Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 19 d.

        Lapkričio 18 d., trečiadienį, „ABC News“ interneto svetainėje paskelbta, kad slaptas CŽV kalėjimas Lietuvoje buvo įkurtas Antaviliuose, buvusioje jojimo bazėje, mažiau nei 20 kilometrų nuo Vilniaus. „ABC News” teigia, jog šią informaciją patvirtino Lietuvos vyriausybės atstovas ir buvęs JAV žvalgybos pareigūnas. Šiame kalėjime, veikusiame nuo 2004 metų rugsėjo iki 2005 metų lapkričio, buvo kalinami ir kankinami aštuoni terorizmu įtariami asmenys. Informacija apie Antaviliuose veikusį CŽV kalėjimą paviešinta ir „Washington Post“ interneto svetainėje. „Veikla, kuri buvo vykdoma CŽV kalėjime Antaviliuose, buvo neteisėta. Įtariamieji buvo žiauriai kankinami: jiems nebūdavo leidžiama miegoti, įtariamieji privalėjo nuolat stovėti ir buvo kitaip kankinami”, – teigia žmogaus teisių ekspertas Johnas Siftonas.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 16 d.

        Šių metų lapkričio 10 d. po straipsniu „Tarpukario kairieji prieš bolševikinę ir tautinę diktatūrą“ atsirado Bitininko komentaras, kuriame jis pareiškė skepticizmą bet kokio „teisingumo“ siekimo atžvilgiu ir pesimizmą dėl bet kokio bandymo kovoti prieš šiandien egzistuojantį legalų režimą, nes jis neva „prives prie naujos valdžios susidarymo“.

Aš labai skeptiškas bet kokio "teisingumo" siekimo atžvilgiu, nes niekada nėra aišku kas konkrečiai yra socialinis teisingumas, ar žmogaus teisės, aukštesnis gėris... Skirtingi žmonės turi skirtingus šių žodžių supratimus. Egzistuoja daug visokiausių perspektyvų iš kurių žmonės gali priešintis valdžios formoms, bet aš abejoju ir gal net netikiu, kad valdžią įmanoma sunaikinti. Ji yra visur, nepriklausomai nuo formaliai, ar faktiškai demokratiškų tvarkymosi principų.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 18 d.

        Dažnai susimąstau, ar perskaitęs visas „protingas“ grožines ir negrožines knygas (antruoju atveju tai knygos, susijusios su mano studijuojamu dalyku ir šiaip protingos knygos, kurių nebūtų galima laikyti grožinėmis) tapsiu protingesniu, laimingesniu ir sugebėsiu į pasaulį žvelgti apsiskaičiusiomis akimis. Štai žinomas filosofas Arvydas Šliogeris, siūlo mokytis iš pavyzdžių, tarkime skaitant antikos mąstytojų knygas ar kokių kitų autoritetų, kurie parodytų kaip reikia gyventi, kad pagaliau pasiektum taip išsvajotą laimę/apsiskaitymą ir protingumą kartu sudėjus. O kas būtų, jeigu savo pavyzdžiu laikyčiau patį filosofą? „Aš nepripažįstu jokių gėjų ar feminisčių. Jūs tik pagalvokit, kas yra feministė?! Ką tai reiškia, kai moteris nenori būti moterim?..Na, tarkim aš nenorėčiau būti vyru. Aš noriu būti vyras. Man patinka būti vyru”.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 13 d.

        Mario Puzo frazė („Krikštatėvis“) bene geriausiai tinka kalbant apie saugumą, konvencinę ginkluotę ir nelegalią ginklų prekybą, atnešančią, viena vertus, didelį pelną, kita vertus – mirtį, skurdą ir sielvartą. Nors dažnai pasigirsta kalbos, jog šiuolaikinėje saugumo politikoje konvencinė ginkluotė praranda aktualumą dėl branduolinių, cheminių, biologinių ginklų, vienu mygtuko paspaudimu galinčių nušluoti milijonus gyvybių, iš tikrųjų jos svarba išaugo. Vienas iš veiksnių, lėmusių šį faktą, yra nelegali ginklų prekyba. Ji tapo kryžkele, kur valstybių užsienio politikos klausimai (saugumas, žmogaus teisės ir tarptautinė tvarka) susikerta su ekonomikos klausimais (prekyba, darbas ir pelnas).

