie kurią ilgą laiką ne tik nieko negirdėjome, bet ir sunkiai įsivaizdavome jos socialinę prasmę. Šiandien ji vėl tampa aktuali, nes posovietinė mūsų visuomenė įgavo itin aiškius klasinės struktūros bruožus. Streikas – tai griežtas pokalbis tarp atskirų socialinių klasių tuomet, kai taikiai susikalbėti jau nebeįmanoma. O per meno streiką savo santykius aiškinasi dabartinio suprekinto meno pasaulio struktūros – meno gamintojai ir pardavėjai, valstybiniai užsakovai ir meno prekybos tinklų savininkai, rinkodarininkai ir ideologai. Streikas labai nepatinka sistemai – bet dėl to jis ir daromas.

Kategorija: menas

     Būti ir kovoti!

     Guy Debord. Spektaklio visuomenė. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. K.: Kitos knygos, 2006.

     Ką mes darome? Gyvename. Kur mes gyvename? Pasaulyje. Tokie vaikiški atsakymai į visai nevaikiškus klausimus patenkina daugelį, tačiau toli gražu ne visus. Štai P. Calderónas de la Barca teigė, kad gyvenimas – tai sapnas, o A. Schopenhaueris įtikinėjo, kad pasaulis – tai vaizdinys (na, ir dar truputėlį – valia). Užtenka prisiminti kad ir nuvalkiotą šekspyrišką posakį: „Gyvenimas – teatras, visi žmonės jame – aktoriai“.

     Iš pirmo žvilgsnio panašiai šioje knygoje kalba ir G. Debord’as. Visuomenė, kuri remiasi šiuolaikine industrija, nėra atsitiktinai ar dirbtinai reginiška, ji – iš esmės spektakliška. Spektaklyje, tame viešpataujančios ekonomikos reginyje, tikslas nieko nereiškia, o plėtra reiškia viską. Spektaklis nieko kito, kaip tik pats savęs, nesiekia. Žodžiu, mes tik vargšės kvailos marionetės, neaišku ką veikiančios šioje grandiozinėje sociumo scenoje. Aišku, viską smarkiai supaprastinu, nes G. Debord’o knyga – tikras mokslinis, filosofinis ir socioistorinis traktatas apie šiandieninės kapitalistinės visuomenės kilmę ir tikslus.

     „Spektaklio visuomenė“ parašyta 1967 m., kai dar nebuvo taip masiškai manipuliuojama visuomenės nuomone, nebuvo virtualaus interneto tinklo, šiandien apraizgiusio visą planetą, o galinga valstybinės propagandos ir viešųjų ryšių mašinerija buvo neseniai įjungta. Bet jau tada G. Debord’as teisingai pažymėjo: Pirmoji ekonomikos viešpatavimo socialiniame gyvenime fazė į bet kurios žmogaus veiklos apibrėžtį įnešė akivaizdų nuopuolį, nurodantį perėjimą iš būti į turėti. Dabartinė fazė, nusakanti visišką socialinio gyvenimo užgrobimą remiantis ekonomikos pasiekimais, stumia į visuotinę kaitą nuo turėti į atrodyti, iš kurios bet koks veiksmingas „turėti“ privalo būti išreikštas visuotiniu prestižu ir aukščiausiomis pareigomis. Nesvarbu, ką tu darai, svarbu, kaip tu tą parodai. Nesvarbu, kas esi, svarbu, koks tu atrodai. Tavęs nėra, yra tik įvaizdis.

     O kaip gyventi šiame šmėklų pasaulyje, kaip su šiuo marionečių spektakliu kovoti? Situacionizmo pradininkas (1957 m. įkūręs Situacionizmo internacionalą) siūlo išeitį. Reikia priešintis totalinei suprekinimo sistemai, saugoti bendruomenę nuo spektaklizacijos ir falsifikacijos, parodant tikrąjį visuomenės veidą arba jį neatpažįstamai iškreipiant. Griauti buržuazinės „laimės“ įvaizdį maištingais performansais ir situacionistiniais projektais (pvz., G. Debord’as paskelbė sąrašą 540 asmenų, kuriems reikia rodyti nepakantumą, į juodąjį sąrašą pakliuvo net „apgailėtinas nacis“ M. Heideggeris). Autorius aktyviai dalyvavo 1968-ųjų Paryžiaus Revoliucijoje (ak, kaip smagu rašyti iš abiejų didžiųjų!), vadovavo SI, leido knygas, suko filmus, organizavo protesto akcijas ir manifestacijas. Net savo mirtį jis pavertė situacionistine akcija. Nusišovė savo namuose Prancūzijos provincijoje, o savižudybės sceną nufilmavo kino kamera.

     Tikiuosi, kad „Spektaklio visuomenė“ su gražiu šiauliečio G. Mažeikio įvadu taps parankinė visiems Lietuvos politologams ir socialinių mokslų specialistams. O svarbiausia – ji tikrai įkvėps maištingą jaunuomenę imtis naujų žygių prieš nevykusią Lietuvos politinio ir visuomeninio teatro aktorių vaidybą. (Beje, ar žinote, kad situacionistinės „gideborinės“ akcijos jau vyksta. Atkreipkite dėmesį į „Lietuvos“ kino teatro „gynėjų“ protestus ir performansus.)

     Na, o pabaigoje trumpai papasakosiu apie šios knygos pristatymą Prancūzų kultūros centre, Vilniuje. Pradžia buvo nuostabi. Netoli Katedros susirinko keliasdešimt žmonių, daugiausia kūrybinis jaunimas. Savo įdiržusiomis nuo plunksnakočio ir klaviatūros rankomis jie spaudė tviskančias juodas ir raudonos bei juodos spalvų anarchistų vėliavas (suskaičiavau aštuonias). Lėtai, niūriai ir iškilmingai kolona patraukė pro Prezidentūrą. Tuo metu vietiniai uniformuoti „klapčiukai“ čia kėlė (ar leido) Trispalvę. Nežinau, kiek sykių Vilniuje plazdėjo raudonas ir juodas šilkas (tai turbūt buvo seniai), bet esu įsitikinęs, kad prezidento kohorta jį matė pirmą kartą. Didžiosios g. pradžioje eisena sustojo ir jos dalyviai ėmė sutartinai skanduoti visokius antiglobalistinius šūkius. Pvz., „Žmogus žmogui – vartotojas!“, „Mūsų rinkodara – jūsų sielovada!“, „Tuoj mes jums įvesim demokratiją!“ Iš PKC pastato išėjo oficialus asmuo ir visus pakvietė vidun. Štai tada mano nevilčiai nebuvo ribų. Tokį nykų spektaklį esu regėjęs tūkstančius kartų. Keturios galvos kažką ilgai ir nuobodžiai burbleno savo politologiniu tarptautinių žodžių slengu. Tikras lėlių teatras! O vietiniai cerberiai gaudė kažką (aišku, ką) gurkšnojančius tylius klausytojus. Ėmiau įsivaizduoti salėn įžengiantį G. Debord’ą... Bet ką čia aš... Jis čionai nė kojos nebūtų kėlęs. Išėjau. Į artimiausią barą. Vartyti knygos ir svajoti apie tolesnius maišto žygius.

     P. S. Analizuodami spektaklį iki tam tikro laipsnio mes kalbame pačia spektaklio kalba, kartu pereidami į spektaklyje pasireiškiančios visuomenės metodologinę aplinką (G. Debord’as, 11 tezė).

 


Kategorija: menas

       Pergalvok visus savo gyvenime darytus „darymus“. Dabar atmesk visa, kas fiziologiškai būtina (arba žalinga) – tokius reiškinius, kaip kvėpavimas, miegas (rankos susilaužymas). Iš to, kas liko, išmesk socialiniams poreikiams patenkinti skirtą veiklą – tai labai plati sritis, aprėpianti tavo darbinius ir prekinius-piniginius santykius, vartojimą, vaikų priežiūrą, mandagumą, balsavimą, šukuoseną ir dar daug daug ką. Iš viso to, kas dar liko, išmesk atstovavimą ir tarpininkavimą – tai irgi plati sritis, kuri iš dalies susipina su jau atmestomis veiklomis. Iš to, kas dar liko, atmesk visa, kas susiję su konkurencija. Dabar susikoncentruok į tai, kas dar liko ir buvo daroma vien todėl, kad tau tai patinka daryti.

                                                       Henry Flynt, „Against „Participation“: A Total Critique of Culture“, 1996

Kategorija: menas

      Meinstrymas ryja andergraundą su visais žarnokais

      „Punk“. Senais neatmenamais laikais gatvės žargonu taip buvo vadinamos prostitutės. Būtent taip jos pakrikštytos Šekspyro pjesėje „Dovis už dovį“. XX a. pradžioje Amerikoje žodžiu „punk“ buvo niekinamai pašiepiami kaliniai, priklausę žemiausiai kastai. Ilgainiui šis terminas buvo suliteratūrintas ir bendrinėje kalboje ėmė reikšti „purvą“, „puvėsius“ ar „atliekas“.

