Kaip minėta, dešinįjį ekstremizmą propaguojančios organizacijos neturi didelės įtakos šalies politiniame gyvenime ir autoriteto visuomenės akyse. Viena vertus, tai galima traktuoti kaip Lietuvos pilietinės brandos ir išaugusio gyventojų politinio sąmoningumo rezultatą. Tačiau įdėmiau panagrinėjus kai kuriuos įvykius ir procesus, tenka pripažinti, jog ženkli dalis Lietuvos visuomenės ir netgi politinio bei intelektualinio elito nėra atsparūs rasistinėms ir ksenofobinėms idėjoms.

     Anarchistinės sektos ne visada susijusios su organizacine struktūra. Mažytėms idėjinėms sektoms priklausantys nariai savo skaičiumi aiškiai nusileidžia įvairiems naujiems ir madingiems „ideologiniams” kultams. Be to, pastarieji ne visi susiję su anarchizmu, šiuo žodžiu jie tik pridengia anarchizmui svetimas tendencijas. Pavyzdžiui, tautinis, kultūrinis ar seksualinis suprematizmas. Tai dalykai, kurie neturi nieko bendro su kova prieš bet kokias viešpatavimo formas.

     Patys pirmiausi ir patys veržliausi turbūt buvo tautiniai anarchistai (T/A). Į juos būtų galima numoti ranka, kaip į banalius politikierius, tačiau jie vis dėlto per daug spalvingi ir gana beprotiški žmonės, kad galetume juos ignoruoti. Beprotystė, kaip žinome, stipriai traukia žmones. Be to, tautiniai anarchistai dažnai ne be pagrindo remiasi „anarchizmo klasikais”, kurių idėjos ne visada neginčytinos.

      Kalbos apie Rytų Europos valstybių sėkmę ekonomikos srityje yra gerokai perdėtos. Tiesa yra ta, kad Rytų Europa  nuo Vakarų Europos atsilieka daugiau negu bet kada anksčiau. Jau pats laikas jums  paprašyti jūsų politikų pasiaiškinti dėl ekonominės politikos, kurie ją vykdo, pasekmių.

      Vakaruose mums beveik kiekvieną dieną pateikiamos naujienos apie buvusių komunistinių valstybių ekonomikos pasiekimus. Teigiama, kad ekonomikos augimas yra aukštas, apie 7 proc. per metus, o demokratija ir rinkos ekonomika šiose šalyse funkcionuoja tobulai. Perėjimas iš komunizmo apibūdinamas kaip didžiulė sėkmė. Tačiau mitas apie politinį ir ekonominį Rytų stebuklą yra pagrįstas dideliu melu, ir Lietuva čia - ne išimtis.

     Profesinės sąjungos D. Britanijoje vadinamos trade union, JAV - labor union, vokiškai kalbančiose šalyse - Gewerkschaft, Pietryčių ir Pietų Europoje, Frankofonijos šalyse  - Sindicat.

     Profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus (LR Darbo Kodeksas). Darbuotojų teisę burtis į profesines sąjungas garantuoja LR Konstitucija, Visuotinių žmogaus teisių Deklaracija, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos, ES direktyvos. Jų steigimąsi ir veiklą reglamentuoja LR Darbo kodeksas.


   Puikiai suvokdami žiniasklaidos reikšmę šiandieninėje visuomenėje, ekstremistinių organizacijų nariai, išskyrus prisiekusius pogrindininkus skinheadus, stengiasi kuo dažniau pakliūti į TV ekranus ar laikraščių puslapius, o pikantiškas naujienas mėgstantys žurnalistai savo ruožtu negaili jiems dėmesio.

   
Vis dėlto akivaizdu, kad įprasta žiniasklaida negali patenkinti ekstremistų informacinių poreikių, nes dažnai ekstremistų įvaizdį formuoja toli gražu ne tokį, kokio jiems patiems norėtųsi. Šią nišą užpildo ekstremistams palankios alternatyvios žiniasklaidos priemonės.

     Prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvavusioje Lietuvos Respublikoje Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (LTJS) „Jaunoji Lietuva" buvo gausi (1930 m. ją sudarė apie 22 tūkst. narių) ir įtakinga nacionalistinė organizacija, remiama valdžios. Griūvant Sovietų Sąjungai, 1988-1991 m. Lietuvoje buvo gana populiaru sekti prieškario Lietuvos pavyzdžiu, tad 1988 m. lapkritį atkurta ir „Jaunoji Lietuva"16.