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 17 d.

        Trys ne itin malonios Lietuvos ypatybės

Lietuvoje jau visu balsu rėkiama, kad šalis milžinišku greičiu garma į prarają, nes jos valdžia pasirinko iš esmės klaidingą antikrizinę programą. Europa ir net pati Amerika be jokių skrupulų išsižada „šventos“ laisvosios rinkos doktrinos – „bolševikiškai“ nacionalizuoja stambias korporacijas ir kuria valstybinius socialinius fondus nuskurdėliams remti. Tuo tarpu Lietuvos valdžios elitas elgiasi priešingai, t.y. lygiai taip pat, kaip aprašyta kairiosios amerikietės N. Klein knygoje „Šoko doktrina“. Neliberalaus kapitalizmo kritikė šiame veikale teigia, kad valdžia pati dirbtinai sukelia krizes bei ekstremalias ekonomines situacijas, kad socialines valstybės funkcijas galėtų perleisti į privačias rankas ir taip forsuotų gaivališką laisvosios rinkos plėtrą.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 12 d.

        Mane visada kankindavo štai koks klausimas. Pasižiūri į dolerį – „Mes pasikliaujame Dievu” („In God we trust”), paklausai Obamos kalbų – „Palaimink, Viešpatie, Ameriką”(„God bless America”), prisimeni, kad religinę simboliką mėgo naudoti visokie kukluksklanininkai (jie suteikdavo sau visokius krikščioniškus titulus, neatskiriama jų apeigų dalis buvo degantis kryžius), o ant vokiečių karių diržų buvo parašyta „Dievas su mumis” („Got mit uns”). Tada pagalvoji, kad Dievas netgi populiaresnis už Michaelą Jacksoną, o dėl jo vardo pešamasi labiau nei dėl Adomo Mickevičio kilmės pešasi lietuviai, lenkai ir baltarusiai. Man pasidarė įdomu, ką apie tai pasakytų pats Dievas. Kadangi dėl nesuprantamų priežasčių interviu paimti neišėjo, tai nutariau pažiūrėti „Dievo žodyje” – knygoje, kurią pranašams per visokius angelus sudiktavo pats visko kūrėjas.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 17 d.

        Kokias kančias turi patirti audinė, auginama dėl kailio, jei ši pasiryžta suėsti savo jauniklius, nenorėdama, jog jie kęstų tokias pat kančias kaip ir ji? Kaip išties dresuojami cirko gyvūnai? Kodėl šiuolaikinio meno parodos objektu tampa kankinamas, žudomas gyvūnas? Koks yra dabartinis žmonių elgesys su jais? Visą tiesą apie tamsiąją drabužių, pramogų, kosmetikos, farmacijos ir maisto pramonę Laisvojo universiteto (LUNI) paskaitoje išdėstė anarchiste, vegane, judėjimo už gyvūnų teises aktyviste, iniciatyvinės grupės „Gerbk gyvūnų teises!“ nare prisistačiusi Ugnė Marija Andrijauskaitė. Ji pristatė pirmąją temą iš keturių paskaitų ciklo, skirto gyvūnų teisėms „Dabartinė gyvūnų padėtis. Ar iš tiesų viskas yra taip, kaip atrodo?“.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 12 d.

        Tęsinys. Skaityti pradžią

        ŽYDŲ GELBĖTOJAI

Žydų genocidas Lietuvoje – išskirtinė tragedija visame Europos holokausto kontekste dėl paprastos priežasties: per trejus hitlerinės oku­pacijos metus Lietuvoje buvo sunaikinta apie 95% visų Lietuvos žydų. Kuršėnų mieste – apie 99%.

