rinkimai uzgavenes     Kurį išsirinkti, kuris bus geresnis? Jie tokie geri, tokie blogi, tokie panašūs ir tokie skirtingi! Jeigu milijonai žmonių išlįstų iš televizoriaus ir sugrįžtų į realybę, aptiktų keistą dalyką. Čia, kur jie gyvena, viskas yra kitaip, nei ten, televizoriuje.

Tspmi     Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institutas (TSPMI) savo idėjinių požiūrių įvairove daugeliui primena JAV politinę sistemą: yra tik dvi pusės, viena „už laisvę“, kita – „už vertybes“. Ar TSPMI gali būti vietos ir trečiai krypčiai – kairiosioms idėjoms?

 

parduoti ar ismesti     Rinkos sąlygomis egzistuoja prekiniai santykiai. Viskas yra tapę preke, bet prekė įgyja vertę tik tada, kai ji parduodama. O ji parsiduoda tik tada, jei yra paklausa. Jei kažkas moka pinigus – vadinasi, yra paklausa. Dviejų žmonių laisvanoriškas sandėris „aš parduodu, tu perki” yra ne tik normalus, bet ir skatinamas reiškinys kapitalistinėje visuomenėje. Jei sulygom dėl kainos – viskas ok.

graikija TVF     Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – galinga organizacija. Jos vadovė Christine Lagarde, iš pažiūros turėtų būti atsakingas žmogus. Tačiau interviu dienraščiui „The Guardian“ ji pasakė, jog atėjo laikas Graikijai gražint skolas ir neverta tikėtis užuojautos. Todėl prieiname prie klausimo – ar TVF turi pagrindą taip kalbėti ir ar Graikai iš tikrųjų yra nesąžiningi bei tingūs?

putin pussy     Nikolajaus Nosovo apsakyme „Nežiniukas Mėnulyje“ aprašoma Kvailių sala, į kurią suvežami visi, kurie tinkamai nedirba, šlaistosi, jaučiasi labai laisvi. Kvailių saloje taip pat nereikia dirbti. Ten – vien malonumai: kinas, žaidimai, linksmybės. Tačiau atmosfera tokia, kad ilgainiui vien nuo kvailysčių oro ir nuo malonumų vartojimo salos gyventojai apauga vilna ir virsta avimis arba ožiais. O kapitalistai jais naudojasi, išgauna iš jų savo turtams reikalingą žaliavą: vilną, kailį, odą.

syriza 1     Susitarimui dėl finansinės pagalbos pritarianti dešinė laimėjo rinkimus Graikijoje, bet, būdama galinga opozicinė jėga, kairė gali tapti dar maištingesne nei būdama valdžioje. Košmaras tęsiasi. Neoliberalų, pranašavusių pasaulio pabaigą, šantažo kampanija pasirodė efektyvesnė nei radikali SYRIZA vadovo Tsipraso vilties žinia.

trecioji pozicija     Prieš daugiau kaip 20 metų žlugus pasaulinei „realiojo socializmo“ sistemai ir šiandien kapitalizmui atsidūrus ant ekonominio ir ideologinio kracho ribos, ypatingai išpopuliarėjo fenomenas, jo šalininkų vadinamas „Trečiąja pozicija“ (arba „Trečiąja alternatyva“).

syriza 0     Europa, o tiksliau – jos pinigingieji sluoksniai, su nerimu laukia birželio 17 dienos, kuomet Graikijoje turi įvykti pakartotiniai rinkimai į nacionalinį parlamentą. Akivaizdu, kad šioje šalyje ilgu metus viešpatavusi dvivaldystė baigėsi. Sunku spėti, ar birželio rinkimai suteiks permainų viltį, ar vis dėlto bus įjungti visi mechanizmai, galintys sustabdyti staigų ir net šiek tik netikėtą Graikijos „kairėjimą“.

Michael Anti     Michael Anti (aka Dzin Džao) blogina (rašo internetinius dienoraščius) Kinijoje jau 12 metų. Nepaisant kontrolės, kurią turi centrinė valdžia interneto erdvėje („visi serveriai yra Pekine“), jis teigia, kad šimtai milijonų mikroblogerių iš tiesų kuria pirmąją šalies istorijoje nacionalinę viešąją erdvę ir keičia galios svertus netikėtais būdais. Pateikiame Michael Anti TED paskaitos nuorašą.

garliava 2     Po Kasparo Pociaus „Violetinė revoliucija” įsisiūbavo. O kas toliau?” ir jam atsakiusio Jurgio Valančausko „Elitizmo apraiškos Lietuvos kairiųjų padangėje” tekstų netikėtai įsiūbavo polemika, kas vis dėlto yra tas „violetinis“ procesas. Ji žada negreit nutilti, todėl ir aš pajutau pareigą viešai pasisakyti.

vojerizmas     „Silpnėja protas – stiprėja moralė“. Šis posakis vartotinas kalbant ne tik apie senstantį ir jaunystės „nuodėmes“ užmarštin siunčiantį individą. Jei jau pripažįstame, kad egzistuoja kolektyvinė moralė, pripažinkime ir kolektyvinį protą. Tiksliau – kolektyvinę demenciją.

kairiuju elitas     Pastaruoju metu Lietuvoje tarp anarchistų ir tų, kurie save laiko „progresyvių kairiųjų pažiūrų“ aktyvistais, kovojančiais už žmogaus teises, išryškėjo labai savotiškas reiškinys. Šis reiškinys tose bendruomenėse yra nekvestionuojamas ir dažnai atrodo, lyg būtų suvokiamas kaip savaime suprantamas ir natūraliai pateisinamas. Šį reiškinį pavadinčiau „progresyviai mąstančiųjų elitizmu“.