Atėjo laikas Lietuvoje kurti alternatyvią politiką. Būtent politiką, o ne pilietiškumą, nes pastarasis per keletą metų Lietuvoje patyrė moralinę ir politinę infliaciją. Kalbėti apie pilietiškumą nieko nedarant tiesiog neleidžia orumas ir sąžinė.

         Naujoji kairė 95 – tai alternatyvios moralinės ir intelektualinės laikysenos suvienytas naujos kartos žmonių sąjūdis, kuris pirmiausia taikosi į žmonių įsitikinimus bei jais grindžiamą praktiką, o taip pat siekia socialinio teisingumo, kurio šiandien taip trūksta Lietuvoje.

         Skaičius 95 nėra atsitiktinis. Naujosios kairės sąjūdžio ketinimas yra 95, o ne 45 tezės, kurias taip ryžtingai 1517 metais Martinas Liuteris prikalė prie Wittenbergo bažnyčios durų. Tai taip pat nuoroda į danų režisieriaus Larso von Triero Dogma 95, kuri sutelkė komerciniam kinui besipriešinančius Europos režisierius. Tai nenoras taikstytis su iškreiptais galios santykiais bei sustabarėjusiomis institucijomis. O tai, kad tezių yra 45, byloja apie šio manifesto atvirumą – augant Naujosios kairės žmonių ratui ilgainiui gims likusios tezės.

         Naujoji kairė 95 – tai bet kokiam (ir visų pirma kairiajam) dogmatiškumui besipriešinantis, kritinio mąstymo bei ironijos reikšmę akcentuojantis etinis ir politinis sąjūdis, kuris aktyviai siekia keisti žmonių įsitikinimus, socialines praktikas bei politines ir kultūrines institucijas.

1. Naujoji kairė nėra dar viena politinė partija.

2. Naujoji kairė – tai Europos kairiąsias idėjas Lietuvoje atgaivinti siekiantis bendraminčių būrys.

3. Mus vienija socialinio teisingumo ir socialinės atsakomybės idėjos.

4. Būti kairiuoju nūdienos Lietuvoje reiškia drąsą, novatoriškumą ir gerą skonį.

5. Tikime, kad menas, mokslas ir reformuota akademija gali išgelbėti Lietuvą nuo kultūrinio provincialumo.

6. Mus juokina laisvosios rinkos fundamentalizmas, kuriam metame ideologinį ir teorinį iššūkį.

7. Išpažįstame visų žmonių lygias galimybes ir todėl esame pasiryžę kovoti už jas šiandieninėje Lietuvoje.

8. Tikime, kad Lietuva gali tapti civilizuotu kraštu, kuriame profesionalai, aukštos kvalifikacijos bei viešajam sektoriui atstovaujantys žmonės turi gyventi orų ir pasiturintį gyvenimą.

9. Mes nepritariame ksenofobijai, antisemitizmui, rasizmui, amžizmui ir neįgalizmui.

10. Seksizmui ir homofobijai skelbiame moralinį ir politinį karą.

11. Politinei bevalystei bei politikų tinginystei sakome „Ne!“

12. Privalo ateiti politiškai atsakinga, veikli bei viešajam interesui atstovaujanti nauja politikų karta.

13. Mums nepriimtina inertiška panieka skurstantiems.

14. Krikščioniškoji, judėjiškoji, budistinė, islamiškoji meilė ir rūpinimasis silpnaisiais bei vargstančiaisiais yra kairiosios vertybės.

15. Metame iššūkį bet kokiam norui krikščionybę bei kitas religijas sieti su reakcinga ar konservatyvia laikysena.

16. Netikime pasenusia ir per ilgai mūsų visuomenę moraliai šantažavusia priešprieša – dešinė vakarietiška patriotiška Lietuva prieš kairę prorusišką sovietinę Lietuvą.

17. Nuosekli kapitalizmo kritika nereiškia flirto su sovietine praeitimi.

18. Kritikuoti kapitalizmą juo labiau nereiškia pataikavimo Rusijai.

19. Mums nepriimtinos konspiracinės teorijos apie nuolatinę Rusijos grėsmę; Lietuvos santykiai su Rusija yra viena iš rimtų problemų, tačiau tai negali būti politinių pažiūrų ar politinės programos centras.

20. Verslas yra dinamiška visuomenės gerovę kurianti jėga, tačiau jis privalo būti grindžiamas socialinės atsakomybės bei socialinio teisingumo principais.

21. Bandymui privatizuoti ir užgrobti viešąsias erdves sakome griežtą „Ne“.

22. Net ir būdama Europos Sąjungos nare, Lietuva netaps civilizuota visuomene, kol pasiturintį gyvenimą gyvens tik mažuma.

23. Pasisakome už neatidėliotiną aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos sistemų reformavimą.

24. Klaniniai santykiai, skurdas, galios centralizacijos bei kolegų žeminimo politika universitetuose, poliklinikose bei ligoninėse turi būti pakeisti meritokratijos, demokratinio valdymo bei skaidrumo principais.

25. Turime visomis jėgomis priešintis viešajame ir privačiame sektoriuose dirbančių žmonių žeminimui.

26. Dabartinės medikų, policininkų ir socialinių darbuotojų algos – tai spjūvis į Lietuvos sveikatos apsaugą, teisėsaugą ir socialinę politiką.

27. Mokytojų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų viešajame sektoriuje dirbančiųjų interesams pirmiausia atstovauja politikai, todėl turime kovoti, kad politikai iš tikrųjų juos gintų.

28. Nedelsiant turi būti pradėtos Lietuvos viešojo sektoriaus reformos: viešųjų paslaugų plėtra ir jų kokybės didinimas neįmanomas be viešojo sektoriaus modernizavimo ir efektyvumo kėlimo.

29. Likimo valiai paliktas kapitalizmas atvedė Lietuvą į nelygių galimybių, tviskančio turto bei žeminančio skurdo kontrastą.

30. Politikos tikslas – priešintis kapitalizmo sukurtoms nelygioms galimybėms, socialinei atskirčiai bei hierarchiniams galios santykiams.

31. Pasipriešinimas kapitalizmui įmanomas ne nacionalizuojant privatų verslą, bet buriantis politiniam veiksmui, kurio tikslas – bendrasis gėris.

32. Priešinamės žmogaus gyvenimo privatizavimui bei žmonių susvetimėjimui, o sykiu materialistiniam kapitalizmo šantažui.

33. Politika kapitalizmo sąlygomis yra ir privalo išlikti pilietiniu pasipriešinimu gyvenimo atomizacijai, o ne ją skatinti.

34. Pokyčiai Lietuvos politikoje galimi tik žmonių sąmonėjimo bei socialinio bendradarbiavimo dėka.

35. Menas be kita ko yra ironiškas, šokiruojantis bei sutelkiantis, o ne fantasmagoriškai sureikšminantis savo „dvasingumą“.

36. Menas skatina išsilaisvinimą iš bet kokio dvasinio pavergimo bei ribotumo.

37. Metame iššūkį nejautrumo ir sėkmės ideologijai.

38. Didžiuojamės ne įgyta galia ir turtais, bet savo žmogiškumu, socialine atsakomybe bei pasiryžimu rūpintis kitais.

39. Profesinėms sąjungoms būtina pabusti iš snaudulio ir imtis aktyvių reformų.

40. Privalome burtis į profesines gildijas – tik taip įmanoma kolektyviai priešintis neteisėtam dirbančiųjų išnaudojimui.

41. Naujoji Kaire solidarizuojasi su bendraminčiais visoje Europos Sąjungoje ir siekia, kad Lietuva taptų patrauklia šalimi visiems, norintiems dirbti ir kurti.

42. Lietuvos plėtra turi remtis darnios raidos principais, o teisę į sveiką aplinką privalo turėti visi, net tik turtingieji.

43. Mes už darnią miestų plėtrą, už ekologišką žemdirbystę, už etišką prekybą ir už atsinaujinančius energijos šaltinius.

44. Naujoji kairė – tai ne vidurio kelias tarp socializmo ir kapitalizmo, bet sistemiškas priešinimasis socialinį teisingumą iškreipiančioms galios institucijoms.

45. Visi Lietuvos kairieji, vienykimės!

         Pasirašė: Jolanta Aidukaitė, Rasa Baločkaitė, Andrius Bielskis, Putinas Bielskis, Martynas Budraitis, Linas Eriksonas, Kęstas Kirtiklis, Ervinas Koršunovas, Tadas Leončikas, Aušra Pažėraitė, Kasparas Pocius, Daiva Repečkaitė, Rasa Seibutytė, Andrius Smalinskas, Dalia Staponkutė, Inga Šniukaitė, Nida Vasiliauskaitė, Morta Vidūnaitė



       
        Aukštojo mokslo reforma turi prasidėti nuo aiškios atvirų mokslo institucijų vizijos, nuo hierarchinės Lietuvos aukštojo mokslo sistemos keitimo, uždarų klanų suardymo, o ne nuo mokesčių naštos uždėjimo studentams. Rinkos santykių diegimas mokslo ir švietimo srityje dar niekur netapo panacėja, priešingai: neapgalvota liberalizacija turėjo apverktinų padarinių. Būtina kurti prielaidas kokybiškoms studijoms užtikrinti, o ne mąstyti apie greitą pelną.

1.   Paskelbtas penkių partijų susitarimas dėl aukštojo mokslo reformos yra tik žodžiai, kuriais bandoma įpiršti mintį, kad studentams pradėjus mokėti už mokslą studijų kokybė automatiškai pagerės. Tai naivus teiginys, slepiantis finansinių institucijų siekį išplėsti paskolų rinką aukštojo mokslo sąskaita ir priversti labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius finansuoti neefektyvią mokslo struktūrą.
2.   Lietuvos valstybės lėšos skiriamos aukštajam mokslui yra mažiausios iš visų ES šalių; nuo 2002 m. ši parama, lyginant su BVP, mažėja, nepaisant spartaus šalies biudžeto augimo. Privalome užsibrėžti tikslą iki 2010 m. pasiekti ES rekomenduojamą 2 proc. nuo BVP Aukštojo mokslo finansavimą.
3.   Jei valstybė nerastų galimybių neatidėliojant padidinti valstybės finansavimą aukštajam mokslui (pvz., šauktinių kariuomenės sąskaita), mokestis už mokslą iš dalies galėtų būti taikomas magistrinių studijų programoms, tačiau pirmosios pakopos (bakalauro) studijos privalo būti nemokamos – aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems socialiniams sluoksniams.
4.   Socialiai remtiniems ir nepasiturinčių šeimų vaikams turi būti skiriamos valstybės stipendijos; taip pat turi būti sudaryta galimybė gabiems studentams gauti lengvatines paskolas magistro studijoms finansuoti tiek Lietuvos, tiek ir kituose ES universitetuose.
5.   Aukštojo mokslo kokybę gali pagerinti universitetų konkurencingumas, tačiau jis, nepažeidžiant jų autonomijos, turi vykti suvienodinus konkurencines sąlygas. Konkurencija turėtų vykti ne tarp universitetų administracijų, bandančių privilioti į auditorijas ir išlaikyti jose kuo didesnį skaičių studentų, bet tarp dėstytojų, galinčių pasiūlyti studentams kokybiškas studijų programas.
6.   Konkurencija turėtų prasidėti nuo specialistų, rengiančių didesnio mokslinio įdirbio reikalaujančių magistrinių studijų programas, kad jos galėtų įsilieti į bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę, kurią iki 2010 m. siekia sukurti Bolonijos procesas. Taip atsirastų daugiau galimybių pritraukti studentus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų ES ir pasaulio šalių.
7.   Žemą studijų kokybę lemia nepakankami dėstytojų atlyginimai, apskaičiuojami pagal individualius mokslinius koeficientus, kuriuos nustato galios svertus turintys universitetų valdininkai. Turi būti nustatyta skaidri ir meritokratinė dėstytojų darbo apmokėjimo bei priedų už publikacijas skyrimo tvarka, skatinanti nepriklausomą mokslinių tyrimų plėtotę visuose valstybiniuose universitetuose.
8.   Dėstytojų darbo kokybę smukdo neracionaliai paskirstyti darbo krūviai: nustatytas 800 valandų per metus krūvis turi būti panaikintas, o vietoj jos nustatyti optimalūs pedagoginio darbo krūviai, atsižvelgiant į universitetų darbuotojų profesinių sąjungų reikalavimus. Ten, kur nėra akademinių darbuotojų profsąjungų, reikėtų skatinti, kad jos būtų kuo greičiau įkurtos.
9.   Studijų kokybę gali pagerinti savarankiškas ir grupinis studentų darbas, kurio tikslas būtų ne atmintinai iškalti paskaitų užrašus, bet kritiškai mąstyti, vertinti diskutuojant demokratiškoje aplinkoje, kur dėstytojas nėra patriarchalinis mokytojas, o studentų kolega, padėjėjas, konsultantas.
10.   Universitetai turi atsiverti užsienio mokslininkams ir organizacijų vadovams, kviesti juos pastoviam darbui – tai leistų pastovų mokslinių žinių, studijų programų ir mokymo literatūros atnaujinimą, užtikrintų kokybiškesnį ir demokratiškesnį, neautoritarinį ir neoligarchinį, universitetų valdymą.

      
       AUKŠTASIS MOKSLAS – TAI NE PRABANGOS PREKĖ, O VALSTYBĖS PRESTIŽO IR MODERNĖJIMO PRIEMONĖ!

     Pasirašė: Linas Eriksonas, Jolanta Bielskienė, Artūras Rudomanskis, Morta Vidūnaitė, Tomas Krilavičius, Ervinas Koršunovas, Jolanta Aidukaitė, Aušra Pažėraitė, Kasparas Pocius, Karolis Klimka, Tomas Čiučelis, Tadas Leončikas, Džina Donauskaitė, Daiva Repečkaitė



        Daug žmonių sutiks, kad anarchistinis principas „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ yra graži idėja. Savivaldą turinti visuomenė, kur kiekvienas žmogus gali išreikšti savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti reikalus, yra brangus idealas. Žmonės gali mielai linksėti pagal Johno Lennono dainos „Imagine“ žodžius, bet paskui jie papurtys galvą ir pasakys, kad tokių idėjų „realiame pasaulyje“ įgyvendinti niekada nepasiseks. Jums tikriausiai pasakys, kad žmonės yra iš prigimties godūs egoistai, ir gražios idėjos greitai baigsis chaosu.

       Tačiau XX amžiuje paprastiems darbo žmonėms buvo pavykę perimti viską į savo rankas ir priversti tai funkcionuoti. Turbūt jokia visuomenė nebuvo labiau priartėjusi prie visišką savivaldą turinčios anarchistinės visuomenės modelio, nei didelė respublikonų valdoma Ispanijos teritorija Ispanijos pilietinio karo metu.