R. Hilbergas teigia, kad buvo tokių žmonių, kurie gyveno ir pelnėsi žydų sąskaita, tačiau didesnė dalis buvo tokių, kurie nieko nedarė, o tik stebėjo ir laukė, kas bus toliau. (161) Teigti, kad mažiausia dalis buvo tų, kurie padėjo nelaimės ištiktiems kaimynams – žydams, jis nedrįsta, nedrįsta ir šios knygos autoriai. Kuršėnuose tikrų žydšaudžių, kuriuos galima taip įvardyti, buvo ant rankos pirštų suskaičiuojama, bet tiek pat mažai buvo ir padėjusių bei gelbėjusių žydus. Tačiau jei dar būtų priskaičiuoti visi tie, kurie žinojo apie slepiamus žydus, bet, moralės normų vedami, jų neišdavė, tai gelbėjusių žydus skaičius būtų žymiai didesnis už tų, kurie juos šaudė. Humanitarinių mokslų daktaras J. Braslauskas taip pat laikosi nuomonės, kad tie, kurie šaudė žydus, buvo tik lietuvių tautos mažuma. Tuo pačiu metu Lietuvoje atsirado nemažai kilnios dvasios žmonių, kurie, nepaisydami jiems gresiančio pavojaus, ištiesė pagalbos ranką naikinamiems bendrapiliečiams. (162) Šių žmonių dėka ir išliko gyvi apie 5% Lietuvos žydų ir apie 1% Kuršėnų žydų.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl tiek mažai? Gal todėl, kad žudikų ir gelbėtojų jėgos buvo nelygios. Vieni rankose laikė ginklus, kiti galėjo tik suteikti paramą, vieni jautė kerštą ir pyktį, kiti tegalėjo aukotis. At­rodo, tai tie patys lietuviai, tačiau koks skirtingas jų elgesys! Bet kokiu atveju, ir vienas išgelbėtas žmogus yra neįkainojama vertybė.

Vieni asmenys žydams suteikdavo atsitiktinę, trumpalaikę ir paly­ginti nedaug rizikos keliančią pagalbą: įspėdavo apie planuojamus areštus, nurodydavo žydams saugesnę vietą, duodavo maisto, rūbų, pinigų, suklaidindavo persekiotojus. Pagaliau tylėdavo, žinodami bėglių slapstymosi vietą. Kiti ryždavosi didesniam pavojui, ypač tie, kurie su­tikdavo slėpti žydus ilgesnį laiką. Negalima sakyti, kad visi gelbėtojai buvo nesavanaudžiai, padėję tik laikydamiesi moralės normų. Būta ir tokių, kurie už pagalbą tikėjosi materialinės naudos.

Lietuvos katalikų bažnyčia taip pat nemažai yra prisidėjusi prie žydų gelbėjimo karo metais. Žydų muziejus turi surinkęs apie 140 kunigų ir keliasdešimt vienuolių, gelbėjusių žydus, pavardžių. Tačiau sunku ką nors pasakyti apie Kuršėnų dvasininkų veiklą, nes nėra išli­kusių liudijimų. Iš arčiau Kuršėnų esančių apylinkių žinoma tik apie Kužių kunigą A. KLEIBĄ, kuris savo namuose slėpė 10-15 žydų.

Žydų gelbėtojams atminti 1953 m. rugpjūčio 19 d. Izraelio parla­mentas – Knesetas – išleido įstatymą, kuriuo vadovaudamasi, Izraelio valstybė stengėsi nustatyti ir pagerbti kitataučius, gelbėjusius žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nutarta jiems suteikti Pasaulio Tautų Teisuolio garbės vardą. Nuo 1962 m. Jeruzalėje prie Yad Vashemo holokausto memorialinio muziejaus pradėta sodinti Teisuolių alėja. Kiek­vienas ne žydas, kuriam suteiktas garbės vardas už žydų gelbėjimą, šio­je alėjoje pasodina medį arba tai atliekama jo vardu. Visame pasaulyje iki 1999 m. Pasaulio Tautų Teisuolio vardas buvo suteikti 16540 žmo­nių. Iki 2001 m. Lietuvoje Pasaulio Tautų Teisuolio vardą buvo gavę 497 asmenys. Tarp jų yra ir kuršėniškiai KOTRYNA MINKEVIČIENĖ ir SERGĖJUS MINKEVIČIUS, PRANAS GRIGALAITIS ir BRONĖ GRIGALAITIENĖ.

