papai        Bravo! Šaunuolė! Tu tai gali! Tu tapai jokiam vyrui neatsispiriama seksopatologine pagunda! Sveikinu, tu įstojai į silikoninio grožio klaną! Tai tik keli variantai, kuriais galėjo būti pagirta tarp moterų ir pagirtos jos padidintos krūtys Oksana Prikol. Skandalingiausia šių dienų moteris, labiausiai pagarsėjusi istorijomis, kaip sunku po chirurginės krūtų pavertimo tešmenimis operacijos atlikti elementarius buities darbus. Kaip reikia aukotis, kad būtum pagarsėjusi kaip moteris, pildanti savo kūną vardan to (vardą nutylėsim: jos meilėms tūkstančiai vardų).

 

Ši moteris taip pat drąsiai gulė ant operacinio stalo, kaip bet kuri stoties mergaitė gula ant bet kurio vyro lovos, patvirtindama „Tuštučių teoriją“, kuri teigia: jeigu tavo galvoje proto vakuumas, tu jį gali kompensuoti tik išnaudodama savo kūną. Šiuo atveju kalbame ne apie estetiką ir grožį, o apie ekonomiką ir naudą. Padidintos krūtys = padidėjusi tikimybė daugiau užsidirbti. Laisvasis kapitalizmas, atsiprašau, laisvas parsidavimas.

karlas marxas kapitalas 1 tomas        Genialiojo kapitalizmo kritiko K. Marxo darbai dabartinės ekonominės krizės metu šluojami nuo knygų lentynų. „Marxas vėl tapo madingas“, – prieš metus teigė Jörnas Schütrumpfas, Berlyno leidyklos „Karl-Dietz“, leidžiančios Marxo ir Engelso darbus vokiečių kalba, vadybininkas. Pasak Schütrumpfo, daugiausia skaitytojų sudaro „jaunoji akademinė karta, kuri susivokė, jog neoliberalūs laimės pažadai pasirodė esą netiesa“.

 

Nuo Vokietijos knygų verslininkų nutarė neatsilikti ir viena didžiausių Lietuvos leidyklų. 2009 m. lapkričio pabaigoje „Vagos“ leidykla iš naujo išleis pirmąjį K. Marxo „Kapitalo“ tomą – „Kapitalas. I tomas. Kapitalo gaminimo procesas“. Ši knyga lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1957 m., jos vertėjas – Benjaminas Fogelevičius. Tikimasi, kad leidykla į savo planus įtrauks ir kitų dviejų tomų leidybą:  „Kapitalas. II tomas. Kapitalo cirkuliacijos procesas“ (pirmą kartą lietuyviškai išleistas 1958 m.) ir „Kapitalas. III tomas. Kapitalistinės gamybos procesas kaip visuma“ (lietuviškai 1959 m.).

holokaustas lietuvoje        Tomas Venclova kalba apie holokaustą Lietuvoje. Interviu stenograma.

 

Tomas Venclova. Visada sunkoka kalbėti klausimu, apie kurį mes dabar kalbame, kadangi lietuviui, daugumai lietuvių tarsi ir natūraliai kyla teisuoliškumo ir teisinimosi reakcija. Na žinot, tai yra žmogiška. Kai žmogus padaro nusikaltimą arba šiaip kokį negražų darbą, jis dažniausiai teisinasi. Jisai sako: „Na ką gi, auka pati kalta“. Arba: „Auka mane išprovokavo“. Arba: „Tas nusikaltimas nebuvo toks jau sunkus. Na, smogiau, bet ne taip jau smarkiai“. Arba: „Aš irgi nukentėjau, ir nukentėjau turbūt nė kiek ne mažiau“.

Kasparas Pocius        Šį tekstą parašiau italų aktyvistų žurnalui LOOP, kuris, praėjus dvidešimčiai metų po Berlyno sienos griuvimo, surinko įvairių posovietinių šalių jaunų žmonių tekstus. „Kaip dabar įsivaizduojamas ir vertinamas komunizmas, ką komunizmas mums reiškia dabar?“ – taip skambėjo žurnalo klausimas.