       Per kelis metus žemės ūkyje ir fabrikuose dirbę valstiečiai ir darbininkai įrodė, kad anarchizmas toli gražu nėra chaosas, o efektyvus, patrauklus ir vertas realizuoti visuomenės tvarkymo modelis.

       Šiose pastabose apie milžinišką socialinę revoliuciją Ispanijoje remiamasi Gastono Levalio veikalu „Kolektyvai Ispanijos pilietiniame kare“. Levalis buvo prancūzų anarchistas, ištremtas iš šalies už tai, kad priešinosi tarnybai pirmajame pasauliniame kare ir praleidęs daug metų tremtyje Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje.

       Jis 1936 metais grįžo, kad dokumentuotų revoliucijos socialinę ir ekonominę organizaciją. Jis suvokė šių pokyčių svarbą ir stengėsi juos įamžinti.

       Žemės kolektyvizacijos mastai neturėjo precedentų. Šiame procese tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo nuo 5 iki 7 milijonų gyventojų. Kolektyvizacijos apogėjuje Aragone buvo keturi šimtai, Levante – septyni, o Kastilijoje – trys šimtai kolektyvų. Žinoma, daugeliui sunku patikėti, kad tiek daug žmonių (bežemių ir pasiturinčių) savanoriškai sutiko sudaryti kolektyvus.


        Prievartinė kolektyvizacija?

       Beveik visi Ispanijos pilietinio karo istorikai kaltina anarchosindikalistinės profsąjungos CNT būrius (kolonas) vykdžius kolektyvizaciją ginklo pagalba. Ironiška, kad apie tai pradėjo kalbėti Ispanijos komunistų partija, bet tai kaip gryną pinigą priima ir dauguma minėto karo istorikų.


       Tokie teiginiai gali gimti tik ignoruojant faktus. CNT buvo iš esmės darbininkų profsąjunga, veikusi daugiausiai Barselonoje ir Madride. Didelėse teritorijose, tokiose kaip Kastilija ir Aragonas, šios profsąjungos narių buvo visiškai mažai. Pavyzdžiui, Aragone, Navaroje ir Riochoje – teritorijose, kuriose buvo kolektyvizuota didžioji žemės dalis, iš viso buvo 34 tūkst. CNT narių.

       Karinės CNT kolonos iškart išvyko į frontą ir beveik nebedalyvavo kolektyvuose. Kaip pabrėžia Levalis, „jos liko vykdomos socialinės transformacijos nuošalėje“. Vėliau Durutti ir kiti karo vadai nusiuntė kai kuriuos žmones į kaimą, bet ne ginkluotus būrius, o gerus organizatorius.

       Pagaliau visose kolektyvizuotose teritorijose buvo daug „individualistų“, kuriems buvo leista likti prisirišusiems prie savo žemės. Jie ne tik nebuvo varginami įsakymais prisijungti, bet dargi galėdavo pasinaudoti daugeliu paslaugų, kurias nemokamai garantavo kolektyvai. Nors jų skaičius vis mažėjo, bet jie liko reikšminga mažuma. To nebūtų buvę, jei kolektyvizacija būtų buvusi prievartinė.


        Geresnis gyvenimas visiems

       Kad būtų paskirstytos atsargos, buvo įvestas normavimas ir pašalpos šeimoms. Ispanijoje esant žemo lygio žemės ūkiui ir dar vykstant karui nebuvo įmanoma iškart peršokti į komunistinį paskirstymą (t.y. nemokamos prekės visiems). Tačiau pragyvenimo lygis kilo, labai padaugėjo nemokamų socialinių paslaugų.

       Paplitusi pašalpa šeimai 15 proc. pakėlė namų ūkio pajamas. Visos paslaugos – elektra, dujos, labai išaugusi sveikatos apsauga, galimybės šviestis ir pramogauti – tapo nemokamos. Taip pragyvenimo lygis pakilo 50 – 100 proc.

       Labai pakilo darbo produktyvumas ir efektyvumas. Kai kuriose teritorijose kolektyvizacija leido įdiegti stambius projektus. Kai kur produkcijos lygis pakilo 66 procentais. Tai įrodo, kaip privatus žemės naudojimas nusmukdė ūkį ir kaip galima jį prikelti kolektyvinėmis pastangomis. Privatūs savininkai, suinteresuoti pigiu darbu ir nenorintys „eikvoti pinigų“ technikai, negalėjo svajoti apie inovacijas žemės tyrimuose, javų ir bulvių sėklos gerinime. Tuo tarpu dauguma gyventojų skurdo ir mirė iš bado. Tuo tarpu Federacijos gyvavimo metu kolektyvai įprato dalintis maistu, technika su skurdesniais kraštais. Kolektyvai taip pat savanoriškai aprūpino didžiuosius miestus (tai nepanašu į situaciją Rusijoje, kur pilietinio karo metu miestui iš kaimo grobdami produktus bolševikai įveikė tarpusavio solidarumą tarp valstiečių ir darbininkų). Taip pat buvo siunčiamos atsargos frontui.

       Požiūris į ūkininkus „individualistus“ įdomiai kontrastavo su prievartine Stalino kolektyvizacija ketvirtajame dešimtmetyje. Individualistai liko dirbti savo žemę, nors kolektyvams buvo neuždrausta teikti jiems pagalbą, ir dauguma kolektyvų tą pagalbą teikė. Bet jiems buvo uždrausta samdyti darbininkus, ir jie prarado paveldėjimo teisę. Daug individualistų prisijungė prie kolektyvų neverčiami, tik paakinti pavyzdžių.

       Kai kur veikė išties komunistinė sistema. Hueskos provincijoje esančiame Navalio kolektyve galėjai nueiti į parduotuvę ir neužmokėjęs pasiimti ko panorėjęs. Tačiau kai kur to dar nebuvo įmanoma pasiekti, ir kasdienybe virto maisto normavimas.

       Gamybos kolektyvizacijos pasiekimai buvo tokie dideli, jog nustebino ir užsienio stebėtojus, tokius kaip anglų rašytoją George'ą Orwellą. Barselonoje buvo kolektyvizuoti trys tūkstančiai įmonių. Visose tokiose įmonėse visuotinis susirinkimas rinkdavo vadovaujančias tarybas, į kurias galima buvo kreiptis kilus rūpesčiams. Visų pagrindinių paslaugų kokybė buvo pagerinta. Visų kategorijų darbininkai gaudavo vienodas algas, pakilo bendras atlyginimų vidurkis.

       Gyvenimo pagerėjimas matėsi ir Barselonos susisiekimo sistemoje. Pagrindinė transporto priemonė šiame mieste yra tramvajus. Po penkių dienų, kai fašistai buvo išvyti iš miesto, tramvajus kontroliavo darbininkai. Tramvajų depas buvo papildytas šimtu sutvarkytų tramvajų. Buvo sukurta nauja saugumo ir šviesoforų, automatinio įspėjimo apie gedimus sistema, sutvarkyti keliai ir bėgiai. Keleivių padaugėjo nuo 183,543,516 iki 233,557,506, o bilietų kainos buvo žemos. Pasakykite tai kam nors, kas mano, kad darbininkai per kvaili, kad savo darbams vadovautų patys!

       Ispanijos revoliucija įrodė, kad jei yra galimybių, darbininkai ir valstiečiai patys gali tvarkytis daug geriau nei tada, kai juos valdo bosai. Eliminavus pelno motyvą ir neiškraipant technologijų pritaikymo, prisidėjusiųjų prie revoliucijos gyvenimas žymiai pagerėjo.

       Darbininkų savivalda ir žemės ūkio kolektyvai nesužlugo dėl to, jog prasilenkė su žmogaus prigimtimi. Jie buvo sunaikinti fašistų atakų fronte ir komunistų tankų užnugaryje. Anarchizmas kaip visuomenės organizavimosi modelis susidūrė su istoriniais išbandymais ir pranyko pasiekęs pergalę.

      „Workers Solidarity Movement“

      Parengė ir išvertė Kasparas Pocius



       2007 m. birželio 16-ąją Vilniuje, „Naujųjų skliautų“ galerijos katakombose įvyko Naujosios kairės'95 konferencija, turėjusi tapti šio judėjimo svarstomų problemų juodraščiu. Pateikiame konferencijos dalyvės filosofės Nidos Vasiliauskaitės pranešimą.

       Apie Naująją kairę garsiai kalbama vos pusantro mėnesio, tačiau užteko ir jo, kad kitos jėgos, Lietuvoje vadinančios save kairiosiomis, suskubtų įrodinėti savo kairumą ir jo „tikrumą“, tuo pačiu reklamuodamos mus kaip apsišaukėlius „kairumo kompromituotojus“. Ne vienas socialdemokratas viešai piktinasi mūsų tvirtinimu, kad europietiško kairiojo diskurso Lietuvoje nėra ir nebuvo, Lietuvos socialdemokratų sąjunga paskelbia “Tikrų kairiųjų manifestą“ (taip, antraštė tokia – aš neironizuoju), akivaizdžiai stilistiškai mėginantį imituoti mūsiškį, o Arvydas Akstinavičius „Bernardinuose“ tiesiai klausia „Kodėl kompromituojama kairė?“.

       Galima būtų tai vertinti kaip visiškai suprantamą gynybą ir varžymąsi dėl vietos (pamiršus, žinoma, kad dėl rinkėjų mes nekonkuruojame – daug kartų sakėme, kad NK95 nėra politinė partija, o jos atstovai – nors ir kaip keistai tai skamba tipiškoms Lietuvos gyventojo ausims – svajonių viršūne nelaiko Seimo nario mandato), jei ne kurioziški vietinės politikos ypatumai: nesupratimas, kokioje lygoje žaidžia naujasis ideologinis priešas ir naiviai žavus nenumatymas tokio ėjimo „piarinio“ efekto (vadinantis save „tikruoju“ visada atsiduria nepalankioje situacijoje: pristato save per nuorodą į „netikruosius“, taigi kaip antrinį, kaip tą, kuris turi teisintis ir apsibrėžti savo tapatybę Kito atžvilgiu, taip tą „netikrąjį“ Kitą pats padarydamas pirminiu išeities tašku; be to, taip jis išsiduoda neturįs humoro jausmo). Bet juokingiausia štai kas: „tikrais kairiaisiais“ besiskelbiantys veikėjai savo „tikrumą“ ir mūsų „netikrumą“ įrodinėja itin unikaliu būdu – apeliuodami į faktiškai dešiniųjų pažiūrų klausytojo jausmus ir visiškai to nepastebėdami! „Tikras kairysis“, pagal lietuvišką logiką, yra tas, kurio pažiūros patinka konservatyviam tradicinio mentaliteto nešėjui.

       Aišku, dabar laikas iliustracijoms. Taigi, taip tvirtinu todėl, kad dalykas, per trumputę NK95 gyvavimo istoriją labiausiai užkliuvęs tiek Lietuvos dešinei, tiek formaliajai kairei, tiek plačiajai publikai, yra tas pats. Tai mūsų priešiškumas homofobijai ir seksizmui. Būtent ši mūsų pažiūrų dalis, kurią kaip tik pasitaikė proga išsakyti viešai, generuoja kalbas apie „kairės kompromitavimą“ mūsų asmenyse. Cituoju Arvydą Akstinavičių, kuris sakosi „abejojąs NK95 siekių nuoširdumu“ ir čia pat priduria: „Juo labiau homoseksualų, anarchistų, raudonųjų brigadų ir kitokio radikalizmo propagavimas ir tapatinimas su kairiąja kryptimi – ar tai nėra Europos kairiųjų idėjų kompromitavimas?“ Būtent dėl šito pasigirdo balsai esą Naujoji kairė ne tik „sumovė“ tikrąją kairę, bet ir „susimovė“ pati kaip judėjimas (frazės iš Dainiaus Paukštės straipsnio “Kas ir kada pamatys Naująją kairę Lietuvoje?“, Balsas.lt). O minėtasis Lietuvos socialdemokratų sąjungos “Tikrų kairiųjų manifestas“ savo „tikrumą“, regis, grindžia esminiu skirtumu nuo NK95 kaip tik šiuo klausimu, nė žodžiu neužsimindamas apie homoseksualus.

       Jeigu taip į NK95 reaguotų dešinė – būtų visiškai suprantama, tačiau kai taip daro veikėjai ir partijos, pretenduojančios atstovauti kairę, ir netgi rimtai mano, kad priešiškumas homofobijai ne tik praktiškai pakenktų jų reitingams, bet ir teoriškai nedera kairiajam diskursui prie fizionomijos – laikas pradėti juoktis. Ir suabejoti, ar tie kairės „grynumą“ ginantys veikėjai bent puse ausies girdėjo, ką apie tokius dalykus mano kairieji į vakarus nuo Lietuvos (o jei negirdėjo, tai kodėl nori vadintis kairiaisiais ir reikšti nuomonę apie tokius dalykus?).

       Jei jau kalbame apie „kairės kompromitavimą“, tai labiau sukompromituoti kairę kaip paverčiant ją „tradicinių šeimos vertybių“ apologete – vargu ar įmanoma. Tai reiškia ne ką kita, kaip paversti ją dešine („tradicinės šeimos vertybės“ – raktinė dešiniojo diskurso frazė, iš jos jis iš karto atpažįstamas). Tradicija, Tikėjimas, šeima, kraujas, žemė, tauta, esamas galios balansas, klano ir genties interesai – visa tai juk dešinė ir atstovauja. Kairė tradicijos nelaiko „vertybe savaime“, pačiu savo tradiciškumu užčiaupiančia burna kiekvienam ja abejojančiam. Žinoma, tai nereiškia, kad kairysis kaip kairysis negali ginti konkrečios tradicijos – gali, tačiau tam jis turi pasiieškoti racionalesnių argumentų už paprasčiausią „taip jau yra“, arba „taip darė mūsų protėviai“, arba „taip liepia Romos Katalikų Bažnyčia“. Todėl dar kartą: lietuviškos nominalios kairės mėginimus „sugėdinti“ ir „atvesti į protą“ Naująją Kairę galima traktuoti nebent kaip kuriozišką vietinę anomaliją („kultūrinė dešinė, apsimetanti kaire“).