Pagal pagerbtų žmonių skaičių Lietuva yra septintoje vietoje, mus lenkia tik Lenkija, Olandija, Prancūzija, Ukraina, Belgija ir Vengri­ja. Bet esmė yra ne skaičiai. Šiandien žinoma apie 3 tūkst. asmenų, daugiau ar mažiau prisidėjusių gelbstint žydus Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą. Štai pavardės žmonių, gyvenusių Kuršėnuose ir jų apy­linkėse, padėjusių žydams:

ERMANIENĖ (vardas nežinomas), PRANAS MONTVILA ir RAČKAUSKIŲ šeima (visi iš Kuršėnų) padėjo ir slėpė Mirjam Nechamą Javnaitę-Voronovą iš Telšių. (163). Mirjam Nechama Javnaitė-Voronova likusi gyva po karo pasakojo, kad ji pabėgusi iš Šiaulių geto, o geri žmonės ją radę ir priėmę į savo namus. „Jie mane paslėpė. Mano geroji šeimininkė slėpė mane didelės koklinės krosnies viršuje, nišoje, kurios iš apačios nebuvo galima ma­tyti. Paskui pasirodė lietuvių vyrai, ieškojo manęs ir norėjo mane nušauti, bet mano šeimininkė įpylė jiems degtinės ir prigirdė juos. Kai jie dingo, šeimininkai nuėjo į tvartą, nušovė ten kiaulę, įdėjo į maišą ir užkasė sode. Kai budeliai vėl atėjo, mano šeimininkai aiškino jiems, kad mane nušovė ir užkasė. Bet paskui pasirodė dar vienas kaimynas, labai pamaldus katalikas. Jis aiškino, kad negalima laidoti žmogaus nešventintoje žemėje, jog lavoną reikia iškasti ir perlaidoti į šventą ka­pinių žemę. Vargais negalais mano šeimininkams pavyko įrodyti, kad kiaulės nereikia vėl iškasti. Taip aš ir likau gyva.“ (164)

PRANAS GRIGALAITIS ir BRONĖ GRIGALAITIENĖ iš Kuršėnų slėpė ir augino Liubą Funkaitę-Chessakov, nuo 1958 m. iki šiol gyvenančią Izraelyje. (165) Liuba Funkaitė-Chessakov gimė Šiauliuose, vidurinę mokyklą jau po karo baigė Kaune. 1941 m. trejų metukų Liubą, tėvų paslėptą kanalizacijos vamzdyje, iki pusės įsmigusią į dumblą ir tylinčią, surado Daugelių plytinės darbininkas Pranas Grigalaitis. Jos tėvus išvežė į Dachau. Bronė ir Pranas Grigalaičiai mergaitę pakrikštijo Liuba Aldu­te. Iki 1947 m. ji ir augo Grigalaičių šeimoje, Kuršėnuose, drauge su jų vaikais Pranu, Birute (dab. Bražienė) ir Vytu. (166) 1989 m. pabaigoje Liuba Funkaitė-Chessakov buvo atvykusi į Lietuvą, aplankė Bronę Grigalaitienę, tuo metu gyvenusią Šiauliuose. Pranas Grigalaitis mirė 1969 m. (167) 1999 m. Liuba pati kreipėsi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų, kad Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi būtų apdovanotos Prano Grigalaičio seserys ONUTĖ GRIGALAITYTĖ (gim. 1921 m.) ir BRONĖ GRIGALAITYTĖ-DALUNGAUSKIENĖ (gim. 1926 m.), kurios karo metais padėjo savo brolio šeimai auginti mažąją Liubą. (168)

KOTRYNA MINKEVIČIENĖ, SERGĖJUS MINKEVIČIUS ir JOKŪBAS MINKEVIČIUS iš Kuršėnų padėjo dviem mergaitėms – Goldai Goldbergaitei ir Basei Javnaitei. (169) 1995 m. liepos 20 d. buvusiose Kuršėnų žydų kapinėse buvo atidengtas paminklas mirusiųjų atminimui įamžinti. Atidengiant paminklą, iškilmėse dalyvavo ir Gol­dą Goldbergaitė, tuo metu buvusio Izraelio valstybės pasiuntinio Aust­rijoje žmona. (170)

