Kurį išsirinkti, kuris bus geresnis? Jie tokie geri, tokie blogi, tokie panašūs ir tokie skirtingi! Jeigu milijonai žmonių išlįstų iš televizoriaus ir sugrįžtų į realybę, aptiktų keistą dalyką. Čia, kur jie gyvena, viskas yra kitaip, nei ten, televizoriuje.

     Rinkos sąlygomis egzistuoja prekiniai santykiai. Viskas yra tapę preke, bet prekė įgyja vertę tik tada, kai ji parduodama. O ji parsiduoda tik tada, jei yra paklausa. Jei kažkas moka pinigus – vadinasi, yra paklausa. Dviejų žmonių laisvanoriškas sandėris „aš parduodu, tu perki” yra ne tik normalus, bet ir skatinamas reiškinys kapitalistinėje visuomenėje. Jei sulygom dėl kainos – viskas ok.

     Nikolajaus Nosovo apsakyme „Nežiniukas Mėnulyje“ aprašoma Kvailių sala, į kurią suvežami visi, kurie tinkamai nedirba, šlaistosi, jaučiasi labai laisvi. Kvailių saloje taip pat nereikia dirbti. Ten – vien malonumai: kinas, žaidimai, linksmybės. Tačiau atmosfera tokia, kad ilgainiui vien nuo kvailysčių oro ir nuo malonumų vartojimo salos gyventojai apauga vilna ir virsta avimis arba ožiais. O kapitalistai jais naudojasi, išgauna iš jų savo turtams reikalingą žaliavą: vilną, kailį, odą.

     Prieš daugiau kaip 20 metų žlugus pasaulinei „realiojo socializmo“ sistemai ir šiandien kapitalizmui atsidūrus ant ekonominio ir ideologinio kracho ribos, ypatingai išpopuliarėjo fenomenas, jo šalininkų vadinamas „Trečiąja pozicija“ (arba „Trečiąja alternatyva“).

     Michael Anti (aka Dzin Džao) blogina (rašo internetinius dienoraščius) Kinijoje jau 12 metų. Nepaisant kontrolės, kurią turi centrinė valdžia interneto erdvėje („visi serveriai yra Pekine“), jis teigia, kad šimtai milijonų mikroblogerių iš tiesų kuria pirmąją šalies istorijoje nacionalinę viešąją erdvę ir keičia galios svertus netikėtais būdais. Pateikiame Michael Anti TED paskaitos nuorašą.

     „Silpnėja protas – stiprėja moralė“. Šis posakis vartotinas kalbant ne tik apie senstantį ir jaunystės „nuodėmes“ užmarštin siunčiantį individą. Jei jau pripažįstame, kad egzistuoja kolektyvinė moralė, pripažinkime ir kolektyvinį protą. Tiksliau – kolektyvinę demenciją.

     Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institutas (TSPMI) savo idėjinių požiūrių įvairove daugeliui primena JAV politinę sistemą: yra tik dvi pusės, viena „už laisvę“, kita – „už vertybes“. Ar TSPMI gali būti vietos ir trečiai krypčiai – kairiosioms idėjoms?

     Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – galinga organizacija. Jos vadovė Christine Lagarde, iš pažiūros turėtų būti atsakingas žmogus. Tačiau interviu dienraščiui „The Guardian“ ji pasakė, jog atėjo laikas Graikijai gražint skolas ir neverta tikėtis užuojautos. Todėl prieiname prie klausimo – ar TVF turi pagrindą taip kalbėti ir ar Graikai iš tikrųjų yra nesąžiningi bei tingūs?

     Susitarimui dėl finansinės pagalbos pritarianti dešinė laimėjo rinkimus Graikijoje, bet, būdama galinga opozicinė jėga, kairė gali tapti dar maištingesne nei būdama valdžioje. Košmaras tęsiasi. Neoliberalų, pranašavusių pasaulio pabaigą, šantažo kampanija pasirodė efektyvesnė nei radikali SYRIZA vadovo Tsipraso vilties žinia.

     Europa, o tiksliau – jos pinigingieji sluoksniai, su nerimu laukia birželio 17 dienos, kuomet Graikijoje turi įvykti pakartotiniai rinkimai į nacionalinį parlamentą. Akivaizdu, kad šioje šalyje ilgu metus viešpatavusi dvivaldystė baigėsi. Sunku spėti, ar birželio rinkimai suteiks permainų viltį, ar vis dėlto bus įjungti visi mechanizmai, galintys sustabdyti staigų ir net šiek tik netikėtą Graikijos „kairėjimą“.

     Po Kasparo Pociaus „Violetinė revoliucija” įsisiūbavo. O kas toliau?” ir jam atsakiusio Jurgio Valančausko „Elitizmo apraiškos Lietuvos kairiųjų padangėje” tekstų netikėtai įsiūbavo polemika, kas vis dėlto yra tas „violetinis“ procesas. Ji žada negreit nutilti, todėl ir aš pajutau pareigą viešai pasisakyti.