       Čia būtina patikslinti frazės „(tradicinės) šeimos vertybės“ turinį. Europietiškas kairuoliškas diskursas, kurį reprezentuoti siekia NK95, anaiptol nėra – kaip mėgina pavaizduoti mūsų oponentai – grėsmė tipiškam gyvenimo būdui. Tai, ką dešinė (ir lietuviška „kairė“) vadina „agresyvia homoseksualizmo propaganda“, tėra tik priešiškumas išties agresyviam patriarchalizmui ir diskriminacijai lyties ir seksualinės orientacijos pagrindu, kitaip tariant, gynimas lygių galimybių – lygybės, tokios pat svarbios kairei kaip tradicija dešinei. Ironija man kalbant apie „šeimos vertybes“ atsiranda todėl, kad tai neokonų sąvoka, įvardijanti ne šiaip heteroseksualų gyvenimo būdą, o patriarchalinę hierarchiją, kuri dargi skelbiama aukščiausia žmogiškų santykių forma, visiems privalomu kanonu, bet kokios visuomenės ir valstybės pamatu.

       Heteroseksuali šeima, kurioje nėra subordinacijos lyties pagrindu ir atitinkamo vaidmenų (charakterių, interesų, lūkesčių) paskirstymo, NĖRA tradicinė. Todėl, kad tokių tradicijų NĖRA – tai labai naujas ir vis dar, deja, retas reiškinys. Kai kalbama apie „tradicinę šeimą“ – kalbama ne apie ją. „Tradicinės šeimos“ gynėjai – tie patys asmenys, kurie tiki, kad seksizmas (diskriminacija ir socialinė nelygybė lyties pagrindu) yra tas banginis, ant kurio privalo laikytis jei ne pasaulis, tai bent nacija, ir kad visi, kurie taip gyventi negali ir/ar nenori – turi sulaukti jei ne teisinių, tai bent socialinių ir kultūrinių sankcijų. Tai rasizmo analogas lyties srityje, su kurio monopoliu kultūriniame, socialiniame ir viešo diskurso lygmenyje Naujoji kairė neketina taikstytis, tačiau niekaip nesikėsina į konkrečių tuo patenkintų individų tarpusavio santykius (negriauna – kaip kad baiminamasi – niekieno šeimos). Rasizmas, be abejo, istoriškai yra kur kas vėlesnis reiškinys, tačiau iliustruojantis tą pačią logiką. Pvz., viktorijietis Charlesas Darwinas buvo įsitikinęs, kad kiekvienoje generacijoje „natūralios atrankos būdu“ vyrai ir moterys vis labiau skiriasi vieni nuo kitų; jis pritariamai cituoja amžininką vulgariojo materializmo atstovą Karlą Vogtą, teigusį, kad lyčių skirtumas ryškėja vystantis rasei ir todėl europietis vyras kur kas labiau skiriasi nuo europietės moters, nei juodaodis nuo juodaodės, ir ši europiečių lytinė diferenciacija esą įrodo jų rasės pranašumą.

       Heteroseksualumas dažnai painiojamas su heteroseksizmu, t.y. manymu, kad heteroseksualumas yra vienintelė normali, natūrali, padori, socialiai priimtina santykių forma. Priešiškumas seksizmui ir homofobijai reiškia priešiškumą būtent heteroseksizmui, o ne grėsmę heteroseksualumui per se. Taip pat – priešiškumą „heteronormatyvumui“. Pastaroji sąvoka (įvesta Queer studies teoretikės Judith Butler 1990 metais) žymi diskursus, ideologijas, idėjas, praktikas, socialines normas ir kultūrines reprezentacijas, kurios padeda išlaikyti heteroseksualumą ir heteroseksualią kultūrą privilegijuota, normalizuota ir, svarbiausia, natūralizuota. Natūralizuoti heteroseksualumą galima tik laikantis esencialistinių prielaidų apie iš esmės skirtingą vyro ir moters „prigimtį“ ir „prigimtinę priešingybių trauką“, kuri atrodo „natūrali“ tik iš pradžių socialiai sukonstruojant juos kaip komplementarias „priešingybes“, o po to erotizuojant taip atsirandančią nelygybę. Be šių dviejų (hetero)seksistinių prielaidų pagrįsti heteronormatyvumo nepavyks, o su jomis nebėra prasmės kalbėti apie lygias skirtingų lyčių žmonių sociopolitines galimybes ir telieka konstituciškai įteisinti diskriminaciją ne tik seksualinės orientacijos, bet ir lyties atžvilgiu.

       Kitaip tariant, pirma, homofobiją generuoja seksizmas (pasišlykštėjimas vyru, kuris šitaip save žemina „atlikdamas moters vaidmenį“ ir taip nusileisdamas iki jos, ir stigmatizacija moters, kuri, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, nesutinka būti „panaudota pagal paskirtį“), antra, valstybė, nepripažįstanti seksizmo, privalo kartu pasmerkti patriarchalinę kultūrą ir homofobiją. Teisiškai tai padaryta, tačiau socialiai ir kultūriškai – dar ne. Todėl ir diskutuojame. Jei tokiose diskusijose griebiamės kvazireliginių argumentų ir reikalaujame, kad tokiai argumentacijai paklustų ne tik mūsų parapija, bet ir VISA visuomenė – elgiamės kaip premodernios teokratinės valstybės piliečiai, nepripažįstantys savos šalies konstitucijos. Jei apeliuojame į (tikras ar tariamas) tradicijas (ir religiją pasitelkiame tik kaip tradicijos reprezentantą) – atstovaujame politinę ir kultūrinę dešinę. Bet ką manyti apie tuos, kurie gina patriarchalinę tvarką, tačiau kažkodėl nori vadintis kaire ir, dar daugiau, būtent tame įžvelgia savo kairumą? Šaipytis?

       Lietuviškame viešame diskurse jau įsitvirtino tokios sąvokos kaip „homoseksualizmo propaganda“, „tolerancijos propaganda“ (prof. Arvydas Šliogeris netgi sugebėjo įžvelgti „šėtonišką propagandą“ – kuo rimčiausiai, jokios ironijos; beje, naujausi šio įžymaus filosofo pareiškimai prasideda ir baigiasi frazėmis „Aš, kaip NORMALUS žmogus, manau....“) ar „tolerancijos ir homoseksualizmo ideologija“. „Propagandai“ ir „ideologijai“, aišku, suteikiant labai neigiamą atspalvį ir tuo pačiu suponuojant, kad savai širdžiai artimos mintys jokia ideologija ar propaganda „nesuteptos“ – jos, matote, kyla tiesiogiai iš pačios „prigimties“, pačios „gamtos“, pačios kitų žmonių mąstymu neužkrėstos pirminės pilkosios smegenų masės (na, gal tos mintys ir apdorotos tradicijos, bet tradicija, geriau pamąsčius, – irgi pačios „gamtos“ produktas). Ideologai – tai jie, o mes, „tradicinių vertybių“ gynėjai, tiesiog sakome „kaip yra“.

       Tokiam mąstymui, aišku, šito pranešimo pavadinimas skamba keistai ir iš karto piktinančiai: kaip galima kalbėti apie „heteronormatyvią ideologiją“?! Galima. Ir kalbama – ne vien poliniame, bet ir akademiniame lygmenyje. Ir jau seniai. Hetronormatyvumas, kaip jau minėjau, yra ne koks nereflektuotas fizinis spazmas, o tam tikras manymas, „savaime suprantamomis“ laikomų tezių rinkinys, kurio neįmanoma teoriškai apginti, bet galima uždrausti juo abejoti, galima jį išplėtoti į įsitikinimų sistemą ir grįsti ja tam tikrą socialinę tvarką; tai būdas paaiškinti „kodėl turi būti taip, kaip yra“. Tokie būdai vadinami ideologijomis. O sąmoningos institucionalizuotos pastangos ideologiją paskleisti ir įtvirtinti paprastai vadinamos propaganda.

       Heteroideologijos dalimi reikia laikyti ir Viktorijos epochoje susiformavusią „naminę ideologiją“ (Domestic Ideology), kurią istorikas Thomas Laqueuras apibrėžia kaip įsitikinimą, kad namų sfera yra pirminė vieta, kurioje mokoma moralės ir deramo elgesio, kad ši sfera yra ir turi būti dominuojama moterų, ir todėl namus tvarkančios moterys esą turi didžiulę viešą įtaką – tokios įtakos joms turi visiškai pakakti. Nieko keista, kai tokią ideologiją aptinkame bernardinai.lt puslapiuose, tačiau kai ją bent iš dalies mėginama padaryti valstybine ar bent įtvirtinti viešame diskurse kaip pagrindinę ir netgi charakterizuojančią išsilavinusį žmogų – jau keisčiau. Ir ne tik keisčiau.

       Ideologija „veikia“ tik tada, kai jos ideologiškumas nematomas, kai ji laikoma natūralia, kai laikoma „tiesiog tikrove“ – tai ir yra ideologijos „veikimo“ sąlyga. Heteronormatyvumo ideologiškumas nematomas todėl, kad jis – visur, įtvirtintas kaip nekvestionuotinas status quo, kuriuo suabejoję iš karto išstumiami už sociumo ir žmonijos ribų (neatsitiktinai homoseksualai „liaudyje“ prilyginami gyvūnams), taip „nukenksminant“ jų abejonę, padarant ją ir jų patirtį neverta „normalių žmonių“ dėmesio. Viskas, kas netelpa į heterotikrovę (heteroreality, Janice Raymond sąvoka), suvokiama kaip netikra ir netgi nesama: homoseksualai nematomi, o vos tik pamėgina siekti matomumo – pasigirsta reikalavimai tylėti ir nesirodyti, nes pats jų kaip tokių matomumas, pats liovimasis viešumoje apsimetinėti „natūralais“, laikomas „garsiu šaukimu“ ir „agresyvia propaganda“ (lesbietės santykinai „toleruojamos“ labiau, bet tik todėl, kad NEMATOMOS kaip tokios: jų lesbietiškumas laikomas tariamu, apsimestiniu, skirtu heteroseksualaus vyro akiai, kuri niekaip nesugeba patikėti, kad ESAMA moterų, kurioms šia prasme visiškai nerūpi vyrai). Tuo tarpu kasdieninis „heteroparadas“ (nuolatinis rodymas viešumoje ženklų, leidžiančių identifikuoti jų turėtoją kaip hetero – tarkime, vestuviniai žiedai, lietuvių moterų pavardės su galūne -ienė, kalbos darbe apie vyrus ir žmonas, manieros ir apranga, atitinkanti vaizdinius kaip turi atrodyti „tikras vyras“ ir „tikra moteris“) laikomas neutraliu bendravimo būdu, su seksualine orientacija neturinčiu nieko bendro.

       Jau vien paskelbti kažką socialine vertybe reiškia neišvengiamai tą dalyką ideologizuoti. Tad sąvoka „tradicinės vertybės“ rodo savo ideologiškumą kuo atviriausiai. „Vertybe“ patriarchalinė šeimos sankloda tapo būtent tada, kai ekonominiai, teisiniai ir religiniai suvaržymai, darę ją privaloma, absoliučiai nesvarstytina gyvenimo trajektorija, atsileido ir atsirado galimybė jos išvengti. „Vertybių“ prireikė tam, kad ta galimybė taip ir liktų tik teorine: geriausias „argumentas“, kodėl būtina taip gyventi – tiesiog pasipiktinti klausimu ir klausiančiu kaip nesuprantančiais ir negerbiančiais „elementarių vertybių“. Apkaltinti jį/ą „amoralumu“, „visuomenės pagrindų griovimu“, „šėtoniška propaganda“. Ir nepamiršti šventinto vandens.


       Pakelkite rankas visi tie, kuriems patinka globalizacija! Ar jūs jiems priklausote? Jei taip, yra pagrindo tikėti, kad jūs esate buržujus romantikas. Kas yra buržujus romantikas ir kodėl turėtumėte susirūpinti? Globalizacijos epochoje buržujai romantikai tampa tarptautinės korupcijos varomąja jėga, nors prisidengia altruizmu. Buržujų romantinės paradigmos išmonė slypi tame, kad individas, patekęs į šią kategoriją, dažnai išvis nesupranta, kur pateko. Pastaruoju metu buržujų romantika tapo socialine tendencija. Holivudo žvaigždės, politikai, NVO darbuotojai ir šiaip piliečiai propaguoja šitą sistemą, nesirūpindami jos šalutiniu poveikiu. Jos populiarumas tenkina ir liberalius „hipių“ judėjimus, ir korporacijų/politikų interesus. Ji prievartauja tiek liberalus, tiek konservatorius. Tai kas iš tikrųjų yra tie buržujai romantikai? Ir kaip išgirsti signalą, skelbiantį, kad tu esi vienas iš jų? Pažvelkime į viską įdėmiau.

       Buržujai romantikai yra neoliberalai, vietoj geresnės pasaulinės pilietinės visuomenės iškeliantys laisvosios rinkos metodus. Jie įsivaizduoja pasaulinę rinką, knibždančią nuo įvairių tautų ir kultūrų, kuriose visose bus įmanoma prekiauti ir keistis resursais – tai atneštų naudos visiems. Tai – firmų bosai, atiduodantys šiek tiek turto pagalbos Pietums programoms. Tai korporacijų darbštuoliai, kurie tikina, kad modernybė ir technologijos išjudins Pietų ekonomikas. Tai netgi vadinamieji „humanitarai“, prievartaujantys į globalinės rinkos areną priimti trečiojo pasaulio rinkas ir prižadėti, kad masiniam skurdui ateis galas. Jų yra visur. Jie egzistuoja įvairiais pavidalais, esti skirtingų spalvų, profesijų, religijų, atstovauja skirtingiems politiniams sluoksniams. Trumpai tariant, buržujus romantikas yra kapitalistas šventeiva: tas, kurio intencijos yra socialistinės, bet svarbiausia – kapitalizmas. Jie yra laisvosios rinkos „geros valios“ šalininkai.

       Tačiau jie atsisako pripažinti, kad laisvoji rinka yra kokia tik nori, tik ne laisva. Nors leidžiama kilti globalinės Šiaurės rinkoms, bet globaliniai Pietūs lieka apipančioti. Laisvoji rinka yra modernus nevaržomo globalinio kapitalizmo eufemizmas. Mes laisvąja rinka vadiname nacionalinių ir korporacinių interesų susivienijimą siekiant padidinti pelną ištisai manipuliuojant tarptautinėmis prekybos sutartimis. Mes laisvosios rinkos institucijomis vadiname TVF ir Pasaulio banką, kurie turėjo didžią užduotį padėti skurdžiausioms tautoms, bet veikia turtingųjų tautų naudai.