Vėliau JONAS STAŠEVIČIUS iš Šaukėnų, kunigas, Basei Javnaitei surado prieglobstį, apgyvendino ją RACKAUSKIŲ šeimo­je Pavainiškės kaime. (171) Dar vėliau Račkauskiams slėpti mergaitę padėjo SURVILA (vardas nežinomas) iš Gandučių kaimo. Iš Rackauskių Basė buvo išvežta į Šiaulius, į DANUTĖS VENCLAUSKAITĖS dirbtuves Varpo gatvėje. Čia mergaitė ir sulaukė karo pabaigos. (172) ONA RAGAUSKIENĖ ir ANTANAS RAGAUSKIS, gyvenę Ama­liuose, netoli Kužių, savo tvartelyje slėpė Rūtą Kron. Vėliau, kalboms pasklidus, ji iš ten pervežta į Normančių kaimą. (173) ALEKSANDRAS BIELSKIS karo metu taip pat išgelbėjo dviejų žydų – Ichezkelio Fleišerio ir Lazario Nolio – gyvybes (174).

Bet tam, kad būtų išgelbėtas vienas žmogus, kaip savo atsimi­nimuose teigia įvykio liudininkas, po karo likęs gyvas, reikėjo, jog įvyktų dešimt stebuklų. Devynių stebuklų neužteko... (175) Ne veltui Yad Vashemo įteiktuose diplomuose Pasaulio Tautų Teisuoliui yra pa­rašyta: „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tas tarsi būtų išgelbėjęs visą pa­saulį“.

(97) Ten pat. P. 99. Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942. Vilnius, 2002. P. 58.

(98) 1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Sud. V. Brandišauskas. Vilnius, 2000. P. 44.

(99) Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau   LYA). F. K-1. Ap. 45. B. Nr. 16732. L. 441-448.

(107) Bernai vidutiniškai uždirbdavo iki 300, pusberniai – 200, o mergos – 230 markių per metus. 1 kg sviesto kainavo apie 25 markes, Kaune net iki 50 markių. 50 kg ruginių miltų – 70 markių, o 50 kg kvietinių miltų – 100 markių. 1 kg duonos – 0,14, baltos duonos – 0,28, cukraus – 0,53, vyriški auliniai batai – 22-25 markės, moteriški odiniai batai – 8,5 markės.

(111) Zaleckaitė L. Dvidešimt pirmajame kilometre // Raudonoji vėliava, 1961-07-22. Nr. 144. P. 3.

(113) M. Tamošaičio, A. Spulgino pasakojimai. Iš asmeninio autorių archyvo.

(121) O. Abyšalienės ir kitų liudininkų pasakojimai. Iš asmeninio autorių archyvo.

(129) M. Tamošaičio, A. Spulgino pasakojimai. Iš asmeninio autorių archyvo.

(130) O. Abyšalienės ir kitų liudininkų pasakojimai. Iš asmeninio autorių archyvo.

(144) Malinauskaitė A. Šiaulių krašte veikusių rinktinių apžvalga // Partizanų kovos Šiau­lių krašte. Šiauliai, 1996. P. 20.

(147) Malinauskaitė A. Partizaninis judėjimas 1944-1953 m. Kuršėnai, 2003. P. 127.

(161) Hilberg R. Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai. Žydų tragedija 1933-1945. Vilnius, 1999. P. 224.

(162) Braslauskas J. Žydų gelbėjimo specifika Lietuvoje nacių okupacijos metais // Lietu­vos žydų tragedija. Vilnius, 2001. P. 53.

(163) Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. Vilnius, 2001. P. 38, 103.

(168) Šilinis R. Žemė ir motina- viena // Šiaulių naujienos, 1989-04-18. P. 2.