    
Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja 36 politinės partijos, kurių dauguma yra mažos ir neįtakingos, praktiškai neatstovaujamos Seime ir menkai atstovaujamos vietos savivaldybėse. Kai kurios iš šių marginalinių partijų daugiau ar mažiau linkusios į dešinįjį ekstremizmą.

      Nacionalizmą Lietuva myli. Tą „gerąjį“, „draugišką“, be kumščių, getų ir automatų, tą, kuris širdis pripildo kilnaus tautinio pasididžiavimo savimi (ypač mielo daugiau didžiuotis neturintiems kuo) ir kviečia „mirti už Tėvynę“: „didžiuojuosi, kad esu lietuvis“.

      Nes „būti lietuviu“ – labai kieta. Tai tokia reta, išskirtinė, kartu su krauju perduodama savybė, „kilmės privilegija“, nieko nekainuojantis, nepametamas asmens kokybės sertifikatas – kaimynai dantimis griežia iš pavydo (ne kiekvienam juk taip pasiseka).

    Skinhedai, arba skinai, – Europoje ir Šiaurės Amerikoje paplitęs neformalus jaunimo judėjimas, kurio nariai aktyviai propaguoja Hitlerio, baltosios rasės grynumo, smurto ir prievartos idėjas, jų įvaizdžiui būdingos skustos galvos (iš to ir kilo grupuotės pavadinimas), karinio stiliaus drabužiai ir avalynė, nacistinės ir rasistinės simbolikos naudojimas.

       Šiemet sukanka 40 metų nuo garsiųjų Paryžiaus įvykių, vadinamų gėlių revoliucija, studentų maištu ir t.t. Siūlome jūsų dėmesiui autentišką tų dienų liudijimą. 1968 metų gegužės 15-ąją 2500 studentų užėmė Odeono teatrą. Štai jų manifestas.

       Mes nesame „-istinis“ judėjimas. Mes neturime etiketės, ir mums jos nereikia. Mūsų raktažodis yra REVOLIUCIJA.

       Todėl mes neturime vėliavos: raudona ugnies spalva, plazdanti virš Odeono, neturi nieko bendra su komunizmu. Tai – įspėjamasis ženklas, kaip ir juoda vėliava – tai ne anarchizmo simbolis, bet tiesiog ženklas STOP. Visa tai – dėl to, kad mes norime išreikšti save ir savo valią veikti. Mes sakome „Gana“ dabartinei visuomenei, jos reformistams bei jų intrigoms, leidžiančioms šiai visuomenei išlikti.

    1992 m. nuo nuosaikios nacionalistinės Lietuvos laisvės lygos atskilo Kauno miesto padalinys, vadovaujamas tada dar mažai žinomo veikėjo Vytauto Šustausko. Šio padalinio pagrindu ir susikūrė Lietuvos laisvės sąjunga (LLS), kuri 1994 m. rugpjūčio 28 d. tapo politine partija30

    Triukšmingomis akcijomis bei radikaliais viešais pareiškimais LLS pasižymėjo nuo pat savo veiklos pradžios. 1994 m. pavasarį LLS kartu su jaunalietuviais organizavo prie teismų seriją piketų, nukreiptų „prieš korupciją, aferistus, mafiją". „Mes padarysim tvarką", – teigė V. Šustauskas ir jaunalietuvių vadas S. Buškevičius"31 . Kas turima galvoje, kalbant apie „tvarką", paaiškėja susipažinus su LLS ir jaunalietuvių siūlymu Lietuvos gyventojams „kiekviename mieste ir rajone burtis į ginkluotus tautos savigynos būrius kovai su mafija ir korupcija, <...> šaudyti vietoje"32.
     Šiaurės Londono Highgate rajonas, vos keli žingsniai nuo Karlo Marxo kapo. Čia gyvenantis programuotojas Jonas Andersonas kuria šiuolaikinės revoliucijos planus. Kol didžiosios kompanijos konkuruoja tarpusavyje spausdamos iš savo klientų pinigus už bevielio Interneto prievadus, Andersonas sumanė grąžinti internetą žmonėms. Jo ambicijos išties nemažos - teikti pigiau grybo kainuojančią plačiajuostę bevielio interneto prieigą visur, kur jos reikia. Pats Karlas Marxas didžiuotųsi tokios idėjos revoliucingumu.