       Kaip bebūtų, ne tik JTO, TVF ir Pasaulio bankas stengiasi nutrinti liniją tarp korporacinių ir humanitarinių interesų. Pasaulio bendruomenei didžiulį nerimą kelia biotechnologijos industrija ir nesirūpinimas ja. Nieko nuostabaus, kad JAV ta tema diskutuojama labai mažai. Korporacijos mato globalinius Pietus kaip „neišnaudotą“ rinką, kurios priklausomybė nuo užsienio pagalbos padaro tų šalių gyventojus palankiais vartotojais iš būtinybės. Daug paramos ir vystymo programų po apgaulinga federalinio jų įvaldymo kauke slepia korporacines iniciatyvas. Monsanto, pasaulyje lyderiaujanti chemijos kompanija, kasmet investuoja milijonus, kad sukurtų genetiškai modifikuotą (GM) maistą, atsparų jų pačių gaminamam vejos žudikui – Round Up ®. Didysis Monsanto tikslas būtų išplatinti pesticidus tarp įprastinių žemės ūkio gaminių ir pakelti jų kainas. Bėda ta, kad Monsanto aptiko alkaną, badaujančią rinką. Bandydama sužaisti humanitarinėmis simpatijomis kitoms tautoms ir individams, Monsanto 1998 Europoje pradėjo agresyvią viešųjų ryšių kampaniją, kurios šūkis buvo „Teatsigauna derlius“. Ši kampanija paskatino alkaną Afriką tirti ir utilizuoti GM maistą. Globaliniai Pietūs atsakė įniršiu.

       Kodėl gi? Juk buržujaus romantiko požiūriu maistas yra maistas! Ypač badaujantiems ir skurstantiems Afrikos žmonėms. Ak, bet arčiau pažvelgus į tikrus šių korporacinių interesų padarinius besiplėtojančioms ekonomikoms paaiškėja, kodėl taip aršiai buvo priešinamasi GM maistui. Maisto ir plėtros politikos institutas (IFDP) pabrėžė tris destabilizuojančius faktorius, dėl kurių GM maistas kelia pavojų globaliniams Pietums: 1) korporacijų noras pasipelnyti; 2) atsisakymas teikti informaciją; 3) neadekvatus atsakas alkiui.

       Korporacijų fondai buvo įkurti tam, kad padėtų vargšams, bet jie krauna pinigus į korporacijų kišenes. IFDP pažymi, kad „mokesčių mokėtojų pinigai naudojami, kad Pietų šalys per užsienio pagalbos programas būtų paverstos alternatyviomis GM produktų rinkomis. USAID ir Pasaulio maisto programa, besimėgaujančios savo altruistiniu fasadu, ugningai priešinasi GM maisto žymėjimui. 2004 metais, Tailandui JAV primetė 8.7 mlrd. dolerių sankcijas, kadangi ši valstybė nesutiko priimti maisto, ant kurio žymima, ar jis yra genetiškai modifikuotas.

       Didžiuliai atvežamo maisto kiekiai, nepažymėti etiketėmis „organinis“ ar „genetiškai modifikuotas“, apsunkina valstiečių ir savarankiškų bendruomenių gyvavimą. GM produktų patentų teisės padaro vidaus ekonomiką priklausomą. Jei valstietis be leidimo pasistengia pasisodinti GM sėklų, jis iš esmės pažeidžia Monsanto GM sėklų patentų teises. Kai kur GM sėklos sukėlė nepriklausomų ūkių krizę ir teismo būdu privertė ūkininkus atsiskaityti patentus turinčioms korporacijoms. Taip užteršiami ir organinio ūkininkavimo metodai. Taigi, patentų teisės yra priešiškos progresui ir ekonominiam stabilumui besivystančiose šalyse. GM maisto šalininkai naudoja du klaidingus argumentus: kad alkį skatina nepakankamas kiekis maisto, o GMO gelbsti žmones nuo bado mirties. Kaip bebūtų, tyrimai rodo, kad pasaulyje vienam žmogui pagaminama daugiau maisto, nei bet kada istorijoje. Taigi, problema slypi ne maisto trūkume, jo gamyboje, o vargšų galimybėse pavalgyti.

       Plėtros programos ir toliau eksploatuoja skurstančias ir badaujančias šalis, prievartaudamos jas atlikti veiksmus prieš jų pačių valią: „pagalbos“ priėmimas nesutaikomas su savarankišku plėtros procesu. Kai GM peržengia valstybių sienas, besivystančios šalys nebegali išvengti korporacinio imperializmo finansinės galios keliamų grėsmių. Afrikoje besivystančios šalys priešinasi biotechnologijos industrijai ir jos vykdomam šalių eksploatavimui. Catherine Bernini nusakė kapitalistų idealą sakydama „Maistas yra jėga. Mes jį panaudojame, kad pakeistume elgesį. Kai kas gali tai pavadinti papirkimu. Mes neatsiprašinėjame“. Na, bet mes visi sėdime namie, patenkinti tuo, kad mūsų mokesčių pinigai padaro tai, ko negalime patys mes – padeda tiems, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos.

       Faktas, kad šios „užsienio pagalbos“ kampanijos aukos yra tiek „nuvarytos“ besivystančių šalių ekonomikos, tiek mes, piliečiai. Tačiau mes – tik savo įsitikinimų aukos, paverstos minėtųjų programų gynėjais. Kaip mes galime pakeisti tokius klaidingus įsitikinimus? Amerikos žmonės, patenkinti savo izoliuotu žvilgsniu į pasaulį, patenkinti ilsisi įsitikinę, kad jų valdžia (žmonių valdžia, jų išrinkta ir jiems dirbanti...arba tik kalbanti) pasirūpins viskuo. Jau seniai laikas pakeisti tokią nuomonę. Ne tik dėl mūsų rolės kariniuose ir kitokiuose konfliktuose, bet ir dėl mūsų, kaip „humanitarinės pagalbos“ teikėjų rolės. „Pagalbos užsieniui“ programos – tai tik iškreipti pavadinimai, sumažinantys kapitalistų gėdą prieš pilietinę visuomenę, ir tuo pačiu įsteigiantys ištisas rinkas, suvaržančias trečiąjį pasaulį. Ar jums dar keista, kodėl likęs pasaulis yra toks pilnas neapykantos Amerikai? Taigi, prieš nuramindami savąją moralę dėl globalizacijos, paklauskite savęs: ar išvengėte buržuazinės romantikos apgaulės? Ar jūs tik vieni iš jų?

       www.infoshop.org

       Vertė kp

       Transnacionalinės korporacijos tikslas yra tapti išties daugiašale – pakibti virš bet kurios tautos suverenios valdžios, tuo pačiu gaunant visų tautų suverenių valdžių aptarnavimą. Pagrindinis „Colgate Palmolive“ kompanijos finansų pareigūnas Cyrilas Siewertas savo pastebėjimu išreiškė visų korporacijų nuomonę. Jo pastebėjimas buvo toks: „Jungtinės Valstijos negali automatiškai reikalauti mūsų [korporacijos] paramos. Mes nė nemanome padaryti šios šalies pirmąja.“

       Pasirašius tarptautinius „laisvosios rinkos“ susitarimus, tokius kaip NAFTA, GATT ir FTAA, didžiosios kompanijos įgijo daugiau galios už nacionalinių valstybių suverenias valdžias. Šie susitarimai suteikia anoniminiams tarptautiniams prekybos komitetams privilegiją sutrukdyti, anuliuoti ar susilpninti bet kokios valstybės įstatymus, kurie galbūt apsunkintų investicijas ir korporacijų rinkos prerogatyvas. Šie prekybos komitetai – kurių geriausias pavyzdys yra Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO) – sudaro grupes „prekybos specialistų“, kurie, turėdami viršenybę prieš bet kokios šalies įstatymus, ekonominiuose klausimuose atlieka teisėjų vaidmenį, taip užtikrindami tarptautinio finansinio kapitalo viešpatavimą. Šis procesas, vadinamas globalizacija, laikomas neišvengiamu natūraliu „augimu“ ir plėtra, naudinga visiems. Iš tiesų tai yra globalinis, didžiųjų pasaulio verslo interesų surengtas pučas.

       Niekieno neišrinkti ir ištraukti iš korporacijų pasaulio, šie specialistai susitikinėja slapta ir dažnai turi investicinių interesų susidūrę su sprendžiamomis problemomis. Jų nevaržo jokios sąlygos dėl interesų konfliktų. Nė vienas iš penkių šimtų GATT taisyklių ir apribojimų puslapių nėra nukreiptas prieš privačias korporacijos; visos taisyklės nukreiptos prieš vyriausybes. Vyriausybės signatarės turi mažinti tarifus, nutraukti ūkių subsidijavimą, traktuoti užsienio kompanijas taip pat kaip ir vidaus, gerbti visų korporacijų pretenzijas į patentus ir klausyti visuotinės elito biurokratinės valdžios – PPO – įsakymų. Jei šalis atsisako pakeisti savo įstatymus taip. kaip diktuoja PPO specialistai, PPO gali primesti baudas ar tarptautinės prekybos sankcijas, nutraukdama besipriešinančiai šaliai reikalingų prekių ir medžiagų tiekimą.

       Kaip aukščiausias globalinis teisėjas, PPO veikė prieš įstatymus, laikytus „laisvosios rinkos barjerais“. Ji privertė Japoniją susitaikyti su didesnėmis pesticidų nuosėdomis importuojamame maiste. Ji sulaikė Gvatemalą, kad ji neatšauktų klaidinančios kūdikių maisto reklamos. Ji daugelyje šalių pašalino draudimą naudoti asbestą, ekonomiško kuro ir taršos standartus automobiliams. Ji veikė prieš jūrų gyvybę saugančius įstatymus ir draudimą vartoti produktus iš retų gyvūnijos rūšių. Europos Sąjungos atsisakymas importuoti hormonų pilną jautieną iš JAV susilaukė milžiniško liaudies pritarimo Europoje, bet PPO trijų specialistų grupė nusprendė, kad šis draudimas yra nelegalus prekybos suvaržymas. Sprendimas dėl jautienos statė į pavojų masę kitų maisto importo taisyklių, pagrįstų rūpinimusi sveikata. PPO panaikino dalį JAV gryno oro įstatymo, draudžiančio tam tikras benzino priemaišas, nes tai būtų kišimasis į importą iš užsienio įmonių. Ir PPO panaikino dalį JAV retų rūšių įstatymo, draudžiančio krevečių gaudymą tinklais, ir taip buvo atsisakyta saugoti jūros vėžlius.

       Laisva prekyba nėra teisinga prekyba; ji teikia pelną stiprioms šalims silpnesniųjų sąskaita ir turtingųjų interesams likusiųjų sąskaita. Globalizacija reiškia laikrodžio atsukimą atgal, kai dar nebuvo daugelio XX amžiaus reformų: jokios laisvės boikotuoti produktus, jokio draudimo dirbti vaikams, jokių garantijų dėl uždarbio ar pašalpos, jokių viešųjų paslaugų, galinčių varžytis su privačiomis, jokios sveikatos apsaugos ir saugumo reikalavimų, galinčių turėti įtakos korporacijų pelnui.

       GATT ir vėliau pasirašyti laisvosios rinkos susitarimai leidžia korporacijoms primesti monopolinės nuosavybės teisę čiabuviams ir bendruomeniniam žemės ūkiui. Tokiu būdu agrarinis verslas gali geriau įsiskverbti į vietines, save išlaikančias bendruomenes ir monopolizuoti jų resursus. Pavyzdžiui, PPO pasistengė, kad JAV korporacija RiceTec įgytų patentą visoms basmati ryžių rūšims, amžiais augintoms Indijos ūkininkų. Taip pat ji pasistengė, kad viena Japonijos korporacija turėtų išskirtines teises pasaulyje auginti ir gaminti kario miltelius. Šie atvejai demonstruoja, kad tai, kas vadinama „laisvąja rinka“, kontroliuojama korporacijų monopolisčių. Tokia plėtra paskatino Malaizijos premjerą Mahathirą Mohamadą ištarti tokius žodžius:

       Mes dabar gyvename tokioje situacijoje, kai genetinių resursų prisivogusios Vakarų biotechnologinės korporacijos gali prisikaupti daug pelno, iš tų medžiagų gamindamos patentuotus genetiškai modifikuotus produktus. Kaip žemai nusivažiavo pasaulinė rinka, jei nebeįmanoma išsaugoti gamtos dovanų vargšams, tačiau turtuolių modifikuotos, jos tampa didžiulio turto šaltiniu?

       Jei dabartinis turtingų šalių elgesys bus toks ir toliau, globalizacija tiesiog sugriaus valstybių sienas, kad turintieji kapitalo ir prekių galėtų laisvai dominuoti rinkoje.

       Globalizacija yra logiškas imperializmo tęsinys, imperijos pergalė prieš respubliką, tarptautinio finansinio kapitalo – prieš vietinį produktyvumą ir tautinės valstybės demokratiją (tokią, kokia ji yra). Kaip bebūtų, pastaruoju metu, aidint visuotiniams protestams, įklimpo ar pritarimo nesusilaukė keletas prekybinių susitarimų. 2000–01 metais vyko demonstracijos Sietle, Vašingtone, Sidnėjuje, Prahoje, Genujoje ir įvairiose kitose vietose. 2003–04 metais pamatėme, kad skurdesnės tautos geriau perpranta laisvosios rinkos suktybes ir atsisako netekti paskutinių suverenumo likučių. Plintant visuotiniam pasipriešinimui, vis daugiau nacionalinių lyderių yra linkę darsyk pagalvoti prieš pasirašydami naujus prekybos susitarimus.

       Milijonai žmonių visame pasaulyje išėjo į gatves protestuoti prieš laisvosios rinkos susitarimus. Tarp jų yra ūkininkų, darbininkų, studentų ir intelektualų; visi jie stebi, kad nebūtų žengta naujų žingsnių atgal. Dabar žodis „globalizacija“ reiškia naują tarptautinės ekspropriacijos etapą, kuriame ne pribaigiama tautinė valstybė, bet sunaikinamos demokratinės teisės, galinčios apsaugoti socialines išmokas ir riboti korporacijų galią. Remiantis laisvosios rinkos susitarimais, gali nustoti egzistuoti visos viešosios paslaugos, nes jos privačiam kapitalui reiškia „prarastas rinkos galimybes“. Įstatymai, kuriais stengiamasi apsaugoti aplinką, darbo standartus ar vartotojo sveikatą, jau panaikinti, nes „kuria barjerus“ laisvajai rinkai.