      1971 m. šis žodis pirmą kartą pavartotas muzikine prasme. Žurnalas „Creem“ juo įvardijo XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje užgimusį „garažinį“ roką. (Beje, apie tai, kad jie groja pankroką, „garažininkai“ nė neįtarė.) Tuo metu Europoje klaidžiojo komunizmo šmėkla, visas pasaulis sėkmingai ruošėsi III pasauliniam, „Bitlai“ ir „Rolingai“ tapo popmuzikos megažvaigždėmis, parsidavė naujai susikūrusiai muzikos verslo industrijai ir linksmino liaudį (ypač nekaltas mergaites) už pinigus, o seilėti hipiai ir toliau bejėgiškai vapėjo „Make Love, Not War“. Tada daugybė jaunuolių čiupo pačias pigiausias gitaras, sulindo į tuščius garažus, apleistus sandėlius bei dvokiančius pusrūsius ir prabilo iki skausmo paprastais, tačiau žvėriškai agresyviais ritmais. Ką ten prabilo – ėmė tiesiog staugti apie tai, koks šūdas yra visas juos supantis pasaulis. Šiurkštūs garsai ir politiškai angažuoti tekstai klykė apie sušiktai žiaurią visuomenę, sušiktą socialinę izoliaciją ir sušiktai beviltišką gyvenimėlį. Tūkstančiai „garažinių“ pankų (vėliau jie bus pavadinti „protopanko“ atstovais), neturėdami jokių merkantilinių tikslų, grojo vien savo malonumui ir buvo žinomi tik artimiausiai aplinkai – gatvės draugams, bendramoksliams ir kaimynams. Juos absoliučiai ignoravo pramogų verslas, šimtai mėgėjų grupių neįrašė nė vienos dainos, neišleido nė vienos plokštelės. Tačiau tai buvo tikras revoliucinis sąjūdis, kuris paliko pėdsakus ne suknistame vinile, o milijonuose jaunų karštų širdžių. Būtent tokį sąjūdį aš vadinu tikruoju andergraundu.


      7-ojo dešimtmečio pabaigoje beveik visos „garažinio“ pankroko grupės liovėsi egzistavusios – pankai tiesiog numetė gitaras arba įsiliejo į kitų muzikinių srovių veiklą. Ar jie buvo iki galo ištikimi sau ir įsitikino, kad groti šūdiname pasaulyje – irgi šūdas? Taip, be jokios abejonės. O gal jie per daug eksperimentavo ir taip „nusivažiavo“ į kitokius muzikos stilius? Irgi tiesa. Šiaip ar taip, tikrojo andergraundo sekėjais galima pavadinti vos kelis amerikietiškus „grupsus“, kurie „garažinį“ pankroką bandė perkelti į didesnę sceną. Tai MC5 („Motor City Five“), „Velvet Underground“ ir „The Stooges“. „Motorų miesto penketuko“ iš Detroito tekstai ir elgesys scenoje buvo paprasčiausiai „antivisuomeniški“. „Velvetiniai pogrindininkai“ laužė pačius įvairiausius tabu ir įspėjamai rėkė apie tuometinės visuomenės savigriovą (juos vėliau priglaudė Andy Warholas). O „The Stooges“ su Iggy Popu priešaky tiesiog „dėjo ant visko“ – scenoje viešai pjaustėsi venas ir spjaudė ant publikos.

      Vis dėlto ši trijulė, kad ir iškreiptu būdu, sugebėjo pernešti bekompromises „punk“ idėjas į 8-ąjį dešimtmetį. 1974 metais Niujorke duris atvėrė pora klubų (CBGB ir „Max’s Kansas City“), kuriuose „tūsinosi“ inteligentiškas jaunimėlis, mėgstantis beveik avangardinę literatūrą (nuo futuristų iki simbolistų) ir beveik pankišką muziką (nuo „New York Dolls“ iki „Ramones“). Na ką, jaunimas tūno varganuose klubuose, o tokie jų dievaičiai roko muzikos verslininkai kaip „Yes“, „Genesis“, „Deep Purple“, „Led Zeppelin“ ir „Pink Floyd“ nariai gyvena ištaigiose vilose ir važinėja brangiais limuzinais su apsauga. Taip ir turi būti? Tiesą sakant, viskas visiems atrodė normalu. Visiems, išskyrus vieną verslininką iš Londono – supermadingų rūbų parduotuvės „Sex“ savininką Malcolmą MacLareną. Nuvykęs Amerikon ir trumpai padirbėjęs tų pačių „New York Dolls“ vadybininku, jis užuodė gardų kąsnį. Grįžęs tėvynėn, savo parduotuvės darbuotojus subūrė į skandalingą „pirmąją anglų pankroko grupę“ ir pavadino „Sex Pistols“. Viskas buvo apgalvota: jis sukūrė agresyvią grupės koncepciją (plg. su verslo struktūrų „corporate identity“) ir dirbtinai išprovokavo keletą reklaminių skandalų. Ir... Ir verslas suklestėjo! 1975 m. lapkričio 6 d. prasidėjo antroji roko revoliucija – viename Londono koledže įvyko pirmasis „Sex Pistols“ koncertas, trukęs 10 minučių, nes išsigandęs koledžo tarnautojas išjungė elektrą. Niekam nežinomas Džonis tapo Johnu Rottenu – visuomenės priešu Nr. 1. O suplyšę džinsai, marškinėliai su asocialiais užrašais, apdriskusios odinės striukės, šunų antkakliai, grandinės ir spygliuotos apyrankės – jaunimo preke Nr. 1.

      1976 m. tvarkinguoliams anglams atrodė, kad jų jaunimas staiga išsikraustė iš proto, valdžia apskelbė juos chuliganais, pankiškai atrodė šimtai tūkstančių jaunuolių. Žodžiu, užgimė naujas butaforinis sąjūdis, kurio nepavadinsi niekaip kitaip, kaip „punk“ meinstrymu.

      Radijas ir televizija nekalbėjo nieko kito, tik apie šį naują jaunimo judėjimą, pankrokeriai tapo nuolatiniais TV šou dalyviais, o solidūs prodiuseriai su tėviška meile siūlė pankams „šiek tiek patobulinti“ jų muziką. Daugelis pankroko grupių, „Sex Pistols“ sekėjų, nebuvo pasiruošusios tokiam visuotiniam pripažinimui, pankai įprato visada būti „prieš“ ir kautis už savo įsitikinimus, o dabar pramogų verslas, apsimestinai nuolankiai sutikęs su visomis jų idėjomis ir vietoj rimbo meiliai pasiūlęs meduolį, jų protestą gudriai pavertė absoliučiu farsu ir absurdu. Nieko blogo neįtarę pankai, lyg užhipnotizuoti, su malonumu surijo siūlomą pramogų verslo skanėstą: 8-ojo dešimtmečio pabaigoje „punk“ judėjimas jau buvo taip stipriai atskiestas kitais stiliais ir „supopsintas“, kad jį vadino netgi ne „post punk“, o New Wave (Naująja banga), kurioje iš pankiškos ideologijos ir pankroko nebuvo likę visiškai nieko. Amen!..

      Tokį ilgą istorinį naratyvą pateikiau tik tam, kad nereiktų ilgai pliurpti apie lietuviškas pankų judėjimo subtilybes. Su tam tikrais nežymiais niuansais Lietuvoje irgi viskas vyko 1:1. Pankrokas mūsų tėvynėje užgimė 1986–1987 metais. Gatvėse pasirodė skiauterėti vaikėzai su kniedžių prismaigstytomis striukėmis. Garažuose kažkas „pjaustė“ „Sex Pistols“ koverius. Kaip ir pridera, apie lietuvišką pankų andergraundą niekas nieko dorai nežino... O meinstryminis Atsuktuvas su savo „Už Tėvynę“ greitai tapo pankų judėjimo „išgama“ – TV šoumenu N. Pečiūra... Vienas po kito užsidarinėjo pogrindiniai klubai – „Bombiakas“ ir „Kablys“. Žlugo festivaliai – „Kitoks“ ir „Durnių laivas“. Skirstėsi grupės – „TurboReanimacija“ ir „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Šių metų birželį užsidarė ir beveik metus gyvavęs klubas „Gyvas d.i.y.“...

      Taigi lietuviškas pankų andergraundas taip niekada ir netapo jokiu meinstrymu (pasitaikė tik atskiri išsigimimo atvejai). O gal nebuvo ir jokio andergraundo, mes matėme tik nevykusio ir išoriškai efektingai atrodančio meinstrymo apraiškas. Velniai žino, tačiau lietuviška pankų kultūra mirė taip ir negimusi girtos prostitutės – lietuviškos kontrkultūros – įsčiose. (Nors sąrėmiai ir konvulsijos jaučiamos iki šiol – dar groja „ska punk“ grupė „Dr. Green“, tarp statybininkų dar populiarūs proletarinio pankroko atstovai „Armatūra“...)

      Idėjinius skirtumus tarp andergraundo ir meinstrymo vaizdžiai iliustruoja ir šiuodu žurnalai: pogrindinis „Kablys“ ir „popsinis“ „urbaNation“.