     Pastaruoju metu Lietuvoje tarp anarchistų ir tų, kurie save laiko „progresyvių kairiųjų pažiūrų“ aktyvistais, kovojančiais už žmogaus teises, išryškėjo labai savotiškas reiškinys. Šis reiškinys tose bendruomenėse yra nekvestionuojamas ir dažnai atrodo, lyg būtų suvokiamas kaip savaime suprantamas ir natūraliai pateisinamas. Šį reiškinį pavadinčiau „progresyviai mąstančiųjų elitizmu“.

     Dar nežinia, kaip baigsis kedofilijos isterija. Bet jau nuo pat pradžių buvo galima teigti, kad visa ši istorija yra didelis Lietuvos visuomenės pralaimėjimas valstybei, kuri ekonominės krizės metu žūtbūt stengėsi išlaikyti mus savo represijų kumštyje.

     Artėja ta diena, kuomet „tikri vyrai“ privalės atsisėsti prie televizorių ekranų, „tikri patriotai“ ant savo automobilių pakabins tautinės simbolikos pakaitalus, o korporacinės medijos turės kuo be vargo užpildyti programų tinklelius. Milijardus svarų, zlotų ir grivinų kainuojančios „sporto šventės“ šią vasarą pradžiugins jų rengėjus. Manote, kad turėjau įrašyti įprastą žodžių junginį „sporto aistruolius“? Jei taip, tada panagrinėkime, kas šiandien yra yra vadinamasis didysis sportas.

     Šis teksto antraštei panaudotas panašus šūkis aidi jau labai seniai. Stilistine figūra tapusiu marksistinio darbininkų judėjimo šūkiu „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ K. Marxas ir F. Engelsas 1848 m. užbaigė „Komunistų partijos manifestą“. Tačiau ši paralelė tarp proletaro ir studento, kurią sukuria dviejų šūkių susiliejimas, nėra tiktai retorinė ir stilistinė. Ji apčiuopiama ir įtikinama keliais požiūriais.

     Iš pirmo žvilgsnio galime surasti daugybę formalių „violetinės revoliucijos“ panašumų su pasauliniais judėjimais prieš kapitalizmą, tokių kaip „Arabų pavasaris“, „Democracia Real“ ir „Užimk Volstrytą“. Visi šie judėjimai yra populiariosios kultūros fenomenas, t.y. judėjimai yra organizuojami, visų pirma, pačių žmonių, o ne politinių partijų ar organizacijų (tiesa, galima prieštarauti, kad Kedžio palaikytojų judėjimas yra finansuojamas ir manipuliuojamas kelių asmenų, bet kaip ir mergaitės „užverbavimas“, tokia nuomonė kol kas nėra įrodyta).

     Kodėl jūsų televizorius sugedo vos tik pasibaigė garantijos laikas, o nedidelis automobilio remontas virto tapo skaudžiu smūgiu piniginei? Kodėl spausdintuvas staiga nustojo spausdinti, o iš parduotuvių dingo filtrai prieš penkerius metus pirktam kavos aparatui? Apsupti vis sudėtingesnės įrangos, mes vis dažniau susiduriame su nemaloniomis problemomis.

     Mums – mąstantiems žmonėms – žodis „partija“ dažnai sukelia šleikštulį. Visame pasaulyje jos atstovauja tik klanų interesus ir siekia prastumti sau jiems naudingus įstatymus. Jūsų dėmesiui pateikiame neįprastų ir juokingų partijų sąrašą. Skaitykite, analizuokite, lyginkite – į kurią jūs norėtumėte įstoti? Galbūt ne į visas iš karto?

     R. Čekutis – prastai pagarsėjęs ultradešinysis radikalas – neseniai visiems paaiškino savo ideologinių nuostatų priežastis: „Aš esu bene laimingiausias žmogus pasaulyje, todėl noriu, kad ir kiti tokie būtų – laisvi ir maksimaliai padorūs. Dabar matau, kad kelių šimtų, pastatytų prie sienos, gali ir nepakakti... Nieko tokio, kitiems suveiks bent prevenciškai – „įsisavinant“ eilines ES pašalpas ar „paramą“ drebės ir prakaituos rankelės...“.

     Antifašistine simbolika prisidengusių fašistuojančių skinų grupuotė „Autonominis pasipriešinimas“ 2012 m. balandžio 14 d. rengia koncertą, nukreiptą prieš LR BK 170 str., numatantį baudžiamąją atsakomybę už tautinės bei rasinės neapykantos kurstymą. Koncerto vieta nenurodoma. Jo afišą simboliškai puošia du skustagalviai su bomberiais bei trispalvėmis ant rankovių. Vienas laiko armatūros strypą, kitas – peilį.