       Pagal laisvosios rinkos susitarimus, nuosavybės teisė tapo tarptautiniu viešpačiu, esančiu aukščiau už visas kitas teises, tokias kaip teisę į švarią gyvenamąją aplinką, teisę į prieinamas viešąsias paslaugas ir teisę į bent mažytį gabaliuką ekonominės demokratijos. Vietoj to vienintelė absoliutinę galią turinti sritis yra korporacinio privataus verslo sritis. Ji naudojama siekiant nutildyti dirbančiųjų balsus ir jų galimybę plėtoti viešąjį sektorių, tarnaujantį jų interesams. Naikinama net pati kalbos laisvė, kai „produkto peikimas“ imamas traktuoti kaip kišimasis į laisvosios rinkos veiklą. Pačią gamtą monopolizuoja ir privatizuoja korporacijos.

       Taigi, kova prieš laisvąją rinką yra kova už teisę į politinę – ekonominę demokratiją, viešąsias paslaugas ir socialines išmokas, teisę nebūti paliktiems visiškoje didžiojo kapitalo malonėje. Tai – nauja ir drastiška klasių kova, kurią, atrodo, pražiopsojo kai kurie marksistai, įnikę į klasikinę teoriją ir blogai susigaudantys šių dienų viešojoje politikoje. Kaip paaiškėja iš laisvosios rinkos susitarimų, globalizacijoje nelabai paisoma rinkos, čia paisoma tik laisvės. Ji neša naudą turtingesnėms šalims, bet ne skurdesnėms, ir pelną visų šalių turtingosioms klasėms eilinių piliečių sąskaita. Tai – nauja šmėkla, besivaidenanti sename pasaulyje.

       pagal www.zmag.org parenge kp



        Kas yra bendro tarp nacių simbolikos „žaismingo“ propagavimo Kauno antrarūšėje aludėje „Fortas“, lietuviško nacionalizmo ir Vilniuje Vingio parke esančių karių kapinių? Daugeliui mūsų – absoliučiai nieko. Matyt, taip tikriausiai ir yra. Tačiau įdomumo dėlei, imkime ir suabejokime tuo keliom sekundėm.

       Niekieno nepastebėta aludė, kuri daugių daugiausiai gali užkliūti tik savo jautrumu pasižyminčiai žydų bendruomenei, džiaugiasi galėdama išsiskirti iš kitų alaus barų Lietuvoje tuo, kad švenčia Adolfo Hitlerio gimtadienius ir išdrįsta gražinti savo interjerą svastikomis. Nieko tai neturėtų stebinti: kiekvienoje demokratiškoje visuomenėje apstu įvairiausio plauko radikalaus jaunimėlio ar šiaip veikėjų, kurie savo jaunatvišką ar nevykėlišką maištą demonstruoja ekscentriškų pažiūrų demonstravimu. Ir nors dalis jų yra įsitikinę savo pažiūrų teisingumu, per daug grėsmės visuomenei jie nekelia. Panašiai, tikriausiai, ir yra šiuo atveju – aludė „Fortas“, švęsdama Hitlerio gimtadienius, per daug nedrumsčia Lietuvos viešojo gyvenimo.

       Lygiai kaip jokios grėsmės nekelia ir dailiai sutvarkytos Vingio parke esančios Pirmajame ir Antrajame pasauliniame kare žuvusių karių kapinės. Beje, kariams kurie kovėsi abejose fronto linijose – žydams, rusams, ukrainiečiams, vokiečiams. Priešingai, jos puošia Vilniaus miestą, kur taip smagu ateiti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu pušyno oru ar pamiklinti kojas, apibėgant apie jas keletą ratų.

       Ir pagaliau, lietuviškas nacionalizmas, taip uoliai akcentuojantis pagarbą lietuvių kraštui, kultūrai bei tautai ir kuris vis dar taip skaudžiai išgyvena mūsų patirtas nuoskaudas sovietinės okupacijos metais. Kaip tik lietuviško nacionalizmo skatinami mes taip jautriai reaguojame į pjautuvo ir kūjo ar raudonos žvaigždės simboliką. Štai, pavyzdžiui, neseniai parlamente ir žiniasklaidoje įvykusi diskusija apie Vilniaus apželdintojų Antakalnio žiede išaugintą raudoną žvaigždę aiškiai byloja apie vis dar neužgijusius sovietinės praeities sopulius. Žinoma, tokio tipo „diskusijos“ byloja ir ką kitą – pirmiausia tai, kad mūsų garbieji politikai yra tingūs ir nieko neveikiantys besmegeniai.

       Šitoks nacionalizmas mus taip pat skatina spekuliuoti nekenčiamos kaimynės Rusijos tema, sąmoningai ir nesąmoningai dedant lygybės ženklą tarp Rusijos ir sovietinės simbolikos. Mūsų patriotinė savimonė visuomet buvo ir tebėra nulemta didžiosios rytų kaimynės baimės ir neapykantos. Gal todėl mums yra daug paprasčiau ignoruoti neo-nacių aludę „Fortas“, aludę su tokiu nuostabiai vaizdingu pavadinimu. Lygiai taip pat mums nė motais ir tai, kad už Vokietijos pinigus bei Vokietijos ginkluotųjų pajėgų karių rezervistų grupės gražiai išpuoselėtose kapinėse vyrauja būtent Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių vokiečių, arba kitaip tariant nacistinės Vokietijos karių, kapai. Ant jiems skirto centrinio obelisko lietuviškai ir vokiškai išrėžti tikrai įspūdingi žodžiai – tebūnie jiems amžina garbė ir palaima!

       Žinoma, Rusijos faktorius yra ir visuomet išliks aktualus mūsų kultūrinei savivokai ir krašto politikai. Tačiau mūsų kultūrinis atlaidumas nacizmui, vietomis peraugantis į flirtą su juo, dėl to nepasidaro nei kiek patrauklesnis.

       Kai kas, tikriausiai, paklaustų, kodėl turėtumėme kaip nors išskirtinai neigiamai reaguoti į nacių simboliką, kai daugelyje vietų Lietuvoje laisvai pelnomasi iš sovietinės simbolikos, pardavinėjami marškinėliai su sovietiniu pjautuvu ir kūju. Žmonės, dėvintys šiuos marškinėlius ar kitus rūbus su sovietine simbolika, yra nebaudžiami, todėl panašiai nedraudžiama turėtų būti ir nacistinė simbolika. Žinoma, drausti simbolių ir jų naudojimo neverta ir tikėkimės, kad niekas tuo neužsiims laisvoje demokratinėje visuomenėje. Kaip bebūtų, šis argumentas – arba draudžiame ir sovietinę, ir nacistinę simboliką, arba paliekame tai pačių individų apsisprendimui – yra visiškai nevykęs.

       Lygybės ženklas tarp pjautuvo su kūju ir svastikos yra kvaila dar Sąjūdžio laikais suformuota retorinė mitologema. Tuomet tokia retorinė simbolių kalba buvo visiškai suprantama ir tikslinga, nes išreiškė mūsų visuomenės poziciją, jog sovietinė okupacija ir genocidas lietuvių tautos atžvilgiu moraline prasme yra lygiavertiškas nacių genocidui. Iš dalies tai yra tiesa, nors spekuliuoti dviejų totalitarinių režimų žiaurumu ir baisumu yra beprasmiška. Tačiau tai nereiškia, kad patys simboliai ideologiškai yra lygiaverčiai.

       Kūjis ir pjautuvas nėra tik sovietinės imperijos simbolis, lygiai kaip jis nėra tik stalinistinio marksizmo prekinis ženklas. Atplėštas nuo mums vis dar aktualaus sovietinio konteksto kūjis ir pjautuvas, patinka mums tai ar ne, atstovauja darbo žmonių vertybėms. Jis taip pat įkūnija socialistines nuostatas, tokias vertybes kaip kooperaciją, lygybę, pagarbą darbui ir jo žmonėms. Žinoma, šis simbolis tuo pačiu byloja ir apie ne itin mažą dozę agresijos (kūjis taip pat gali būti ir ginklas), bet ši agresija yra nukreipta bendražmogiškų vertybių – darbo, lygybės, kooperacijos – siekimo link.

       Niekas to negali pasakyti apie nacių svastiką. Nuo pat pradžių svastika reiškė gyvulišką lyderio kultą, lyderio kuris gali manipuliuoti civilizuotais žmonėmis iki tokio lygio, kad įtikintų didžiąją dalį visuomenės, jog kitų rasių ir tautų sunaikinimas yra pagrindinis nacistinės valstybės tikslas. Nacizmas, kaip ideologija, neskleidė jokių bendražmogiškų idėjų. Priešingai, pagrindinis jos tikslas buvo atvirai išreikšta neapykanta kitoms tautoms, pirmiausia, žydams, kuriuos buvo norima ir aktyviai siekiama sunaikinti.

       Todėl labai liūdna, kad mes, lietuviai, vien iš savo baimių ir nepilnavertiškumo, ne tik vis dar nesugebame išsivaduoti iš pasenusių mąstymo klišių, bet dar ir esame kur kas labiau pasiruošę nuolaidžiauti nacizmui. Tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau mes prabusime.

       www.nk95.org

       Buvo 2002-ųjų vasara, kai keliaudama per vieną Vengrijos miestelį pamačiau priešais mane einančią jauną merginą. Jai buvo penkiolika ar šešiolika metų, ir ji dėvėjo marškinėlius, kurie išdidžiai skelbė ją esant „bjauria mergaite“.

       Po šešių mėnesių Filadelfijoje vykusioje moterų studijų konferencijoje kalbėjau auditorijoje, kurioje kelios jaunos moterys dėvėjo marškinėlius, ant kurių krūtinės buvo piktų užrašų „p**da“ arba „kalė“. Tuoj po to atsidūriau Panamoje, kur mačiau apkūnią septynmetę pasipūtėlę su rožine palaidinuke, kurios užrašas šaukė „Bling bling“. Kai grįžusi namo pasižiūrėjau internete, pamačiau, kad užrašas „Bjauri mergaitė“ buvo pakeistas į „Kvaila bjauri mergaitė“, o kiti marškinėliai skelbė „Kol galiu būti viršuje”.

       Ar merginos, dėvinčios tokius marškinėlius, yra išsilaisvinusios moterys, valdančios savo kūnus ir dabar skinančios moterų judėjimo vaisius, ar jos yra tiesiog apgaulės aukos? Tokios patirtys priverčia mane iškelti platesnį klausimą. Jos priverčia klausti, kaip buvo transformuoti ir į ką paversti moterų judėjimo tikslai ir požiūriai, kai jie buvo integruoti į populiariąją kultūrą ir kasdienybę.

       Moterų išsilaisvinimo judėjimas, prasidėjęs septintajame dešimtmetyje, iš pradžių buvo radikalus judėjimas, siekęs gilių ir fundamentalių pokyčių. Jis apibrėžė tai, kaip vyrai ir kiti privilegijuotieji įsipina į kiekvieną socialinę, politinę ir ekonominę instituciją ir kultūrinę praktiką, ir taip pat metė iššūkį baltųjų dominavimui, privilegijuotam heteroseksizmui, susiskirstymui į klases, o taip pat ir lyties (gender) įvaizdžiams, kurie palaipsniui buvo normalizuoti ir paversti nematomais. Moterų išsilaisvinimo judėjimas, kaip prisimenu, kalbėjo apie radikalią visų mūsų institucijų transformaciją. Tai skatino moteris permąstyti kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, vertė reflektuoti, kieno interesams tarnavo visuomenės organizacija ir vertybės, kurias buvome išmokyti branginti.

       Šio projekto centre buvo skirtumas tarp lyties (sex) ir lyties (gender). Norėdamos mesti iššūkį konservatyviam požiūriui, kad moters socialinė rolė buvo nulemta jos prigimties, feministės ginčijosi, kad jei gimstama vyru ar moterimi (tai biologinė funkcija – ir daug kam tada atrodė, kad šios dvi galimybės yra vienintelės), gender rolės buvo nulemtos visuomenės. Moterys pastebėjo, kad tai, su kuo mes buvome išmokytos tapatintis, tai, kas reiškė buvimą tikra moterimi, tarnavo vyrų ir kapitalizmo interesams. Tai privertė mus įtarti, kad tai, ko mus mokė, buvo mūsų „įgimti“ polinkiai, ir domėtis „laisvu pasirinkimu“.

       Labai svarbus to laikotarpio straipsnis, tikra klasika, buvo Sandros Bem ir Daryll Bem „Amerikietės moters homogenizavimas: pasąmonės ideologijos galia“. Autoriai pareiškė, kad net jei diskriminacija baigtųsi rytoj, niekas drastiškai nepasikeistų, nes diskriminacija yra tik problemos dalis. „Diskriminacija žlugdo jau padarytus pasirinkimus. Kažkas dar žalingesnio iškreipia pasirinkimo motyvaciją. Tas kažkas yra pasąmonės ideologija, kalbanti apie moteriškąją lytį.“ Kitaip tariant, daugelis mūsų pradėjo suprasti, jog mes buvome socializuotos taip, kad norėtume to, kas kopijuotų status quo ir suteiktų jam didesnę galią.

       Antroji moterų išsilaisvinimo judėjimo banga atmetė įsigalėjusius grožio standartus, Barbės (liesos baltaodės) įvaizdį, nes jis buvo išties nepatrauklus visoms, kurios nebuvo baltaodės, o dauguma iš mūsų tokios ir nebuvo. Kritika įgavo atpažinimo ir iššūkio grožio standartams bei apsirengimo ar puošimosi taisyklėms, įdiegtoms visuomenėje egzistuojančios rasinės, klasinės ir lyčių hierarchijos, formą. Antrosios bangos moterys buvo pavargusios nuo to, kad jas mados industrija vertė sekso objektais, todėl jos nuspyrė savo aukštakulnius (kurie buvo suvokti kaip kinių pėdų veržimo tęsinys – apribojant moterų judėjimą ir laikant jas priklausomybėje), nusiėmė korsetus ir liemenėles, nustojo dėti pastangas tapti 2 dydžiu ir susitelkė ties sveiku maistu – sveiku joms ir planetai.

       Ką pamatysime pažvelgę į populiariąją kultūrą šiandien? Nagi, Barbė grįžo su trenksmu. Mergytės pradeda laikytis dietos ketvirtoje klasėje ir jau nebesustoja. Anksčiau tai būdavo daugiau baltųjų mergaičių problema, bet dabar tai išsiplėtė į visas etnines grupes. Ir dietų nepakanka, aliarmo vertomis proporcijomis daugėja anoreksijos ir bulimijos atvejų.

       Šiandien dauguma jaunų merginų nori rengtis kaip Paris Hilton, Brittney Spears, Lidsay Lohan, Mariah Carey ir L'il Kim. Ir taip rengiasi ne vien paauglės ar vyresnės merginos, esama keturmečių ir šešiamečių, apsirengusių kaip sekso objektai. Visur vien iškirptės, ir mes, moterys, negalime pasisotinti, o einame ir nusiperkame dar daugiau rūbų su iškirptėmis. Kai kurios iš mūsų nustojo pirkti liemenėles aštuntajame dešimtmetyje; šiandien moterys užsiėmusios liemenėlių ir į jas dedamų krūtų pirkimu.