          

      Kablys. Fanzinas su nemokamu CD rinkiniu. Vilnius, 2005 pavasaris, Nr. 13.
      urbaNation. Muzikinis miesto žurnalas. V.: UAB „ImPro“, 2007 m. rugpjūtis, Nr. 8.

      „Kablys“ – storas (70 puslapių) ir tamsus (nespalvotas) žurnalas tikriems pankroko ir kitokios andergraundinės muzikos fanatikams. Sudarytojas Krilaz padirbėjo iš peties. Šimtai tikslių ir sąmojingų plačiai auditorijai negirdėtų muzikos albumų pristatymų, kelios dešimtys paprastiems lietuviams nematytų anarchistinės ir pankiškos spaudos zinų apžvalgų, keliolika interviu su niekada neišgarsėsiančiais užsienio ir lietuvių „grupsais“... Informacijos – kalnai, nuo terminų ir pavadinimų tiesiog susisuka „šarikai“. Tikras apšvietos prožektorius tamsioje ir klaidžioje andergraundo karalystėje! Visas žurnalas – tikra nuostabybė, jei ne porelė akis badančių blogybių:

      1) „Kablys“ prasideda nuo muzikos, muzika jis ir baigiasi. Lietuviškų pankų judėjimas apskritai pasižymėjo trumparegišku ir idiotišku apolitiškumu, lietuviai pankai protestavo girtuokliaudami ir chuliganaudami, jie visą laiką bijojo net cyptelti prieš, pvz., kokį nors fašistuojantį lietuvių sąjūdininką... (Gė-da, gė-da, gė-da!) Lietuviški pankrokeriai turbūt užmiršo, kad būti panku reiškia daug daugiau negu klausytis „teisingos“ muzikėlės, kad „punk“ kultūra – tam tikra viso gyvenimo ideologija. Kaip šio žurnalo straipsnyje „Mozės prakalba“ sako jo autorius Mošė: „Esu sutikęs žmonių, viso to net nežinančių, jie negirdėjo The Exploited ar pan., bet yra tikresni pankai negu dauguma priklausančių „pankroko bažnyčiai“ ar šiaip prie tūso. Tie žmonės – dažniausiai darbininkų klasė, besiklausanti folk muzikos. Taigi nuostabu, kad žmonės iš įvairių ekonominių ir socialinių sluoksnių gali taip pat perprasti tuos pačius dalykus to net nežinodami“ (p. 8).

      2) Apie „Kablį“ tenka kalbėti būtuoju laiku kaip apie de facto kultūrinį lavoną. 2005 m. pavasarį išleistas paskutinis numeris žurnalo pavidalu, „Kablys“ persikėlė į internetą, bet ir čia – ne pyragai: paskutinis atnaujinimas – 2006.III.8! Kaip teigia ir siūlo sudarytojas: „Nėra nei ko verkt, nei liūdėt – pats laikas pačia(m)i griebtis klaviatūros ar spausdinimo mašinėlės (koks būtų retro!) ir padaryt savo „kablį“ – dar kietesnį ir įdomesnį!“ Pirmyn, kompanjeros!

      „urbaNation“, priešingai, – linksmas, šviesus ir spalvingas žurnaliūkštis apie jaunų urbanizuotų žmonių gyvenimo būdą ir muziką. Jaunų miestiečių, o ne anaiptol senų miesčionių. Pankas – nebūtinai niurzgus ir piktas! Miesto jaunuomenė – nebūtinai apdriskusių pankų gaujos! Linksmai „pochujistiška“ pankiška jų laikysena – atsvara rimtuoliškai oficiozinei kultūrai! (Ypač patiko ironiškas ir iš koto verčiantis straipsnelis „Musė Sonia pankuoja“: herojaus kambaryje gyvenanti musė, charakteriu panaši į paauglę dukrą, pasistato mėlyną skiauterę ir apkaltina šeimininką prisitaikėlišku, vartotojišku ir išnaudotojišku gyvenimo būdu. Namuose ima rinktis vabalų pankų aktyvistų būriai. Bręsta musių maištas. Bet kartą muspankė nusiveda savo draugus pavakarieniauti į mėgstamiausią vietą – šiukšlių konteinerį šalia „McDonald’s“. Draugai ją išvadina išdavike, nuskuta skiauterę ir apmėto fekalijomis. Ji grįžta pas šeimininką ir nurimsta – kartu kerta kiaulienos kotletus iš „Maximos“... Cha cha cha...)

      Viskas taip: visi mes daugiau ar mažiau pankai su maištingomis sielomis, daugiau ar mažiau mes gyvi: PUNKS NOT DEAD! Bet kai šis lozungas aprengiamas „popsūchos“ įkapėmis, iš maištingo jaunuomenės žurnalo išeina tik kažkoks „Jaunimo gretų“ – amžinatilsį VLKJS organo – analogas... Leiskite rūpestingai pasiteirauti: ką, blt, čia veikia visokie „Rolling Stones“ dainų dešimtukai, hitparadinės MTV mergaitės, holivudiniai dėdės Oskarai ir amerikietiški kino žiūrovų vesternizatoriai? Velniop juos! Bybiop! My-riop!

      Atsisakius kai kurių rašliavų, išeitų visai padorus skaitalas. Nes žurnalas itin primena patį jo skaitytoją – „žalią“, dar neišauklėtą ir „neišproforientuotą“ paauglį, kuris viskuo nepatenkintas, visko nori, bet ko nori konkrečiai – nežino net pats.

      Tad sveikinu abu žurnaliūkščius, vieną – bjaurų, purviną ir piktą, kitą – linksmą ir ironišką. Nebesiaiškinkim, kuris iš jų „kietesnis“, kurio skiauterė tikresnė ir „krūtesnė“. Nesvarbu. Jūsų misija – šventa. Palaiminti visi maištaujantys mažutėliai, nes jų yra Dangus.

      Kultūrinė afroamerikiečių invazija


          

      G-vė. Mėnesinis žurnalas. V.: VšĮ „Aviacijos pasaulis“, 2007 rugpjūtis, Nr. 2.
      Dub dub magazine. Lithuanian Hip-hop Bible. Vilnius, 2007, Nr. 1

      Jeigu būčiau negras, tpfu, afrolietuvis – juoda mano širdis apsaltų iš džiaugsmo spaudos kioskuose išvydusi net du (!) neseniai pasirodžiusius mūsiškių gatvės kultūros leidinius: lietuvišką hiphopo bibliją „DUB DUB magazine“ ir ne tik hiphopišką žurnaliuką „G-vė“. Eičiau sau gimtuoju Gedimino prospektu ir linksmai repuočiau:


        Ei, čiūūū-vas,
        Pirk mūsų subkul-tūūū-rą!
        Kietas būk ba-chūūū-ras –
        Nes gausi per ban-dūūū-rą!
        Je-a-a-a...


      Deja, nesu nei afroamerikietis, nei afrošeškas, nei afrobebras, nei dar koks nors afrogyvūnas, greičiau lituanohelenas, tad visi hiphopai, dubai, biboysai, deejaysai, skeitai, repai ir visokie kitokie šmepai, na, atleiskit, niekaip nelimpa prie antikinės mano širdies...

      Taip, žinau, kad juodaodžių gatvės kultūra, ypač muzikinė, užkariavo didžią vadinamojo „baltojo“ pasaulio dalį. Neblogai repuoja, mazafaka, ir baltieji amerikoniukai. Triphopas skamba ir lietuviškuose butuose bei naktiniuose klubuose. Apsmukę džinsai ir kepurėlės su snapeliu tapo neatsiejama gatvės urlaganų aprangos dalimi, o storos auksinės grandinės ant kaklo – būtinu mafiozinių rūbų aksesuaru. Naujosios Vilnios ruselių „chebros“ ir treninguotos Panevėžio banditų gaujos turi daug bendro su Paryžiaus negrų kvartalų čiabuviais ir Harlemo lūšnynų aborigenais. Buvau ir Paryžiuje, ir Pabradėje – stebėjau ir stebėjausi, koks mažas pasaulis: gatvėse būriais stoviniuoja tokie patys bičai su tokiais pačiais „nigerboksais“, dykinėja ir kaifuoja. Skiriasi tik odos spalva ir burnos turinys: vieni kramto gumą, kiti – semkes. (Beje, atkreipkit dėmesį į „G-vės“ viršelį – jame pavaizduotas kaimietiškai atrodančių paauglių būrelis su amerikietiškuose koledžuose kadaise madingomis striukėmis ir „nigerboksu“ prie kojų. Sakoma, kad SSRS sugriovė ne Reaganas ar Gorbačiovas, o būtent jie!)