 

2009-ųjų ruduo, dvidešimt metų po Berlyno sienos griuvimo. Gyvenu Lietuvoje, vienoje iš trijų Baltijos šalių. Prieš dvidešimt metų kartu su šeima dalyvavau Baltijos kelyje, simbolinėje akcijoje, skirtoje Ribbentropo–Molotovo paktui atminti. Po dvidešimties metų dalyvauju protestuose prieš neoliberalią oligarchinę valstybę – tokia Lietuva yra šiandien. Ar sunku suvokti tokį pažiūrų pasikeitimą – nuo tautinio patriotizmo iki radikalios kairės? Manau, ne pasikeitimas, bet išties radikali demokratinė pozicija verčia protestuoti ir prieš netikrą autoritarinį socializmą (iki komunizmo jam tiek pat toli, kiek diktatūrai iki demokratijos), ir prieš globalinį kapitalizmą.

zudikai ir didyriai        Nėra patogu įsiterpti į ideologinę polemiką, ypač kai kalba sukasi apie pokarį. Ši tema nūnai yra ypatingai užsklęsta, tad natūralu, jog viešojoje erdvėje mikliai sukertamas bet kas (šiuo atveju turiu omenyje Darių Pocevičių), kas tik pasikėsina į tautinę relikviją.

 

Paskutinį sykį Prokrusto vaidmenį sėkmingai atliko Virginijus Savukynas, kuris drėbtelėjo tokį komentarą, kurį nedraugiškų valstybių publicistai gali perskaityti savo nuožiūra… Pamfletas vadinosi „Aš irgi griaunu mitą – Rusija ir Vokietija nekariavo“. Čia autorius ironizuoja apie Antrąjį pasaulinį karą, teigdamas, kad galbūt jis įvyko kariškiams nusprendus žudyti civilius; kita mintis - rimtuoliška vyraujančio mito apologija - jog Lietuvos partizanai nesielgė kriminališkai, o tiktai kovojo už valstybės nepriklausomybę. Savo straipsnyje noriu iš naujo sujungti tuodu dalyku ir išsakyti porą pastabų.

pinkcity        Kažkaip niekada nerašiau apie politiką, bet dabar parašysiu. Nes jau juokas ima visaip kaip iš šito suknisto socialinio neteisingumo, kuris viešai vadinamas socialiniu teisingumu.

 

Esu radikaliai liberalių pažiūrų, su anarchijos prieskoniais (ne, tikrieji anarchistai nėra banditai, tai žmonės, tikintys, kad be valdžios gyventų geriau, ir aš tuo tikiu). Nes kai dirbau ir mokėjau mokesčius valstybei, nuoširdžiai tikėjau, kad ne be reikalo. Kad susirgus ji mane pagydys, netekus darbo ar apnėštėjus – išlaikys, kaip kad aš prisidėjau prie jos išlaikymo; ir kad kuo daugiau aš jai duosiu, tuo daugiau prireikus gausiu atgal. Pasirodo – ne. Nes jei uždirbi sąlyginai daug (tuo pačiu du trečdalius sumokėdamas valdžiai), prireikus socialinių išmokų gausi panašiai tiek, kiek tas, kuris uždirbo ir mokesčių mokėjo mažai, nes toks yra socialinis teisingumas!

jav kanados pasienis        Kanadiečiai iš Stansteado miestelio ir amerikiečiai iš kitos sienos pusės – Derby Line gyvenvietės Vermonto valstijoje – gyveno kaip viena bendruomenė, dažniausiai ignoruojanti įsivaizduojamą sieną, kuri juos skiria. Bet viskas pasikeitė prieš 6 mėnesius, kai valdžia pradėjo vykdyti taisykles, skirtas reguliuoti judėjimą tarp Kanados ir Jungtinių Valstijų: dabar visi turi pereiti pro muitines postus ir parodyti galiojančius pasus. Be to, du miestelius dabar atskyrė ir barikados.