       Didėja krūvos žurnalinių istorijų apie mergaites, kurios ankstyvojoje ar viduriniojoje paauglystėje nori pasididinti krūtis, taip pat daugėja paauglių, kurioms plastinės krūtų ir nosių operacijos dovanojamos gimtadienio ar mokyklos baigimo proga. Į madą sugrįžo kvailos blondinės: Jessica Simpson, Pamela Anderson, Paris Hilton. Moterys spraudžia savo kojų pirštus į daug kainuojančius dizainerių pagamintus batukus. Mes esame karta, kurią užliejo plastinė chirurgija ir botulinas.

       Bet juk pasaulis yra pavojingas, ir moterims bei mergaitėms nutinka blogų dalykų. Kodėl pasaulyje, kuris mums nesaugus, jūs rengiate savo vaiką kaip sekso objektą? Kodėl pačios rengiatės kaip pornožvaigždės? Kodėl pasaulyje, kur siaučia prievarta prieš moteris, jūs dėvite marškinėlius su užrašu „Disciplinuok mane“?

       Lengva įsivaizduoti atsakymą į šią kritiką iš moterų, dalyvavusių toje Filadelfijos moterų studijų konferencijoje: ar moterys neturėtų rengtis taip, kaip nori? Atsakyta būtų nedvejojant: taip, turėtų. Bet pirmiausiai mes turime sukurti pasaulį, kuriame moterys būtų išties laisvos pasirinkti. Taip, atkirstų tos merginos, bet ar tokių marškinėlių dėvėjimas nėra būdas išreikšti savo teisę apibrėžti save ir pateikti iššūkį sistemai. Į tai aš atsakau, kad taip gali būti, bet mados, kurias šiandien renkasi daugelis moterų, nėra iššūkis patriarchijai, o juo labiau kapitalizmui – anaiptol, šie pasirinkimai reiškia totalų bejėgiškumą prieš šias sistemas. Mes apsukome ratą. Mergaitės ir moterys dabar tiki, kad jos parodo esančios laisvos, kai rengiasi kaip tikri vyriškų seksualinių fantazijų objektai. Anksčiau vyrai eidavo į suaugusių sekso parduotuves pasižiūrėti moterų ir mergaičių, apsirengusių taip pat, kaip dabar kai kurios iš mūsų apsirengusios kasdien eina į mokyklą ar į darbą.

       Išties moterims buvo pateiktas čekis apsipirkti. Mums sakė, kad moterų judėjimas kovoja dėl teisės rinktis. Korporacijų kapitalizmas ir patriarchija džiaugsmingai papildė antrosios bangos šūkį, kad bet koks pasirinkimas yra išlaisvinantis ir galią suteikiantis pasirinkimas. Bet ką išties reiškė „tai, kas asmeniška, yra politiška“? Prisimenu, ką reiškė tokie moterų laisva valia daromi pasirinkimai (tekėti, turėti vaikų, rengtis ir elgtis kaip priklauso, angažuotis nustatytoms seksualinėms praktikoms, pasirinkti darbą ar nedarbą, o jei dirbame, kokiu karjeros keliu eisime, ir pan.) – jie turėjo būti suvokti dominuojančios sistemos kontekste, kur rasės/etniškumo, klasės ar lytiškumo problemos kirtosi su gender, kad radikaliai apribotų moterų galimybes. Ši sistema tokia efektyvi dėl to, kad ji išties nematoma, nes jos pagrindinės privilegijos mūsų laikais yra milijardais būdų efektyviai racionalizuojamos ir normalizuojamos.

       Vėlyvajame septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, moterims dalinantis istorijomis, palaipsniui ar kai kada staigiai lyg yla iš maišo išlindo ir dėmesio pareikalavo tai, kas anksčiau buvo normalizuota. Mums paaiškėjo, kad tai, kas buvo mano problema, mano negalia, mano baimė, mano skausmas, buvo patirta ir kitų moterų. Mes suvokėme, kad „tai, kas yra asmeniška, yra politiška“, yra galią teikiantis jausmas. Ne vien tik aš negalėjau gauti tam tikro darbo: kitos moterys turėdavo tą pačią problemą, ne dėl to, kad aš/mes nesame pakankamai geros darbuotojos, bet dėl plintančio rasinio ir gender šališkumo priimant dirbti. Išaiškėjo, kad mano alga mažesnė, nei mano bendradarbių vyrų – ne dėl to, kad moterys iš prigimties silpnesnės, mažiau kompetentingos ar produktyvios, o dėl to, jog darbai ir užmokesčiai buvo apibrėžiami taip, kad vyro padarytas darbas buvo vertinamas labiau ir nusakomas kitais žodžiais. Ir bet kuriuo atveju vyras nešiojo švarką ir kaklaraištį arba uniformą.

       Tada pasakyti „tai, kas yra asmeniška, yra ir politiška“ reiškė pažymėti, kad pradėti galima nuo individualių moterų gyvenimų ir tiesiai nuo tos realybės pajudėti link institucinių privilegijų bei hierarchijų. Mes pradėjome suvokti, kad tai, kas atrodė esą individualūs pasirinkimai, išties buvo labai socialu ir išreiškė valdančiųjų vertybes ir interesus. To pasekmėje mes tapome labai įtarios savo pasirinkimuose.

       Šiandien asmeniška yra tiesiog asmeniška. Ir tas supratimas į populiariąją kultūrą atėjo dėl to, kad nėra jokio politinio konteksto ar analizės, apie ką Katha Pollitt rašo taip: „Moterys išmoko visą tai, ką daro, kiek tai būtų akivaizdžiai konformistiška, bejėgiška, rodytų susinaikinimą ar nusižeminimą, nusakyti kaip asmeninį pasirinkimą, kuris negali būti kritikuojamas, nes tai ir yra feminizmas“.

       Kai šešiasdešimtųjų ir septyniasdešimtųjų feministės reikalavo moterims teisės pasirinkti, jis atpažino prievartinės institucionalizuoto rasizmo, seksizmo, heteroseksizmo ir klasinių privilegijų galios kontekstus. Moterys pradėjo suprasti, kad individualios problemos virsta socialinėmis ir jas individualiai nelabai įmanoma išspręsti, jei išvis įmanoma. Moterys stebėjo, kas riboja pasirinkimus ar verčia rinktis ir klausė, kaip galima tuos pasirinkimus pakeisti, ne tik dėl savęs, bet dėl visų moterų, visų žmonių.

       Šiandien socialinių problemų nėra. Respublikonų administracijos Vašingtone ir apskritai konservatyvių dešiniųjų dėka mes gyvename pasaulyje, kuriame nebėra socialinės dimensijos ir nebėra socialinių problemų. Dabar gyvena tik individualios žmogiškos būtybės, vertos ar nevertos, nusipelniusios ar nenusipelniusios. Kompleksišką susijusių faktorių tinklą, kuriame anuomet buvo būtinas rimtas pagarbus žvilgsnis į kiekvieną socialinio ir ekonominio gyvenimo aspektą, pakeitė supaprastintas redukcionistinis požiūris.

       Kadaise moterys, kenčiančios nuo didelio nedarbo, nelygybės mokant atlyginimus, neegzistuojant ar esant nepakankamai didelėms išmokoms, negalinčios normaliai auginti vaikų ir gyvenančios gerovės sistemoje, verčiančioje jas dirbti iki nukritimo, negalinčioje joms garantuoti galimybės mokytis, organizuotai gindavosi nuo skurdo ir diskriminacijos. Dabar užuot metus iššūkį klasiniam ir rasiniam diktatui, atkakliai peršami tokių problemų sprendimai patariant moterims kurti labdaros draugijas, rinkti užsilikusias drapanas toms neįsidarbinusioms nevykėlėms. Bet pagal 2004 duomenis, skurde gyveno vienas iš aštuonių žmonių. Ir skurdas yra socialinė problema. Turėtų būti aišku, kad moterys gyvena skurde ne dėl to, kad nemoka sekti madų.

       Didžioji šios šalies konservatorių pergalė buvo griežtas klasinių ieškinių teikimo apribojimas. Aštuntame ir devintame dešimtmetyje klasinius ieškinius teismuose pateikę dėl rasės, lyties ar abiejų diskriminuoti moterys ir vyrai skynė pergalę po pergalės. Tokie procesai buvo tikras įrodymas, kad „asmeniška yra politiška“, nes jie augino sąmoningumą, nurodė socialumo reikšmę ir davė pergalingų rezultatų. Šiandieniniai efektyviai neigiamas rasizmas, seksizmas, heteroseksizmas ir homofobija.

       Kadaise tai, kas asmeniška, išties buvo politiška. Šiandien tai tiesiog asmeniška. Kapitalistinė patriarchija dar sykį įrodė savo neeilinį sugebėjimą radikalius judėjimus ir iššūkius sistemai perpakuoti taip, kad sistema būtų palaikoma, o egzistuojantis galių ir privilegijų paskirstymas visuomenėje išlaikytas. Kaip patogu kapitalistinei patriarchijai yra tai, kad jaunos merginos šiandien galvoja, jog rengtis atspindint kiekvieno vyro seksualinę fantaziją reiškia merginų išsivadavimą, ir kad moterų judėjimas reiškė tik teisės pasirinkti siekį bei neturėjo nieko bendro su sudėtingais sprendimais dėl to, kokias vertybes ir socialinę viziją reiškia mūsų pasirinkimas.

       Gerai prisimenu šešiasdešimtųjų seksualinę revoliuciją. Tada atrodė, kad pildosi moterų viltis kontroliuoti savo kūnus, valdyti savo pačių seksualumą. Bet greitai pasirodė, kad naujoji seksualinė laisvė tiesiog reiškė daugiau galimybių vyrams, o ne naujas patirtis moterims. Linda Phelps 1972 metais savo straipsnyje rašė: „Mūsų kultūrinė vizija yra tik vyrų patirties projekcija“. Ar tai pasikeitė? Toliau ji sakė: „Moterys yra bombarduojamos tokiais pačiais moters kūno seksualiniais stimuliatoriais kaip ir vyrai, taigi, moterys dažnai narsicistiškai reaguoja į savo kūną ir tai, kas jam daroma. Moteris yra mokoma būti seksualinių geismų objektu“. Skamba skausmingai pažįstamai. „Moterys yra socializuojamos taip, kad priklausytų iškreiptam erotinių fantazijų ir įvaizdžių pasauliui, kurį apibrėžia ir kontroliuoja vyrai“. Iš esmės moterys supranta, kad nieko naujo neįvyko. „Turime tiesiog naują, labiau sofistikuotą (ir introvertišką) vyriškos seksualinės kultūros versiją. Seksualinė laisvė reiškė didesnes galimybes vyrams, o ne naujas patirtis“.

       Human Rights Watch tinklalapyje galėsite paskaityti:  „Milijonai moterų visame pasaulyje gyvena apgailėtiname skurde, jos yra puolamos dėl to, kad yra moterys. Moterų puolimas yra negailestingas, sistemingas ir plačiai toleruojamas. Prievarta ir diskriminacija, nukreipta prieš moteris, yra pasaulinė socialinė epidemija. Mes gyvename pasaulyje, kuriame moterys iš esmės nekontroliuoja to, kas daroma su jų kūnais.”

       Tokiam pasaulyje kovos dėl teisių pantomimoje, kurią vyriškoji kultūra vadina feminizmu, vis labiau netenkama jėgų ir degraduojama. Kova dėl teisių, kaip mus dabar tikina, nereiškia teisės į išsilavinimą, ekonominę nepriklausomybę, savojo kūno kontrolę, aplinkos saugojimą, socialinio teisingumo pamatų grindimą, bet teisingą pasirinkimą nešioti naujausius marškinėlius ir auskarus. O kieno interesams tai tarnauja? Šiandien kultūrinėse praktikose tebegalioja galios santykio nelygybė. Rasizmas, seksizmas ir klasinės privilegijos tebeklesti. Jos įrėmina mūsų pasirinkimus ir apibrėžia jų reikšmes. Antroji moterų judėjimo banga kalbėjo ne apie „lygybę“, bet apie išsilaisvinimą, nes, patikėkite manimi, lygybės negana.

       Pagal www.counterpunch.org parengė Kasparas Pocius
       
        Šis rašinys iš pradžių buvo skirtas Delfio portalui, bet tikriausiai dėl savo reakcingumo (taip, juk tai atsakymas į daugybę piktų komentarų mano asmeniui ir mano pažiūroms) liko nepaviešintas. Gal ir teisingai, nes vienoje vietoje aš spekuliatyviai Katalikų bažnyčią pavadinau „piderastine organizacija“. Dabar to tekste nebėra: rastas kitas, švelnesnis apibūdinimas. Taigi, redaktorių valia spręsti, kas turi būti jų laikraščiuose, kas ne. Tačiau, jeigu tikrai šiame straipsnelyje yra nors kiek anarchizmo, tai man visai patiktų, jei jį savo tinklapyje publikuos www.anarchija.lt


       Apmaudu, bet didžioji dalis Lietuvos katalikų mano, jog šeima remiasi ne morale, o bažnyčia: „sakramentu“, „zaksu“ ar „štampu pase“. Didieji humanizmo laikai eina į pabaigą, juos keičia naujųjų biurokratų ir klierikų aparatas. Nekalto straipsnelio „Šeima krikščioniškomis akimis“ komentatoriai neokonservatoriai pasipiktino, jog šeima yra savistovi vertybė, o autoriaus kuklią istorinę ir teologinę šeimos instituto apibraižą išvadino bolševizmu ir homoseksualizmu. Regis, apie šiuos dalykus verta pasiaiškinti, nes kiek begintum šeimą nuo hiperbolizacijų ir frustracijų, vis vien išlieka pavojus, kad šį šventą Dievo kūrinį ar pasaulietinį darinį (nelygu kaip pavadinsi) puls visokie ideologijų tarnai.

       Žinoma, pilkoji virtualiųjų piliečių masė apie viską sprendžia pagal sąmokslo teorijos ir antrojo galo schemas. Taip pažangi, socialdemokratiška ir žmonių teises ginanti bendruomenė „Naujoji kairė 95“ keiksnojama už tuos pačius pramanytus dalykus: seksualinę orientaciją bei pasidavimą tariamiems baubams – aškenazams, komuniagoms, šėtonui ir t.t. Visa tai būtų juokinga ir tiek, jei ne nuojauta, kad visas tas mėšlas slypi tavo artimojo ir kaimyno galvoje.