      Tautinės kultūros, tautinės mokyklos ir tautinės... tautos apologetai ką tik visa gerkle rėkavo (ir teberėkauja) apie rusifikavimo pavojų. Ir nė nepastebi daug baisesnės grėsmės vadinamajai tautinei kultūrai. Beatodairiška totali amerikanizacija – štai su kuo, mazafaka, turi kovoti kultūros ministeriai ir politikieriai. O dabar atvirai ir brutaliai skelbiamas bet kokią kultūrą žudantis šūkis: „Kapitalizmas – tai mūsų valdžia plius visos šalies amerikanizavimas!“

      Nesu joks kultūrinis rasistas, greičiau galbūt net latentinis E. Limonovo Edička – poetas, mylintis didelius negrus, tačiau akis nevalingai kliūva už tokių eilučių:

      1. Juodaodžiai yra tikrieji Žemės gyventojai;

      2. Juodaodžiai žmonės yra civilizacijos tėvai ir motinos.

      Tai postulatai iš straipsnio apie Bruklino hiphopo atlikėją Killah Priestą, Black Hebrew Israelites bažnyčios (!) sekėją. Mazafaka! Maza-faka ir fakju! Lietuvoje smirdi ne tik globalizacija, vesternizacija, amerikanizacija, bet net „negrofikacija“! Dar kartą – mazafaka!

 


      „Pažengusieji“, arba
      Alternatyvi alternatyvos alternatyva

     

      Pravda. Nemokama tiesa apie kas kur kada. V.: UAB „Idėjų revoliucija“, 2007 rugpjūtis.

      Lietuvoje, kaip ir visame „naujame puikiame pasaulyje“, egzistuoja nauja pateptųjų kasta – neformali jaunimo sekta ir atvira ložė, kurią galima įvardyti terminu „progresyvus jaunimėlis“. Nors, tiesą sakant, žodį „progresyvus“ reiktų keisti žodžiu „pažengęs“ – pažodiškiau verčiant iš „advanced young people“ ir „продвинутая молодёж“. Taigi šie „pažengusieji“ yra taip toli „nužengę“ pasaulio suvokimo ir jo interpretacijos srityje, kad mums, eiliniams runkeliams ir lūzeriams, jie atrodo lyg nežemiški ufonautai, iš tikrųjų „nužengę“ iš sidabrinių savo erdvėlakių. Tų, kas jų nematė ir negirdėjo, prašau užsukti į interneto svetainę www.ore.lt – prižadu: jūsų akys išsprogs kaip kosmito veizolai, visame kūne vienu kartu atsivers tūkstančiai čakrų ir jums išdygs naujas likimo pirštas (nesakysiu kur).

      Nekalbėsiu apie „pažengusiųjų“ mentaliteto ypatybes, nes jų mąstymo technika ir būdas mūsų protui nep@žinu$... Sunkiai suvokiama ir kalba. Tarpusavyje jie ne šnekasi, o komunikuoja kažkokia Antarktidos didžėjų, prekybos tinklų hakerių, mėlynųjų paukščių, žydrųjų dizainerių ir kultūrinių Ka Peks Mai Speis Eik Šikt 5 planetos teroristų penkiakalbe, prieš kurią nublanksta visos Jacques’o Derrida dekonstruktyvizmo teorijos.

      Jie turi ne tik penkiakalbę, bet ir penkiakampę penkiaknygę – savąjį visų „pažengusiųjų“ šventraštį žurnalą „Pravda“. O jame surašyti visi vietinio „pažengusiųjų“ kristaus – Kristupo Saboliaus – pamokymai.

      Apie savo leidinį šis kristus-kristupas-barbis devyndarbis kadaise skelbė: „Pradėjome kurti kultūrinę alternatyvą. Tapome reakcija prieš pataikūnišką, „objektyvią“, pilką žiniasklaidą. Orientavomės į gyvus žmones ir šiuolaikinį pasaulį. Norėjome, kad „Pravda“ virstų subjektyvios, bet kokybiškos kritinės minties išraiška. O galbūt net laisvai mąstančių žmonių judėjimu.“ Pranašiški žodžiai. Tačiau tik žodžiai, naratyvas, kviečiantis į diskursą. Į naratyvą galima atsakyti kitu naratyvu, taip sukonstruoti diskursą, šį diskursą dekonstruoti ir vėl rekonstruoti, rekonstruotą dekonstruotą diskursą papildyti nauju diskursu ir nuneigti dar vėliau sukonstruotu diskursu, o papildytą ir nuneigtą diskursą perkonstruoti į pradinį naratyvą. Tai va, visu tuo vaikišku construction-destruction žaidimėliu aš nesibovysiu. Trumpai išdėstysiu 12 argumentų, kodėl nesutinku su „Pravdos“ redaktoriaus žodžiais:
 

    1) pižonai!
    2) snobai!
    3) stileivos!
    4) scenos fetišistai!
    5) podiumo narkomanai!
    6) limonado alkoholikai!
    7) klubinės kultūros trėgeriai!
    8) petingo meno puoselėtojai!
    9) pilvinės kalbos oratoriai!
    10) buržujiško life style epigonai!
    11) kapitalistinio durexo protagonistai!
    12) miesčioniško baby boy apologetai!


      „Pravda“ – ne kultūrinė alternatyva ir ne kokybiška kritinės minties išraiška, o iškrypėliška arogantiško šiuolaikinio „auksinio jaunimėlio“ poza, primenanti bjaurią egoistinę grimasą. Viskas. Beje, visi argumentai, kuriuos ką tik išdėsčiau, yra nenuneigiami jokiais diskursais, nes jie – paprasčiausia netiesa. Ne pravda.

 

 

 

 


Kategorija: menas
       Kartos, pozityviai žvelgiančios į sąmokslo prigimtį, pastabos

       Mes esame Balti Dažai, Laisvės Vergai, Antrasis Atėjimas, Rūgšties Kūdikiai, Liepsną Svaidantys Berniukai, Naujosios Pajėgos, Besimasturbuojančiųjų Klubas, Darbininkų Klasės Sąmokslininkai.

       Mes atsisakome būti vadinami vienu vardu. Mes esame visi vardai ir visi daiktai. Mes skatiname kitus pop ansamblius naudoti tokius pavadinimus. Mes norime pamatyti tūkstančius tokio paties pavadinimo ansamblių. Pavadinimai niekam nepriklauso. Jie egzistuoja tam, kad juos vartotų visi. Vardai, kaip visi žodžiai, yra sutartiniai.

       Mes atakuojame individo kultą, savanaudžius bandymus naudoti tam tikrus vardus ir žodžius ypatinga paskirtimi. Mes atmetame autorinių teisių sąvoką. Imkite tai, kuo galite pasinaudoti.

       Mes atmetame genijaus sąvoką. Menininkai tokie patys, kaip ir visi kiti. Individualizmas yra paskutinis ir pats pavojingiausias Vakarų mitas.

      
       Mes manome, kad visas menas yra propaganda. Kaip antstato dalis, ji atspindi bazę.

       Mes tvirtiname, kad prieštaravimas yra viso mąstymo pagrindas.

       Mes tvirtiname, kad plagijavimas yra tikrasis modernistinis meno metodas. Plagiatas yra meninis nusikaltimas prieš nuosavybę. Tai vagystė, o Vakarų visuomenėje vagystė yra politinis aktas.

       Mes norime, kad visi naudotų mūsų pavadinimus. Naudokite šiuos pavadinimus, nes jie yra jūsų. Šie pavadinimai niekam nepriklauso. Tapkite Baltais Dažais, Laisvės Vergais, Antruoju Atėjimu ir t. t.
Nereikia vengti sąmokslo, viskas turi būti panaudota. Mes egzistuojame tik įsitraukę. Mes kovojame su inovacijų maru.

       Mes ieškome Apšvietos maišatyje.

       Mes įžūliai darome stebuklus.

       Mes būsime proziški. Mūsų reikšmės bus lėkštos. Mes nesikapstysime giliau. „Giliau“ yra sukurta žmonių, kuriems stinga gebėjimo iki galo įkūnyti realybę.

       Mes tvirtiname, kad esame patenkinti tik tada, kai judame.

       Dvidešimtojo amžiaus žmogus yra istorinis gyvulys. Mes siekiame padaryti dvidešimt pirmojo amžiaus žmogų neistorišką. Mes gyvensime dabartyje. Praeitis ir ateitis egzistuos tik tiek, kiek jos bus įtrauktos į dabartį. Mes dingsime iš laiko, teisingai perjungdami smegenis.

       Mes sieksime niekio, nes niekis yra išties stabili būsena.