grybauskaite saudo        Trys naujienos: Pirma. Vakar, lapkričio 19 dieną, Seimas nusprendė dar trejiems metams – iki 2013 metų gruodžio 31 d. – pratęsti Lietuvos karinių vienetų, sudarytų iš karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų, dalyvavimą tarptautinėse operacijose Balkanų, Centrinės ir Pietų Azijos, Pietų Kaukazo bei Persijos įlankos regionuose. Antra: Vakar, lapkričio 19 dieną, net pora JAV žiniasklaidos priemonių atskleidė, kad prie Vilniaus, Antaviliuose, buvo CŽV kalėjimas, ir papasakojo šiek tiek detalių, kaip jis buvo įrengtas. Trečia: Vakar, lapkričio 19 dieną, Lietuvos žiniasklaida, remdamasi „Reuters" pranešimu, išplatino viešus aukšto Kanados diplomato kaltinimus savo šalies kariškiams, tarnaujantiems Afganistane.

leonidas malomuzas in memoriam        Lapkričio 23 d. savo kambaryje rastas vieno vienišo žmogaus lavonas. Šio žmogaus vardas ir pavardė Leonidas Malomūžas. Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė prieš aštuonis metus, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą, kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu. Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai.

pries kalejimus        Kalėjimas – vieta, kur laikomi laisvės atėmimu nuteisti asmenys. Istoriškai pats kalinimas ilgą laiką nebuvo bausmė, tai buvo sulaikymo būdas iki tol, kol bus įvykdyta fizinė ar mirties bausmė. Požemiai kartais buvo bausmės vieta, kur kaliniai buvo kankinami arba paliekami mirti. Tik XIX amžiuje Britanijoje buvo įvykdyta Jeremy Benthemo pasiūlyta reforma, sukūrusi šiuolaikinę kalėjimų sistemą bei pavertusi kalinimą bausme.

 

Iš pat pradžių tuometinė kalėjimų sistema anglų buvo praminta „skaistykla, atgaila“. Manyta, jog griežtas gyvenimo būdas gali pakeisti kalinio elgesį, o atskyrimas nuo visuomenės – prevencija nuo jo galimų nusikaltimų. Ar tai veikia? Na, pavyzdžiui neseniai vėl sulaikytas žymiausiu Lietuvos pedofilu tituluojamas E. Čekanavičius (praeityje a la „žymus antitarybinis veikėjas, disidentas“). Nesyk sodintas už pedofiliją, šį kartą jis turbūt vėl sės į kalėjimą, kuriame praleis skirtą laiką ir vėl grįš į visuomenę. Ir jei jis vėl prasižengs, kas jam gręsia? Ir vėl kalėjimas.

benamiu namai        Žinojau, kad jie ten gyvena. Jau prieš kurį laiką iš tolo apžiūrėjau namą. Jei jį taip galima pavadinti… Tai – greičiau gerai suręsta ir įtvirtinta palapinė. Taigi. Nusipirkau butelaitį, nes pamaniau, kad į svečius eiti be šiokios tokios dovanos būtų nepadoru. Be to, einu ne šiaip sau į svečius – einu fotografuoti jų buities. Sužinoti, kaip jie gyvena.

 

Pavilnių regioninis parkas. Nuošaliai ant kalno stovintis „namas“, apsuptas parko medžių. Visai šalia vaikštinėja jaunos mamos. Vežiodamos vaikus parko takeliais jos net neįtaria, kad čia gali kas nors gyventi.

bubilius kybys        BNS praneša, kad vyriausybė dar kartą siūlo naikinti alimentų fondą. Šių metų spalio mėnesį Seimas jau atmetė tokį vyriausybės siūlymą, dabar bandoma jį „prastumti“ dar kartą. Iš kur toks Bubiliaus atkaklumas? Juk pinigai nėra dideli, išmokos sudaro ne daugiau, kaip 192 litus per mėnesį. Gal todėl vyriausybė nė nebando taupyti mažindama jų dydį? Ministro D. Jankausko teigimu, nuo fondo veiklos pradžios išmokas gavo virš 21 tūkst. vaikų, jiems išmokėta 39 mln. litų. Toks vyriausybės sprendimas akivaizdžiai glumina – atkakliai siekiama nuskriausti mažamečius vaikus.