       Tautiečius reikia nuraminti. NK95 nėra nukreipta prieš Lietuvos liaudį ir jos papročius. Mes netgi esame heteroseksualūs! Didžioji dalis tokie esame natūraliai, t.y. iš prigimties, kiti iš įsitikinimo. Mat heteroseksualumas yra klasiška kairioji orientacija. Priešingai, homoseksualizmas (kartu su onanizmu) yra tipiškos dešiniųjų vertybės. Heterogeniškumas kreipia žmogų link naujų pojūčių ir žygdarbių, tuo tarpu homoseksiški dešinieji tradiciškai tenkinasi vis tuo pačiu ir tuo pačiu. Todėl daugelis konservatyvių elementų mėgsta užsisklęsti savo tamsiose romaniškose pilyse ir neapkesti kairiųjų protų, kurie kvėpuoja grynu ir laisvu kalnų oru.

       Prie temos. Homoseksualizmo klausimas yra specifinė katalikybės problema. Katalikiškos moralės problema. (Žinoma, homooreontuotų žmonių buvo ir prieš šv.Petrą, bet jie nebuvo jokia problema, neturėjo slapstytis ir pan. Beje, Sodomos ir Gomoros tragedija buvo ne tame, kad šie miestai buvo ištvirkę, o visų pirma tame, kad neklausė Izraelio Dievo.) Apie tai nuo amžių kalbėjo humanistai ir švietėjai, rusų šviesuoliai (ypač V.Rozanovas). Be to, šiek tiek nukrypstant nuo pagrindinės temos, pastarieji taikliai pastebėjo (M.Dostojevskis, N.Berdiajevas), jog bolševizmo grėsmė tiesiogiai išvestina iš vakarietiškų sanklodų, iš jėzuitų dvasios ir organizacijos. Lietuvai, kuri buvo šio reakcingo ordino forpostas rytuose ir kuri nespėjo pati susidoroti su šiuo kriminaliniu slibinu, iki šiol sunkiai sekasi vertinti humaniškas bei švietėjiškas idėjas; Lietuva iki šiol nešasi tą jėzuitišką prakeiksmą, kuris šiandien apsireiškia visokių dvigubų standartų išplitimu. Vienas tokių – Katalikų bažnyčia yra tokia įstaiga, kurios didelė dalis darbuotojų, dvasiškių, yra homoseksualios orientacijos, vis dėlto Vyskupų konferencijos pareiškimais pasauliečiams LKB neva smerkia šį seksualumo reiškinį. Šį paradoksą noriu apsakyti dar paprasčiau – ši, iš esmės monoseksuali organizacija (V.Rozanovas) viešai pasmerkia gėjus pasauliečius ir po to dar sakosi ginanti šeimą! Toks dvigubas standartas šaukiasi Dievo rūstybės, bado akis visuomenės kritikams ir sunkia našta gula ant tikinčiųjų pečių.

       Vyskupų konferencijos dar neatskleidė nė vienos rezonansinės bylos dėl nuodėmingos savo darbuotojų elgsenos! Per visą dešimtmetį (ar šimtmetį?) nebuvo jokio reikalo, jokio pedofilijos atvejo ar homoseksualios draugystės po zakristijos skliautais?! Nejuokinkit, žmonės viską mato ir girdi! Bet mūsų Lietuvos KB hierarhai užsispyrusiai tyli. Apie panašius atvejus mus pasiekia žinios dažniausiai tik iš užsienio, tik pasaulietiniai laikraščiai apie tai retkarčiais informuoja, kartais ir patys pareiškia įtarimus dėl vienos ar kitos prisirpusios bylos. Toks veidmainiškas bažnyčios pareigūnų elgesys kenkia jiems patiems, o labiausiai tikintiesiems. Jie raginami smurtu priešintis Lietuvos mažumų taikiom eisenoms, LKB lobistiniais keliais prastuminėja antikonstitucines poįstatymines pataisas ir taip po truputį įtvirtinamas diskriminacinis menatalitetas. Greitai Lietuva pavirs tuo klierikaliniu užkampiu, koks ir buvo rožiniame tarpukaryje. Dar daugiau, mūsų šalyje, o ypač jos šventovėse, mažumų atžvilgiu baigia įsivyrauti nepakantumo kodeksas – toks, koks yra įkalinimo įstaigose.

       Homoseksualumas yra katalikiškos moralės problema. Kalbu apie specifinį katalikybės santykį su viešumu. Tai yra teatrališkas santykis, po kurio skraiste užslėptos lieka moralumo grimasos, neaiškios ir iškreiptos. Geroji to maskarado pusė yra nenugalimas lietuvių polinkis į teatrališkumą ir ironiją, blogoji – visiškas etinis ir intelektualinis palaidumas, ambivalencija. Dėka tokių jėzuitinių talentų Lietuvos visuomenė palyginus lengvai prisitaikė prie okupacinės rusų valdžios, tačiau dėl to dabar taip stringa jos integracija į Europą. Tik pas mus ir Lenkijoje gali iškilti tokios fenomenalios problemos kaip prezidentinė krizė (adekvati permanentinei popiežiaus sosto krizei), nesutarimai su Europos lyderiais (tas pats velnias) – juk mes iki šiol gyvename dvigubų standartų tradicijoje… Tie dalykai mūsuose įsiėdę labai giliai ir netgi tapo mūsų tapatybės dalimi. Vis dėlto turi būti kažkokia aukštesnė moralinė instancija, kuri vaduotų tautą iš moralinės korupcijos gniaužtų. Ta instancija nebegalės būti LKB, tradicinės partijos ar atskiri charizmatiški lyderiai. Atėjo naujų laikų heraldai. Nesileisdamas į ilgesnius komentarus, tetarsiu, jog pagrindinis moralumo orientyras ir kodeksas nūnai mums yra Europos Konstitucija ar kitokia Sutartis, kuri vienok nepaneigia kito – Naujojo Testamento.

       Tiek vienas, tiek kitas dokumentas Lietuvoje ir Lenkijoje skaitomas paskubomis, neatidžiai ir nenoriai. Tiek vienas, tiek kitas kovoja su dvigubais standartais. Dėkui Dievui, regresyviom Vatikano jėgom nepavyko užmesti kilpos ant Konstitucijos kaklo ir ji nepasprings nuo dvigubos standartizacijos. Dėkui Dievui šis iškilus dokumentas mokys mūsų vaikus protingos moralės ir tolerancijos. O štai Šventą Raštą skaityti mes turėsime išmokti patys. Daugelyje sričių mes neatsižvelgiam į Evangelijos dvasią. Štai, pavyzdžiui, apie homoseksualumą nei katalikų, nei kitų konfesijų kunigai nemoko nieko doro, kas aiškiai sakoma Naujajame Testamente. Pagrindinė vieta šiuo klausimu yra pirmieji laiško Romiečiams skyriai. Ten šv. Paulius ragina nesmerkti nusidėjėlių, nes visi stokoja Dievo pažinimo ir garbės, o išganomi tik Dievo malonės dėka. Toji tautos dalis, kuri atrodė Dievo nemylima, pasirodo bus mylima. Paulius įrodinėjo, kad Dievui nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, vagies ir keikūno, heteroseksualaus donžuano ir homoseksualaus piliečio. Visi yra lygūs ir jokia Romos ar Lietuvos kurija teneteisia, ir vienus tenadaro lygesniais už kitus. Toks yra Pauliaus, Jėzaus tarno, padavimas.

       Taigi, homoseksualumas yra nuodėmė, bet ne didesnė už kitas, neužkertanti kelio siekti Dievo malonės ir tikėti Jėzaus Kristaus meile... Bet ką daryti su homoseksualiais lietuvių dvasininkais? Visų pirma mes neturėtume jų smerkti. Vis dėlto reikalauti, kad mūsų vyskupai būtų nuoseklūs, bristų iš dvigubų standartų liūno, privalome. Jie ir taip yra įsivarę į kampą… Jau turėtų apsivalyti, patys išviešinti netyrybės židinius, o dėl pogrindinių pedofilijos fabrikėlių klebonijose kreiptis pagalbos į Lietuvos ir tarptautines specialiasias tarnybas. Taip LKB galės dalinai atstatyti žmonių pasitikėjimą bažnyčia. Netgi gauti savus 80 proc. realaus, tikro prielankumo. Vietoj 80 proc. tariamo, veidmainiško.

       Tiesa, yra ir kitas, reformatoriškas kelias. Kovodamas su Romos katalikų bažnyčios ištvirkimu ir dvasininkų luome matydamas nenugalimą homoseksualumo hidrą, vokietis Martinas Liuteris pats vedė ir savo sekėjams vienuoliams patarė kurti šeimas. Tokiu būdu prieš 500 metų Vidurio Europoje buvo išspręstas šis nepaprastai sunkus klausimas. Kada jį išspręs konservatyvi LKB? Aš viliuosi, kad gal būt dar suspėsiu Lietuvos žemėje išvysti moralinius LKB pokyčius. Gal ir ji panūs tapti nors kiek savarankiškesnė, lietuviškesnė, pažangesnė, visuomeniškesnė, šeimyniškesnė, kūrybingai ir jaunatviškai žvelgianti į ateitį bažnyčia?

     Ervinas Koršunovas,  teologas

       Nagi, įvardykite savo judėjimą. Įvardykite tai, kas gera, pozityvu, kas palanku ir draugiška aplinkai, tai, kas vyksta būtent dabar naujai „sužaliavusioje“ Amerikoje. Nerėkite „daugiau ginklų Teksasui“, „mažiau apsisprendimo gimdyti laisvės moterims“, nesiduokite įveliami į begalybę šlykščių Busho ir Co Viduriniuose Rytuose kariaujamų karų, kurie truks iki maždaug 2075 ir vis tiek nebus laimėti. Nes taip sunaikinsite šito mažo gyvo straipsniuko prasmę ir nutildysite naivią jame slypinčio išpažįstamo rožinio optimizmo gaidelę.

       Kalbu apie energiją taupančias lemputes, į meinstrymą ateinantį natūralų maistą, valiklius be chemijos; kalbu apie banginių ir delfinų saugojimą, kalbu apie jogos studijas, dygstančias kiekvienam miesteliūkšty, dideles natūralių dribsnių dėžes parduotuvėse, aplinkai nekenksmingus vibratorius ir Toyota Prius, tampančią keisčiausiu padėties visuomenėje simboliu. Žinot, tai geri daikčiukai.

       Apsižvalgykime: mes aukojame ištisas pramonės šakas makulatūros perdirbimui, naujai pigios saulės energijos technologijų kartai ir Oskarą filmui „Nepatogi tiesa“ (The Inconvenient Truth). Netgi didžiausi beširdžiai korporacijų monstrai, kaip Wal-Mart dabar įtikinėja, kad jie išties, išties rūpinasi aplinkos išsaugojimu, nes, na, „taip daryti teisinga“ (skaityk: Tai labai ekonomiška ir praktiška, nes jei jie nepradės rūpintis aplinka, jie tuoj bus išgręžti gamybos ir gabenimo iš brutalių Kinijos sweatshop'ų kainų).

       Taigi, vykstant tokiems stulbinantiems (nors ir nereguliariems, saldžiarūgščiams) pasikeitimams aplinkos naudai, kurie dabar vyksta kultūroje ir (apgailestaujant bei nervuojantis) Vašingtono valdžios koridoriuose, turime pripažinti vieną dalyką: hipiai buvo teisūs. O, taip!

       Žinot, tai tiesa. Visas tas didžiulis entuziazmas išgydyti planetą, valgyti sveiką maistą, vengti chemikalų dirbant gamtoje, brandinti savo asmenybę? Atėjo iš hipių. Alternatyvi medicina? Iš hipių. Medžio atliekų panaudojimas? Šiukšlių perdirbimas? Humaniškas elgesys su gyvūnais? Kanapės naudojimas gydymui? Alternatyvi energetika? Natūralūs gimdymai? Visa tai – iš alternatyvių pasaulėžiūrų, iš pogrindžio ir marginalijų, ir dabar tiems dalykams tiek žiniasklaida, tiek politikai, tiek kultūros veikėjai kuria dideles, drėgnas, kanape atsiduodančias apologijas.

       Štai ką siūlo vienas mano sumanesnis skaitytojas, buvęs hipis: kad mokėtų mokesčius už teršimą anglies monoksidu, galbūt nuskaistintų savo korporacinę sąžinę, galbūt kompensuotų visą žvėrišką žalą, per šiuos metus padarytą planetos sielai – teršėjai pramonininkai, šitie komercijos kretinai turi patys nusipirkti keletą karmos kreditų iš buvusių hipių. Žinot, iš tų, kurie be jokių padėkų visus penkiasdešimt metų gerino planetos sveikatingumą ir sukrovė didelius geros karmos išteklius. Ar nemanot?

       Žinoma, galite ginčytis, kad didžioji dalis „autentiško“ hipių etoso – prieš korporacijas nukreipta ideologija, seksualinis išsivadavimas, anarchija, pilietinių teisių reikalavimas, eksperimentavimas – šiuose naujuosiuose judėjimuose nugaravo, korporacijos prievarta įsitraukė ir išniekino kiekvieną minėtą idealą. Manau, kad ne.

       Jūs taip pat galite įrodinėti, kad nacijos atsigręžimas į aplinkos apsaugą mažai kuo susijęs su hipiais per se, kad jai gresia globalinis atodrėkis, tai yra, išties, išties brangūs bilietai už slidinėjimą – taip bus pliaukštelėta per baisiai storą nacijos subinę, o vartotojai bus priversti pabusti ir pamatyti, kokia žiauriai raji ir švaistūniška yra amerikietiškoji kultūra, ir kiekvienas pradės domėtis: „Dievulėliau, kas bus baseinams, NASCAR, nemokamai laivininkystei Amazone?“ Žinoma, be šešiasdešimtųjų įdirbio, be visų radikalių idėjų ir pokyčių sėklų, pasėtų prieš beveik penkiasdešimt metų padėtis, kurioje būtume atsidūrę, būtų buvus gerokai baisesnė.

       Bet jei jūs visiškas niurzga ir trumparegis, galite sakyti, kad visas hipių judėjimas buvo gerokai pervertintas, jam suteikiama per daug kultūrinių kreditų už per mažą kultūrinį poveikį, tai buvo tik didelis ištižėlių pasiteisinimas kaifuojant šlykščiame, neatsakingame seksualiniame šėlsme, tonomis švampiant narkotikus, sakant ne Vietnamo karui, nesiprausiant mėnesiais, krikštijant vaikus Saulėgrąžomis, Šyvos Mėnuliais arba Chakra Lennon Sapphire Bumblebee. Štai koks būtų nykaus reakcionieriaus požiūris. Jis visiškai ignoruoja istoriją, perspektyvą, kultūros evoliuciją. O taip pat ir Ameriką.