       Stewart Home, 1982 m. spalis

       Vertė Redas Diržys

Kategorija: menas

      Feministės – mano brolės

      Ką gi, atėjo laikas pasakyti visą tiesą apie savo požiūrį į moteris ir jų kūrybą. Daugelis turbūt susidarė klaidingą nuomonę, kad C&P – užkietėjęs falocentrikas ir radikalus maskulinistas, organiškai nekenčiantis moteriškų rašliavų, o jų autores paniekinamai vadinantis dūromis, fifačkomis arba tiesiog šiaip bobomis. Tad atsakingai pareiškiu: šis pirminis įspūdis absoliučiai neteisingas. Taip, aš tratinau (tiesiogine ir perkeltine prasme) netalentingas moteris ir dėjau skersą ant jų bevertės „bobiškos“ kūrybos, tačiau lygiai tą patį, gal net labiau iškreiptu būdu, dariau su betalenčiais vyriškosios lyties lietuvių literatūros korifėjais ir pasenusiais „patriarchaliniais“ jų opusais. Esu įsitikinęs, kad lyties požymiai meninėje veikloje nėra lemiantys (itin retais atvejais žmonės rašo arba piešia varpa arba makštimi), o literatūros skirstymas į vyriškąją ir moteriškąją – kvaila atgyvena, vis dar tarpstanti atsilikėliškoje šiuolaikinėje Lietuvos sociokultūroje. Tad jeigu kam ir užkliuvo išskirtinis mano dėmesys vadinamajai „moteriškajai literatūrai“, tai tik todėl, kad esu priverstas kalbėti jūsiškio sociumo kalba, todėl, kad gerai įsiklausiau į prieš 10 metų ištartus pranašingus Viktoro Jerofejevo žodžius: „Rytų Europos literatūroje prasideda bobų amžius“ („бабский век“). Puikiai suvokiu idėjinį grožinės lietuvių raštijos patriarchų krachą, todėl falocentriška kaukė ir aštrūs mano žodžiai besikuriančios vaginocentrinės literatūros adresu tėra akmuo į jūsiškį, mano mielosios, širšių lizdą. Tenorėjau, kad jūs, mano širšuolėlės, kuo aršiau geltumėt, kad ištinęs patriarchalinis lietuvių literatūros lavonas kuo greičiau patektų ten, kur jam ir dera būti-pūti...

      Sunku kalbėti apie fenomeną (turbūt jau supratote, kad kalba suksis apie feminizmą), kurio nei matei, nei regėjai. Esu tik daug apie jį girdėjęs, todėl beveik visas mano patyrimas – grynai teorinis ir knyginis, neskaitant keleto praktinių feminizmo seminarų, kuriuose teko lankytis ir kuriuos teoriškai (vėl teoriškai!) dėstė viešnios iš užjūrio – amerikietiškojo feminizmo emisarės. Paradoksalu, bet šis importinis „made in USA“ produktas, kurio skonio dar nepajuto lietuviški gomuriai ir skrandžiai, jau spėjo genetiškai modifikuotis – feminizmas, kaip reiškinio esmę nusakantis terminas, suskilo į daugybę postmodernių ir dažnai nieko nereiškiančių apibrėžimų. Užgimė ir daugybė srovių srovelių: kultūrinis feminizmas, ekofeminizmas, liberalusis feminizmas, anarchofeminizmas, amazoniškasis feminizmas... Prie feminizmo netgi priskiriamas feminacių judėjimas – moterys, lenktyniaujančios, kuri pasidarys daugiau abortų... Keista, tačiau visoje šioje diskursų košėje feminizmo – populiariai sakant, moterų kovos už lygias teises – idėją geriausiai, mano manymu, išreiškia senas R. West posakis: „Aš pati niekada nežinojau tiksliai, kas yra feminizmas, aš tik žinojau, kad žmonės mane vadina feministe tada, kai išreiškiu sentimentus, kurie skiria mane nuo ištižėlės ar prostitutės.“ Tiesa, seniai seniai, kai Lietuvoje dar niekas nevartojo šio madingo kitakalbio keiksmažodžio, vulgarusis folkloras maskuliniškai piktai nusakė jo subjektą: „tai bobos su kiaušiais“. Tačiau omenyje turbūt buvo turima ne narsi dvasinė laikysena, vadinama feminizmu, o kažkoks kitas paliegėliškas fizinis būvis, kurio man, lietuvių literatūros chirurgui, nė karto nepavyko užčiuopti...

      Esu žvilgsnį dangun nukreipęs MALE, todėl atrodytų, kad, žvelgdamas į apverstą FEMALE kryžių, turėčiau kreivai nusiviepti: fe-e-e... Deja, esu greičiau ne pavėpęs ištižėlis, manantis, kad jo galią garantuoja pašikny tabaluojantys kankolai, o karingas feministas, amazonis, nei moteris, nei vyras – belytis androginas, bekūnė Antizaratustros dvasia, kalnų viršūnėse deginanti rankraščius su nors kartą paminėtais įžeidžiamais žodžiais „vyriška“, „moteriška“, „lytis“ ir t. t.

      Feminizmas, mano supratimu, – tai ne banalus akcentų perkėlimas nuo „vyriška“ į „moteriška“, ne visus klaidinantis vyrų ir moterų lygiateisiškumo siekis, o nuolatinė hegemoninės visuomeninės sistemos kritika ir dekonstrukcija. Žmogaus lyties identiškumo neįmanoma nagrinėti atskirai nuo jo etninių, socialinių ir kultūrinių ypatumų, feminizmo neįmanoma suvulgarinti iki seksizmo tematikos lygio (nors daugelis taip daro), todėl jis skelbia ne tik apie seksualinę, bet ir apie ekonominę bei politinę diskriminaciją. Todėl feminizmas, neigdamas tariamą patriarchalinių diskursų universalumą ir analizuodamas istorinius lyčių skirtybės atsiradimo konstruktus, iš principo kovoja prieš visą hierarchinę visuomenės santvarką. Feminizmo paskirtis – detaliai demitologizuoti ir demontuoti bet kokias „universalias“ sociokultūrines konotacijas, tarp jų ir sąvoką „moteris“, kuri ne tiek aprašo, kiek priskiria, sunormina, apriboja ir diskriminuoja. Feminizmo aksiomos turėtų būti tokios:

      1) moters subjektas neįvardijamas jokiomis fiksuotomis ir transcendentinėmis definicijomis,

      2) feminizmo kalba reprezentuoja „moterį“ kaip sąlyginę ir takią kategoriją,

      3) permanentinis mūšis prieš pamatines definicijas ir kategorijas – karas už kūrybingą žmogų visuomenėje ir kultūroje.

      (Kitais žodžiais tariant, iki kraštutinumo aktualizavęs lyčių nelygybę, feminizmas turi kalbėti ir elgtis taip, lyg tų lyčių iš viso nebūtų. Dar kitaip tariant, feminizmas turi suryti savo vaikus. Dar vienas paradoksas, bet taip jau yra.)

      Taigi feminizmas – universalus pasipriešinimo oficiozinei kultūrai būdas. Štai kodėl mano šventoje kovoje prieš hierarchines Lietuvos kultūros struktūras feministės man yra seserys, gėjai – broliai, o visi marginalai – draugai, bičiuliai ir giminės...

 


      Feminizmo saulė lietaus šaly nešviečia

      Rima Pociūtė. Modernizmas lietaus šaly. Literatūros analizė, vertinimas. V.: Homo liber, 2006.

      Brangiu sesučiu ir mylima brolele laikau Rimą Pociūtę, kuri prisipažįsta: „Drįstu įvardinti, kad esu feministė (man feministė ta, kuri pasiryžusi prisidėti prie moterų problemų, kurių pati asmeniškai ir neturi, sprendimo). Visuomet stengiausi būti avangardinio, daugiau intelektualaus feminizmo atstovė.“ Nežinau, kaip dėl to avangardo, tačiau intelekto ir išsilavinimo R. Pociūtei tikrai netrūksta. Ji studijavo lietuvių filologiją ir anglų kalbą, stažavosi Ilinojaus universitete, baigė Centrinio Europos universiteto magistrantūrą ir įgijo kultūros ir lyčių studijų magistrės laipsnį. Pastarasis išsimokslinimas turbūt ir sąlygojo, kad R. Pociūtė ėmėsi rašyti literatūros kritiką, kurią mes teisėtai galime įvardinti kaip feministinę. (Aišku, kritikė savo darbuose taiko ir psichoanalizės metodus (ji yra C. G. Jungo psichoanalitinės draugijos narė), ir postmodernios kritikos ekvilibristiką, tačiau šiais požiūriais ji mums mažiau įdomi.) Taigi kalbame apie Rimą Pociūtę – pirmąją tokią ryškiai feministinę lietuvių literatūros kritikę.

      Prisipažinsiu, ją įsidėmėjau dar praeitame šimtmetyje, po jos straipsnio „Šatėnuose“ apie dvigubą A. Marčėno ir S. Parulskio poezijos knygą „50 eilėraščių“. Tada ji švelniai tyčiojosi iš tuometinių Kastoro ir Polukso, kurie vienas kitam žėrė komplimentus, save vadindami „labiau vyrais nei poetais“. Įstrigo ir jos verdiktas, kad abu vyriokai tik atitolina ir užtęsia priešmirtinę lietuvių literatūros agoniją – „perneša dar viena karta tolyn tradicinius modernistinius poetiškumus“ (p. 251).

      Grakšti ir tiksli buvo lietuvių literatūrai pražūtingos vadinamosios „Šatėnų“ eseistinės mokyklos kritika (į kurią, beje, niekas taip ir neatkreipė dėmesio): Vizualių įvaizdžių precizika greit virsta užsitęsusios lietuvių literatūros pereinamosios epochos iš aukštojo modernizmo į postmodernizmą stilistine abrakadabra. Perskaityta viena esė dažnai perveda per visas įmanomas emocines būsenas, veikia kaip narkotikų tabletytė, tačiau tie narkotizuojantys efektai neišgelbsti nuo abstinentiško praregėjimo: dažnai nėra ne tik aiškios prasmės, bet ir universalesnės visumos (p. 276–277, citata – kompiliuota).