(173) Mūsų gimtinės istorija. Šiaulių raj. Kužių vid. mokyklos Atminties klubas. Ma­no senelių ir prosenelių kaimynai žydai. Moksleivių darbų konkursas. Vilnius, 2002. P. 20-22.

(175) Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. Vilnius, 2001. P. 180.

Rolandas Tamošaitis, Jonas Kiriliauskas. Kuršėnų miesto žydų istorija. Š.: VŠĮ Šiaulių Universiteto leidykla, 2007.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 16 d.

        „Būtina atkurti tautos dvasinę vienybę ir susitelkimą”

(iš A. Hitlerio kalbos Reichstage 1933 metais)

Šiuo metu dažnai susiduriame su sąvokomis „tauta”, „tautiškumas”, „nacionalinis interesas”, o pats nacionalizmas dažnai vartojamas viename konktekste su demokratija (turime ir neregistruotą Nacionaldemokratų partiją, ir Tautininkų sąjungą, kuri šiuo metu įsiliejo į TS-LKD). Dažnai dešinieji yra religingi (pvz., krikščionys demokratai), bet argi tai nauja? „Šią valandą mes turime melstis, kad niekas mūsų neskirtų, kad Dievas padėtų mums kovoje su Piktąja Dvasia. Visagali Viešpatie, palaimink mus!” – taip 1930 m. A. Hitleris kalbėjo smogiamajam SA būriui.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 12 d.

        Anarchistai, siekiantys sukurti lygiateisę laisvų individų visuomenę, pagrįsta asmens apsisprendimo teise ir visuomenės narių savitarpio pagalba, visada priešinasi net kokios prievartos formoms ir laisvės suvaržymams. 1940-ųjų m. Lietuvos okupacija reiškė brutalią prievartą prieš mūsų šalyje gyvenančius žmones, todėl akivaizdu, kad anarchistai pritaria kovai prieš okupantus visomis priemonėmis, tarp jų – ir ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui. Kas gali būti kilniau už šventą kovą dėl savo laisvės?

Deja, 1944-1953 m. partizaninis pogrindis Lietuvoje buvo gana tolimas anarchistinės kovos už laisvę idealams. Pokario partizanai nukreipė savo ginklus ne prieš okupantus, o prieš vietinius Lietuvos gyventojus, ir rezistencija virto kruvinomis tarpusavio skerdynėmis bei brolžudišku karu. Be to, tam tikra partizanų dalis (iki šiol neaišku – kokia) sutepė kovos už laisvę vardą niekšingai kolaboruodami su naciais ir aktyviai dalyvaudami holokauste.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 16 d.

        Viešas laiškas Šiaulių miesto Tarybos nariams

Šių metų lapkričio 14 dieną Lietuvos žiniasklaida pranešė apie Šiaulių savivaldybėje sudarytą darbo grupę, svarstančią, kaip kiemsargius pakeisti neatlygintinu socialines išmokas gaunančių bedarbių darbu. Norima, kad neturintys darbo miestiečiai be jokio atlygio šluotų gatves, o pasnigus – kastų sniegą. Spėju, kad teisėto būdo kaip įdarbinti žmones ir nemokėti jiems jokių pinigų, Jums, brangūs Šiaulių miesto Tarybos nariai, rasti nepavyks. Juk Europos Sąjungoje vergovė draudžiama.

Kategorija: politika

Paskelbta: 2009 m. lapkričio 11 d.

        Amerikiečių vadovaujamos NATO pajėgos, prieš aštuonerius metus okupavusios Afganistaną, o prieš šešis su puse metų – Iraką, elgiasi šiose šalyse lyg naciai užkariautoje Europoje prieš du trečdalius amžiaus – žudo vietinius gyventojus, prievartauja moteris, tyčiojasi iš užkariautų šalių kultūrios bei religijos. Nenuostabu, kad laikas nuo laiko žiniasklaida sukelia skandalus pranešdama, jog NATO kareivių apranga ir ginkluotė papuošiama nacių simbolika. Per pastaruosius metus žinomi bent trys atvejai, kai NATO kareiviai okupuotose šalyse naudojo vermachto ir SS simboliką.