      Kas dar? Naujai perskaityti V. Mykolaičio-Putino ir B. Radzevičiaus romanai, analizuojami naujovišku biografiškumo aspektu. Į dienos šviesą ištrauktas mažai kam žinomas poetas Kleopas Jurgelionis. Intelektu spinduliuojantys pasažai apie savo „girlfriend“ N. Abrutytę...

      Pala, pala. O kur feminizmas? – paklausite. Nenusiminkite, feminizmo tikrai yra, autorė pliekia maskulinistus lyg iš kulkosvaidžio, aukos – „tradiciniai, vyrų suformuoti ir įteisinti rašymo būdai“ – krinta viena po kitos. Tačiau... jos lyg niekur nieko atsikelia, vaiposi ir pasityčiodamos rodo šaulei savo bjaurius apžėlusius užpakalius... Ilgai mąsčiau, kas negerai šiame įsivaizduojamo mūšio vaizdelyje. Autorė šaudo taikliai, ginklas – kanoninės feminizmo idėjos – parinktas gerai, kulkos – pvz., Barbaros Warren antologijos „The Feminine Image in Literature“ mintys – tikros. Tad kodėl pašautieji lavonai vėl zombiškai prisikelia?.. Ir staiga supratau: autorė šaudo viena, o tos kulkos surambėjusiai lietuvių literatūros patriarchų odai – tik lengvas įdrėskimas, jie krinta apduję, bet vėl stojasi ant kojų, nes nėra kam jų pribaigti. LIETUVOJE YRA FEMINISTINĖ LITERATŪROS KRITIKA, TAČIAU NĖRA PAČIOS FEMINISTINĖS LITERATŪROS. Todėl šis mūšis primena tik tuščią farsą ir kvailą spektaklį...

      Dieve mano, kokios bergždžios ir juokingos autorės pastangos rasti kovos draugių, rašančių lietuvių feminisčių, bejausmių kaimiškos ir tėviškos rašliavos žudikių, kurios paleistų kontrolinį šūvį maskuliniškai literatūrai tiesiai į tarpuragį. Stropi V. Daujotytės-Daujotės mokinė atkakliai rausiasi dulkėtoje bibliotekoje ir bando atkasti lietuviškuosius S. Sontag, I. Bachmann ir M. Yourcenar analogus. O tai primena lyties požymių paieškas angelo kūne. Lietuvių literatūra visada buvo šleikščiai belytė, t. y. seniai iškastruota. Štai kodėl ant pasidabruoto feministinio kurpalio autorė mėgina užmauti ne stilingus aukštakulnius, o mėšlinas vyžas. Pavyzdžiui, savotiška feministe ji laiko net despotiško tamsaus mužiko V. Bložės užguitą pilką poezijos pelytę N. Miliauskaitę:

      ar ne tu tenai stovi
      gūžpetele
      tamsiam kampe, susigūžus, juoda
      skarele užrištom akim?


      Esminis feministinis apsisprendimas (sakyčiau, tai egzistencializmo įtaka) – eiti ar neiti į savasties kambarį (p. 255). Eiti ar neiti į tą savo trobą – štai kur feministinis hamletiškas klausimas... Cha cha cha...

      Manau, kad drąsesnius lietuvių rašytojų ir poečių cyptelėjimus derėtų vadinti ne feminizmo apraiškomis, o vumenizmais (womanism), Vakaruose turinčiais ironišką konotaciją, o dar geriau (ir lietuviškiau) – paprasčiausiais bobizmais. Lietuvoje feministinės literatūros nebuvo ir nėra – su tuo galiausiai sutinka ir pati R. Pociūtė: Šiandien „gerai“ rašančių moterų rašytojų tekstai intelekto eksploatuojamos gyvenimo vidurio krizės ir Rytų Europai bendros egzistencinės rezignacijos atspindėjimu tapatūs vyrų tekstams (p. 274). Taip taip, rašyti „gerai“ Lietuvoje reiškia rašyti „vyriškai“. Rašyti „moteriškai“ – nerimta, neelitiška ir net nekultūringa, todėl lietuviški vumenizmai – tik negrabūs bandymai prisiliesti prie feministinės literatūros klodų, tokie, taip sakant, „feminine touch“. „Moters prisilietimu“ – savaip suklostytu diskursu – metaforiškai būtų galima pavadinti ir tekstus, kurių autorės gal jaučiasi esančios toli nuo bet kokių „feministinių“ analizių (ir išreikš arba nustebimą, arba susidomėjimą tokios kritikos dėmesiu), bet tikrai programiškai eksploatuoja „moteriškąsias“ temas (p. 228).

      Žodžiu, visas lietuvių literatūros feminizmas – tik metafora. Viskas autorės dirbtinai pritempta ir pritempta tik tam, kad sudarytų tariamą žūtbūtinės kovos už feminizmo idealus regimybę. Ką gi, R. Pociūtė – karalienė (tiksliau ir feministiškiau – karalė) be kariaunos, tačiau karalė, tad jai privalu nusilenkti iki pačios žemės...

      Kaipgi turėtų toliau elgtis ši nelaikšė feminizmo pranašė? Rašymais nieko nepakeisi. Tad R. Pociūtei geriau mesti į šoną tušinuką ar klaviatūrą ir pradėti „direct action“! Pavyzdžiui, užsikabaroti ant Vilniaus savivaldybės dangoraižio stogo ir imti šaižiai švilpti. Į jos švilpesį suskris visos sostinės varnos. Ji joms išdalins po gražią aštrią dildelę. Varnos nuskris ir nudildys Rašytojų sąjungos langų ir Panevėžio moterų kalėjimo kamerų grotas. Išlaisvintos moterys suplauks į Vilnių, apsups pisdomą ir išprievartaus Lietuvos rašytojų elitą. Gims daugybė drąsių ir talentingų mergaičių, jos užaugs ir sukurs naują literatūrą bei kitokią visuomenę.

 

 


Kategorija: menas
      Neoistų kultūrinis sąmokslas kviečia visus save išaukštinti visais gyvenimo atžvilgiais. Neoizmas reikalauja, kad individas liaupsintų pats save.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas kviečia visus neoistus išrinkti pačius save į genijų panteoną.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas kviečia apversti aukštyn kojomis dabartinę meno tvarką, kad ją galėtų pakeisti laisvę mylintis neoistų kultūrinis elitas.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas yra visur išsibarsčiusių neoistų aljansas, didvyrių gauja, siekianti apversti aukštyn kojomis kasdienę realybę ir pakeisti jį neoistų mitu.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas nepripažįsta jokių estetinių teorijų ir dėl to yra pats radikaliausias iš visų avangardo srovių.

     

      Neoistų kultūrinis sąmokslas priims į savo gretas kiekvieną. Į visus judėjimo narius reikia kreiptis „Monty Cantsin“1 .

      Neoistų kultūrinis sąmokslas propaguoja žymiąją postmodernistinę formulę – „jokių formulių“.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas skatina plagijuoti, nes plagiatas sutaupo laiko ir pastangų, gerina rezultatus ir parodo individualaus plagiatoriaus iniciatyvą.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas dirba praėjusio amžiaus neoplagiarizmo nustatytuose rėmuose.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas yra nusiteikęs prieš menininko kultą, nes tai kenkia menui.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas yra nusiteikęs už menininko kultą, nes tai sveika individualiam menininkui.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas aukščiausia estetinės patirties forma pripažįsta važinėjimąsi dviračiu.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas mano, kad grožis bus gražus arba jo nebus iš viso.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas yra įtakotas visko, kas vyko anksčiau, nes jis tiki tradicijos vertingumu.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas nekritiškai viską liaupsina ir tvirtina.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas atmeta prievartos vartojimą, jei tai atitolina neoistų kultūrinio sąmokslo tikslus.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas šaukiasi naujojo grynumo – intencijų grynumo.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas kaip būtinybę iškelia ryškias linijas ir kilnų paprastumą.

      Neoistų kultūrinis sąmokslas pabrėžia, kad reikia įkurti neoistų kultūrinį sąmokslą.


      1 - Monty Cantsin – vardas, kuriuo pagal neoistų principus gali naudotis visi – tai „atvira popžvaigždė“, atviras kodas ir t.t.

      Vertė Redas Diržys

Kategorija: menas


      Skausmo pardavėja Dalečka

      Dalia Jazukevičiūtė. Anarchistės išpažintis. Romanas. V.: Tyto alba, 2007.

      Prieš gerą pusmetį, „Šatėnuose“ (2006.XI.11) recenzuodamas Dalios Jazukevičiūtės „Imperijos moterį“, rašiau apie „meilės vergių“ fenomeną. Apie moters prigimtį, siekiančią savanoriškos vergijos. Apie moters nesugebėjimą mylėti. Apie moters meilę kaip specifinę motinystės jausmo atmainą. Apie blogas motinas – moteris poetes, kurių kūryba ne kas kita, o tik dvasinė prostitucija. Remdamasis George Sand ir Cesare Lombroso, moteris prostitutes palyginau su moterimis poetėmis ir padariau vienintelę išvadą: kekšiška prigimtis gimdo šliundrišką poeziją.

      Niekad neatsisakysiu šio savo teiginio. Simboliška, kad D. Jazukevičiūtė visai neseniai tapo trisdešimt septintąja poete, pagerbta Vilkaviškio rajono savivaldybės Salomėjos Nėries premija. (S. Nėrį reikia vadinti visų Lietuvos meilės vergių, politinių ir visokių kitokių dvasios parsidavėlių bei rašančių sielos prostitučių matrona.) Simptomiška, kad autorė pagaliau metė įsiėdusį žurnaliūgos darbą ir nusprendė duoną pelnytis tikruoju savo amatu, kuriam ji ir sukurta.

      Kaip gimsta tokios knygos? Ogi paprastai. Pasak autorės, „aš visą gyvenimą tik tą ir dariau, kad bandžiau apsinuoginti. Kalbėdama, rašydama, mylėdama“ (p. 272). O knygą parašiau, „kad sugrūsčiau į ją viską. Visą tą mėšlą... Visą save“ (p. 101). Nenaujas ketinimas, ojojoi, koks nenaujas. Kaip pats esu teigęs, literatūros rimtį vaginaliniu gargaliavimu knygoje „Posūkyje – neišlėk“ bandė sutrikdyti A. Urbonaitė („Šiaurės Atėnai“, 2006.I.21), o pasak J. Baranovos, savo knyga „O kas po to?“ į kompiuterį išsivėmė L. Anilionytė („Literatūra ir menas“, 2006.IV.7). Kažką labai panašaus mėgina daryti ir D. Jazukevičiūtė – kaip rusai sako, rašyti krauju – „писать кровью“. (Tik šiuo atveju tikslinga kirčiuoti pirmąjį, o ne antrąjį šio rusiško veiksmažodžio skiemenį.)

      Romanas – autobiografinis. Anot autorės, 95 procentai knygos teksto yra jos sielos tikroji giesmė. Visi lengvai atpažins oficialius pastarųjų dešimtmečių Lietuvos „herojus“: šefą – spaudos magnatą V. Tomkų, Borisą – banditų bosą B. Dekanidzę, Gintarą – amžinatilsį dievoieškos šamaną G. Beresnevičių. Kiek sunkiau su oficialiais Dalios J. (pagrindinės knygos personažės Katerinos N.) vyrais – dviem psichiatrais (žydu ir ukrainiečiu) ir vienu žurnalistu (lietuviu), mat šie užkoduoti Elio, Biurgerio ar kitokiais slapyvardžiais. Ir visai beviltiška su neoficialiais sugulovais – vienos nakties „dievais“ ir trejų metų „rėmėjais“...

      Romano siužetas – chronologinis. Veiksmas prasideda prieš keliolika metų, kai jaunutė Katerina dirbo popierių žiurke Statistikos departamente, o baigiasi visai nesenais laikais, kai ji grįžta į Vilnių, apklijuotą Che Guevaros plakatais (knygos „Bolivijos dienoraštis“ reklama – C&P).

      Žodžiu, realūs veikėjai, realus laikotarpis, realūs įvykiai. Pirmą atsibodusį darbą keičia antras ir trečias, ketvirtą pamylėtą vyriškį – penktas ir šeštas, o septintą išgertą degtinės butelį – aštuntas ir devintas. Realu? Dar ir kaip! (Prisimenu, kaip kažkurio PDR’o metu girtame šokyje besidraikančią D. Jazukevičiūtę a. a. J. Kunčinas meiliai ir tiesiai pavadino „meilės verge“.) Žodžiu, ši knyga būtų įprasta realius įvykius vaizduojanti memuaristika, paskaninta pagiriotomis aimanomis, suicidinėmis haliucinacijomis ir rusiškais keiksmažodžiais. Būtų, jei autorė taip nerealiai daug (šiuolaikinio jaunimėlio mėgstamas posakis) nepliurptų apie tris dalykus – Dievą, meilę ir anarchiją. Vos ne kiekviena Katerinos N. vergiško darbo diena baigiasi svarstymais apie anarchiją, gyvuliško sekso naktis – svaičiojimais apie meilę, o nelaimingo gyvenimo tarpsniai apibendrinami pasažais apie Jėzų. Štai čia stabtelkime ir išsiaiškinkime, ką po šiais žodžiais – anarchija, Dievas, meilė – autorė paslepia. 

      Anarchija. Daug daug šviesių prisiminimų apie laisvamanį dieduką iš Marcinkonių ir nuolat kartojama nieko nesakanti frazė: „Jis buvo tikras anarchistas.“ Daug daug kartėlio kupinų kritikos žodžių išnaudotojų kapitalizmui ir vienut vienutėlis, remiantis anarchistų terminologija, „tiesioginis veiksmas“ – girtas pokalbis kompanijoje su Gintaru apie anarchistų partijos kūrimą: bičiuliai prisiliuobia ir ima dalytis nesamus postus. Cha cha cha! Knygos pradžioje bandoma įtikinti, kad diedukas Kateriną (Dalią) užkrėtė meile laisvei, o pabaigoje sužinome, kad laisvė pagal Jazukevičiūtę – tai laisvė gerti „Smirnoff“ degtinę ir dabintis „Escados“ drabužėliais. Kai viduje užgniaužtas neteisybės jausmas ir laisvės troškulys susitraukia iki mažyčio ego, sproginėjančio bravūriškais egocentriškais poelgiais, ima trūkinėti ir visi anarchistinės tarpusavio pagalbos bei bendruomeninio gyvenimo saitai. Kaip pasakytų D. Jazukevičiūtė, pisau aš tokią anarchiją!

      Dievas. 2003 m. Dalia J. apdovanota kardinolo A. J. Bačkio padėkos raštu už mūsų valstybės krikščioniškos tapatybės puoselėjimą žurnalistinėje veikloje. O 2007 m. autobiografinėje knygoje (knygoje apie save pačią) Katerina N. elgiasi kaip paskutinė nuodėmingoji, beveik kaip antikristas – savo veikla ir mintelėmis pažeidžia turbūt visus dešimt Dievo įsakymų. Meluok ir ištvirkauk, geisk ir žudykis, daryk ką nori – kad tik su Viešpaties vardu lūpose! Ir nuolat laužyk pirmąjį priesaką – tūkstančius kartų. Kartok ir kartok Dievo vardą kaip maldoje, kaip Biblijoje, nesvarbu, kad be reikalo. Sakyk, kad priklausai ankstyvųjų krikščionių brolijai, skleisk demagogiją, išsisukinėk, meluok, minėk ir minėk Viešpatį, ir niekas tavęs nepažins iš tavo vaisių. Tik tada būsi pagirta Bažnyčios kaip atsivertusi nusidėjėlė, kaip išgelbėta pasiklydusi avelė...

      Meilė. Kaip toje A. Pugačiovos dainelėje „Любовь всегда виновата“. Dėl visko visada kalta meilė. Ji – pagrindinė romano varomoji jėga. Amžina atominė jėgainė. Su jos teikiama energija girtuokliauji ir ištvirkauji, kai jos trūksta – negeri ir negulinėji. Pakyla saulė – ji myli Kateriną, saulė nusileidžia – Kateriną ji myli dar labiau. Katerina pirsteli – Dalia tuojau pat griebiasi plunksnos ir ima patetiškai skelbti apie naujos ir taip lauktos, didžiulės ir nežemiškos, totalios ir fatalios meilės atėjimą. Tris šimtus puslapių tęsiasi vienintelės ir nepakartojamos meilės paieškos ir apgaulingi jos įrodinėjimai – kaip TV serialuose ir bobžurnalių istorijose. Galų gale mūsų mylima herojė lieka vieniša ir niekieno nemylima. Pasaulis nekenčia Katerinos N. ir ją atstumia, nes ji myli tik save, na... ir dar savo palikuonę. O aš nekenčiu Dalios J., nes ji myli tik žodį „meilė“.

      Taigi iš tų trijų fantomų, pridengtų žodžiais „anarchija“, „Dievas“ ir „meilė“, lieka tik vienas garsus „pššš...“. Na ir ką? Na ir nieko! Garsas „pššš...“ irgi gražus.

      Nustebsite, kai pasakysiu, kad pagal dešimtbalę sistemą šį romaną vertinčiau stipriu aštuonetu. (O kaip žinote, parvertus jį ant šono, galima išvysti ir visą begalybę...) Iš meilės visa ši mano kritika, tiktai iš meilės... Nes per daug nesveikai myliu... E. Limonovą ir jo „Tai aš, Edička“. „Anarchistės išpažintis“ – ne kas kita, kaip lietuviškas šio romano klonas. (E. Limonovas prieš 30 metų pranašingai skelbė, kad greitai pasaulį užplūs šimtai panašių edičkų, štai ir sulaukėme lietuviškojo.) Myliu Edičką, todėl nuo šiol Dalią J. vadinsiu mažybiškai – Dalečka. Edička mėgsta gražius stilingus rūbus, o Dalečka jaučia silpnybę brangiems kvepalams, Edička gerbia savo tėvuką karininką, o Dalečka dievina savo dieduką valstietį. Štai ir visi skirtumai. O atmetus šias nereikšmingas smulkmenas Edičką ir Dalečką, mane ir Edičką, Dalečką ir mane tvirtai sujungia nepakeliama pasaulio sielperša ir mes kartu susiliejame beprotiškame kosminiame skausme, nujausdami nenumaldomai artėjantį visa triuškinantį visatos orgazmą...

      Myliu ir mylėsiu Dalečką dar dėl vienos priežasties. Ji teigia savo išskirtinumą: „Neaišku, kodėl lietuviai tiek daug rašė apie gamtą, kaimų grožį. Jie aprašė šimtus, ne, tūkstančius variantų pavasario pabudimo, žiemos miego, vasaros siautulio, rudens pilnatvės. Šimtus visokiausių gamtos virpulių ir virpuliukų. Bet kas iš to? Ir nė vienas neaprašė žmogaus degimo. Jo sielos liepsnos. Niekas. Agrarininkai nelaimingi...“ (p. 242). Taip, mano priešų priešė – man draugė ir mylimoji.

      O mylimajai visada norisi geranoriškai patarti. Dalečka, visiškai teisingai, atvirai ir savikritiškai sakai: „Gniužulai mano mazochistinių aimanų netyčia virto eilėraščių knygomis. Leidėjams patiko mano eilės ir žmonės jas pirko. [...] Skausmas, išmoningai užrašomas, ko gero, visada buvo populiariausia prekė knygų rinkoje“ (p. 74). Girdžiu kylantį reklaminį šurmulį, nujaučiu artėjančią audrą ir įtariu negeras tavo leidyklos užmačias. Jos bosai ir bosės – tokie patys kaip ir buvę tavo „šefai“, nuo kurių visą gyvenimą bėgai. Išsunks tavo skausmelį pro visas sielos bei kūno skylutes ir išmes tave į tuščią gatvelę. Kaip seną prostitutę. Arba nespės, nes ne laiku užsilenksi pati, kaip jau ne vienas ir ne viena padarė. Prekiauti skausmu – beždžionių verslas, nevertas nė šuns pypo. Ir tu tai žinai.

 

 

 

 


Kategorija: menas
       Neoizmas yra kultūrinis judėjimas, įtakotas futurizmo, dada, fluxus ir punk, septyniasdešimtųjų pabaigoje jis kilo iš Mail Art Network.

       Neoizmas yra meno istorijos gamybos metodologija. Jo idėja yra generuoti susidomėjimą įvairių individų, kurie, kaip sakoma, sudaro judėjimą, kūriniais ir asmenybėmis. Neoistai nori ištrūkti iš „meno kalėjimo“ ir „pakeisti pasaulį“. Turėdami omeny šį tikslą, jie vaizduoja nerimo kupiną kapitalistinę visuomenę.

       Neoistu gali tapti bet kas, tiesiog pasiskelbęs judėjimo nariu ir gavęs Monty Cantsin vardą. Tačiau neoistai neapsiriboja vien Monty Cantsin vardo vartojimu, jie dar vartoja vardą Smile – Šypsnys. Savo popgrupes neoistai vadina Smile, savo performansų grupes - Smile, net jų žurnalai pavadinti Smile.

Kategorija: menas


      Propagandos matavimo vienetas – vienas donskis

      Leonidas Donskis. Taip, bet... Nepolitologiniai svarstymai apie politiką. V.: Versus aureus, 2007.

     
      Prieš porą metų „Litexpo“ rūmuose vykusioje Knygų mugėje saujelė jaunų rašytojų nutarė pasekti tortų artileristo Noelio Godino pavyzdžiu – „įteikti“ po kreminį pyragą žymiausiems, jų manymu, Lietuvos kultūros vesternizatoriams. Kaip taikiniai pasirinkti L. Donskis ir L. Jonušys. O kad jie suprastų „dovanos“ prasmę, į tortus buvo įsmeigti rašteliai:

     

       Jūs laimėjote!
       Sociologinės apklausos rezultatai parodė, jog Jūs priklausote tiems, kurie visų uoliausiai skleidžia svetimas idėjas Lietuvos žmonėms. Sveikiname!
       Šia kuklia dovanėle primename, kad ir toliau tikimės vaisingo Jūsų darbo
       1. Lietuvos kultūros vesternizacijos,
       2. amerikietiškų mąstymo stereotipų ugdymo,
       3. žmogaus kaip „homus socialis“ sampratos propagavimo
       srityse.
       Gero apetito! Tortų (art)ileristai      

 

      
       Deja, dėl kvailų nesklandumų bei techninių priežasčių šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. O gaila...

      Gaila, liūdna ir skaudu, kad daugelis jaunų, protingų ir su politika niekaip nesusijusių lietuvaičių L. Donskį laiko nepriklausomu intelektualu ir mokslininku, kviečiančiu atvirai diskutuoti politikos, kultūros ir meno klausimais. Apmulkinti idiotai praplautais proteliais, vargšės valstybinės propagandos aukos! L. Donskis toks pat nepriklausomas kaip ir „Amerikos balsas“. Jis nuo nieko „nepriklauso“, tik atspindi pažiūras. Išreiškia nepriklausomą savo nuomonę, kuri (koks atsitiktinumas!) absoliučiai sutampa su valstybine ideologija. Todėl suokia vis tą pačią trelę it kanarėlė, pati užsidariusi valstybinės žiniasklaidos narvelyje. Nors ne. L. Donskis labiau primena kalbančią papūgą, prisiklausiusią „balsų iš anapus“ – ultradešiniųjų išeivių A. Štromo, V. Kavolio ir T. Venclovos. Todėl nuolat papūgiškai moko: „Taip, mieli lietuviai, einate teisingu keliu, bet pas jus per mažai kapitalizmo. Taip, ištvėrėte bemaž 20 metų, bet dar gyvenate ankstyvajame kapitalizme. Taip, daugiau kapitalizmo! Dar po 20 metų viskas bus „taip“ ir jokių „bet“.“ Ooo, kaip norėtųsi tokius ideologinius rūpintojėlius pasiųsti velniop jau šiandien, bet... tiek to. Ir toliau kalbėsiu be pykčio.

     Taip, pirmieji lietuviški kapitalistai – A. Stašaitis & Co. – turėjo savąjį „nepriklausomą“ ideologą – filosofą V. Radžvilą, prisiskaičiusį Friedricho von Hayeko. Šiandieniniams Lietuvos galingiesiems, remiamiems tvirto „antstato“ – Europos Sąjungos vadų įsakymų, tarnauja kiti vietiniai „klapčiukai“ – L. Donskis & Co. Iš esmės L. Donskis toks pat kaip ir V. Radžvilas, tik gudresnis: jis nesėdi bosų dešinėje iškėlęs smilių į dangų, o su jais kalbasi, neva diskutuoja, provokuoja tariamus ginčus, skelbiasi esąs nepriklausomas moderatorius. Pasirinkta nauja, modernesnė ir įtaigesnė propagandos forma – pseudodiskusija. Kad ir kaip būtų keista, tačiau ji veikia: L. Donskiui prilipo taip trokštama nepriklausomo intelektualo kaukė.

      Jei per 20 metų Lietuvoje ir buvo nepriklausomų intelektualų, tai jais greičiausiai pavadinčiau A. Šliogerį ir G. Beresnevičių. Bet vienas iš jų dabar žvejoja paupy ir filosofiškai stebeilijasi į tekantį vandenį, o kitas geria alų dausose ir paniekinamai spokso į mus, policinės visuomenės kūdikius. Tad tautai beliko tik L. Donskis, propagandiniais plepalais vis labiau artėjantis prie savo ideologinio dvynio – žurnalisto A. Čekuolio, kuris moko kapitalizmo tiesų savaitgaliais prie televizoriaus susėdusias kaimo močiutes.

      Ši knyga – dar viena propagandos nuodų injekcija jau apmirusioms skaitančių lietuvių smegenims. Laikraštiena. Laikraštinis politikavimas. Žurnalistinis ir politologinis carpe diem. Ištisus 2006 m. svarbiausias šiandieninis Lietuvos kultūros ideologas rašė į savo gimtojo miesto laikraštį. Ir išėjo ši knygos pavidalo propagandinė brošiūra. 9/10 teksto skirta ES ir JAV politikos aiškinimui ir Lietuvos politikos, kartais nukrypstančios nuo generalinės linijos, kritikai. Kriminalines naujienas atstoja landsbergiškai rusofobiškas skyrius „Rusija ir kitos Europos dilemos“, sporto skyrelį – politizuotos pastabos apie 2006 m. pasaulio futbolo čempionatą, kultūros rubrikėlę – senienos apie Mozartą ir Rembrandtą. Net rubrikos laikraštinės. Fu.

      P. S. Šiame rašinėlyje žodį „Donskis“ paminėjau 8 kartus, žodį „propaganda“ – 6. Nesvarbu, jie man reiškia tą patį.