       Bet, žinot, tiek to. Lengva rasti įrodymų. Pagrindinės vertybės ir aplinkosaugos tikslai, iškelti šešiasdešimtųjų kontrkultūros, yra dar neišniekinti ir galingi: net griežčiausias neokonservatorius respublikonas turi pripažinti, kad jų jėga išliko. Štai jie: Ecstasy yra naujasis LSD, tatuiruotės yra tas pats, kaip ir ilgi plaukai, o tokios grupės, kaip Pearl Jam, Bright Eyes, Nine Inch Nails ar Dixie Chicks, rašo žiauriai antibušiškas, antikarines dainas naujajai, žiauriai nuvarytai kartai.

       O jei jau užsiminėme apie seną gerą MDMA (Ecstasy), net narkotikų kultūra dabar atgauna šiokį tokį dėmesį. Harvarde ir Nacionaliniame Mentalinės Sveikatos Institute tyrinėjama stulbinančiai didelė tokių enteogenų, kaip LSD, psilocibino ir MDMA nauda psichikai. Faktas, kad rimti moksliniai enteogenų tyrinėjimai vyksta labiausiai prieš mokslą nusistačiusio, ultrakonservatyvaus prezidentinio režimo per naujausiųjų laikų istoriją akivaizdoje, yra pakankamas įrodymas, jog visos senos žilos hipių mantros apie proto išplėtimą ir prisilietimą prie Dievo per narkotikus nebuvo tuščios (o, taip). Timas Leary'is turbūt dabar šypsosi kaip išprotėjęs – to jis užsitarnavo valgydamas visus tuos grybus su Kerouacu, Einšteinu ir Marija Magdaliete. Mmm, dangus.

       Žinoma, išpažindamas tikrąsias hipių vertybes negali jomis rūpintis ar prie jų prisirišti, tau nusispjaut į tuščią egoizmą, peršantį tai, kad buvai teisus apversdamas aukštyn kojom kultūrą, ir sakantį: „ Ar matot, ar matot? Niekad nebūtumėt pagalvoję apie ilgus plaukus, liaudies muziką, Vudstoką, vartoję tiek rūgšties, kad pamatytumėt Jėzų, Šyvą ir Budą besilaižančius hamake ant Sirijaus žvaigždės, pakvaišėliai jūs!

       Visa tai susiję su bendravimu. Visa tai susiję su tuo, kaip mes jaučiamės kartu. Visa tai susiję su pasipriešinimu status quo, kova prieš korporacijų/politikų valdžia, sąmonės atvėrimu ir naujų galimybių įžvalgomis – galimybių gyventi atsižvelgiant į planetos poreikius, alternatyvias kultūras, matant vienam kitą. Žinot, tai visas tas hipiškas mėšlas, kuriuo niekas nebetiki. Ar išties?

       Pagal www.commondreams.org parengė kp
       
      
        Darviniškoji atranka – „geriausiai prisitaikiusiųjų išlikimo“ koncepcija – yra pritaikoma tiek žmonijos socialinėms struktūroms, tiek gamtos pasauliui. Tik klausimas, prie ko prisitaikiusių? Laukinės gamtos „prisitaikymas“ apibrėžiamas kaip galimybė sėkmingai kautis dėl maisto, vietos po saule ir dauginimosi galimybių, tuo tarpu „prisitaikymas“ žmonijos socialinėse struktūrose priklauso nuo įvairiose struktūrose vis kitaip įsivaizduojamų ir siekiamų tikslų.

       Karinių institucijų ir šiuolaikinių korporacijų „galios piramidė“ yra puikiai sumodeliuota tam, kad vyktų tipų atranka, siekiant paversti grupinius tikslus tikrove. Jei įsivaizduosime trikampio formos galios piramidę, jos plačioji apačia vaizduoja šauktinius ir eilinius. Generolai užima viršūnėlę. Kartkartėmis vykstantis judėjimas aukštyn rangų sistema priklauso nuo individų sėkmės demonstruojant galimybes išpildyti sistemos troškimą – laimėti karą.

       Korporacinės piramidės pagrindą sudaro žemiausio rango darbuotojai ir nauji samdiniai, besiruošiantys kautis dėl vadybininkų kėdžių ir link viršūnės, kur gyvena valdantysis personalas ir prezidentas. Korporacijos tikslas yra pelno didinimas, visos kitos konkuruojančios ar trukdančios vertybės turi būti neutralizuotos. Korporacijose kylant rangų lentele, individai, turintys abejonių ar tokių vertybių, kurios kliudo pelno darymui, atrenkami ir metami lauk.

       Pelno darymas yra svarbiausia korporacijos funkcija: žymiausias korporacijų pasaulio išminčius, laisvosios rinkos teoretikas Miltonas Friedmanas yra paskelbęs, kad bet kokios korporacijos, nebefunkcionuojančios taip, kad būtų maksimizuojamas pelnas, akcininkai gali jos vadybininkus paduoti į teismą. Friedmano filosofija taip paveikė žmoniją, kad kai kas sako, jog Friedmanas sugebėjo „iš esmės pakeisti civilizacijos kursą“. O George'as W. Bushas teigė, kad Friedmanas „pakeitė Ameriką ir vis dar keičia pasaulį“.

       Šiuolaikinėms korporacijoms dominuoti visuomenėje padeda dvi savybės. Pirmoji – tai, kad korporacijos išsaugojo teisinio subjekto (asmens) statusą. Nors tai absurdiška, milžiniška tarptautinė korporacija, galingesnė nei daugelis valstybių, Amerikos teisėje vaidina asmens – subjekto vaidmenį. Pilietis, toks kaip aš ar jūs, nuėjęs į JAV teismus teistis su korporacija kaip „asmeniu“, pateks ne tik į teismą, bet ir į milijardus uždirbančių korporacijų nasrus ir iš karto bus sumaitotas.

       Kita korporacijos savybė yra nemirtingumas. Jūs ir aš turime mirti, bet korporacijos „asmuo“ turi galimybes egzistuoti amžinai. Taip buvo nevisada. Steigiantis pirmosioms korporacijoms buvo stengiamasi garantuoti, kad bus tarnaujama „visuomenės labui“, kitaip korporacijos praras privilegijas. Bet bėgant laikui visuomenė atsidūrė gigantiškų, nemirtingų, valstybių sienas peržengiančių „asmenų“ gniaužtuose. Tuos „asmenis“ valdė tie, kurie, vykstant atsijojimui galios piramidės vertikalėje, buvo atrinkti kaip sugebantys generuoti daugiausiai pelno. Bet kaipgi kitaip? Visa tai taip nuspėjama, kad Darwinas, pažvelgęs į mūsų sistemą, tikrai suprastų jos veikimą.

       Minutėlę pagalvokite, kokias strategijas priimtumėte, jei būtumėte milžiniško, nemirtingo „asmens“, kurio svarbiausi rūpesčiai yra augimas ir pelnas, galva. Argi nedirbtumėte „laisvajai rinkai“, kuri jums atrodytų esanti greitkelis be „stop“ ženklų, leidžiančių turėti savo interesų? Argi jūs, turėdamas neįsivaizduojamos apimties finansinius resursus, neįtakotumėte vyriausybės, nerengtumėte „ekspertų“ institutų, nesamdytumėte būrių lobistų, nefinansuotumėte politinių kampanijų tam, kad toliau didėtų jūsų pelnas? Argi nešlovintumėte privačios nuosavybės, nesipriešintumėte atskaitomybei? Ir argi nepirktumėte informacinių tinklų ar laikraščių, jei tai suteiktų jums galimybę kontroliuoti informaciją ir išlaikyti įtaką masėms?

       O kaipgi gamta? Ji niekad nerūpėjo Friedmanui, kuris, kaip ir jo sterili teorija, buvo atsiskyręs nuo gamtos pasaulio ir paskendęs savo plastikiniame universume. Jo rinkos varomoje sistemoje, kuriame atranka numato lyderystę gaunantiems daugiausiai pelno, gausybei pasaulio gyvybės formų gresia išnykimas, didžiuliams senoviniams miškams – iškirtimas, o planetai – iškepimas, jei taip padiktuos laisvosios rinkos „nematomoji ranka“. Dabar mes judame rizikinga kryptimi, o kadangi korporacijų galios piramidė dabar yra modelis, kuriam pasaulis yra akivaizdžiai paaukotas, atrodo,       kad žmonija stipriai spaudžia akceleratorių.

      Pagal CommonDreams.org parengė Kasparas Pocius


       Įspūdinga daugybė grupių Vokietijoje ir jos ribų šiuo metu rengiasi veiksmingai blokuoti G8 susitikimą, įvyksiantį šį birželį. Jie mažų mažiausiai pabandys tai padaryti, nes juos stabdyti bus atsiųsta daug policijos pajėgų.

       Įvairiuose renginiuose žmonės teiraujasi, kokia tokių blokadų nauda. Kartais bandoma įrodinėti, jog tai – nenaudinga, ritualizuota, o G8 susitikimai yra tik simboliniai. Čia pateikiamos aštuonios priežastys, dėl kurių verta dalyvauti blokadose ir nulemti jų sėkmę. Taigi, kodėl verta dalyvauti blokadose?

       1. Tam, kad būtų laimėta. Įsivaizduokite, kad šįkart iš tikrųjų pasiseks! Didžiuosius vardus, žinoma, gabens sraigtasparniai, bet juk jų yra mažai. Žemesnio rango pareigūnai, ypač personalas, turės būti vežami mašinomis. Be to, jūs taip pat galite blokuoti sraigtasparniais (sklandytuvais, raketomis...), o susitikimo dieną kai kurie žmonės rengiasi blokuoti vienintelį didelį tame regione esantį aerouostą. Vėlgi įsivaizduokite, kad tai bus sėkminga blokada: kad mūsų, turinčių pakankamai fantazijos, iniciatyvos ir drąsos, pakaks tam, kad būtų užblokuoti pagrindiniai įėjimai. Tada G8 susitikimas, kur susitinka lošti tie, kurie platina globalinį skurdą, artina gamtinę katastrofą ir yra suinteresuoti neoliberaliu verslu, ims ir žlugs. Ar atsimenate Sietlą?

       2. Kad būtų kuriami tinklai. Protestai prieš susitikimus yra erdvės, kur kovai jungiasi begalė grupių ir individų, retai besimatančių kasdienybėje, jau nekalbant apie protestų organizavimą. Esame susiskirstę į begalybę besiginčijančių judėjimų, kurie taip pat yra pasiskirstę pagal svarstomus strateginius ir politinius klausimus. Bet protestuojant prieš susitikimą išvien, visi vėl susirenka ir susilieja. Toks susiliejimas teikia neįtikėtinų rezultatų.

       3. Kaip protesto mokykla. Protestai, ruošimasis jiems ir akcijų stovyklos yra erdvės, kuriose kiekvienas išmoksta naujų dalykų. Tai organizuotumo, teorijos, diskusijų, veiklos formų mokykla. Pagalba organizuojant akcijų stovyklas parodo, kaip iki tol vienas kito nepažįstantys žmonės per trumpą laiką sunkiomis aplinkybėmis gali sukurti kažką nepaprasto. Šiose stovyklose žmonės, neseniai nutarę pradėti aktyviai priešintis dabartinei galios struktūrai, gali bendrauti su senais aktyvistais. Blokados ir akcijos gali tapti pritrenkiančiais potyriais, jos gali pakeisti gyvenimus, parodyti žmonėms, kad mes galime kai ką pakeisti, o priešintis įmanoma. Šiomis patirtimis po to pasinaudojama kitur – daiginama susitikimo metu pasėta sėkla.

       4. Kad būtų sukurtas efektas. Tokių masinių akcijų efektas gerokai perauga susitikimo erdvę ir laiką. Jos įtakoja didelę visuomenės dalį, žiniasklaidą, diskusijas kepyklėlėje ir autobuse. Staiga visi apie tai prakalba, ir to niekad nebūtų atsitikę, jei protestai būtų neįvykę. Žinoma, ne kiekvienas sutinka su aktyvistais, bet bent jau diskutuojama. Palyginkite tai su susitikimais, prieš keletą metų vykusiais be pasipriešinimo. Tuomet žiniasklaidai susitikimų įvaizdį kūrė rankas spaudžiantys žmonės pilkais švarkais. Bet dabar paveiksle atsidūrėme MES. Bet efektas yra stipresnis: kai protesto metu sukuriami tinklai, aktyvistai grįžta namo, įkvėpti naujiems darbams. Niekas nemano, kad šie protestai susitikimo metu yra galutinis jų politinės veiklos taškas, tai tik momentas mūsų kasdieninėse kovose ir kampanijose, siekiančiose pakeisti pasaulį. Bet jis svarbus, ir jį reikia išnaudoti.

       5. Ritualas ir spektaklis? Bendroji nuomonė, kad susitikimai yra tik ritualizuotas galios parodymas ir tarnauja kaip spąstai aktyvistų gaudymui, nėra teisinga. Galingieji labiau norėtų susitikti ir svarstyti problemas ramybėje. Dabar jie yra priversti saugoti save, ir tai atlieka juos supanti armija, atskyrusi juos nuo piktų masių. Jiems tokiomis aplinkybėmis ateina labai sunkus metas, kai jie turi pateisinti save ir savo veiksmus, ir todėl dalinti visokius pseudopažadus. To mes jau pasiekėme. Žinoma, jie taip pat pasimoko iš tokių patirčių, ir aktyvistai privalo būti išradingi, kad atlaikytų spaudimą. Taip pat svarbu suprasti, kad protestai prieš susitikimus kainuoja aktyvistams daug laiko, pinigų ir darbo, kurie galėjo būti investuoti kitur. Triukšmingas, karingas elgesys taip pat gali erzinti ir būti neproduktyvus. Bet daug pavojingiau ritualizuoti beginkles politines manifestacijas, kuriose pagrindinės NVO derasi su vyriausybėmis, o taip pat simbolines masines demonstracijas (aplink bažnyčią). Joms taip pat išeikvojama daug laiko, pinigų ir energijos, o yra skausmingai nuobodžios.
       „Pozityviai“ veikti tik vietiniame lygyje irgi yra ne kas: valdantis elitas juoksis iš jūsų, ir jūs jam visai nerūpėsite. Jūs turite susirinkti ir smogti „globaliai“, o tada išsiskirstyti darbui vietiniame lygmenyje. Taip pa reikia prisiminti, kad ne visiems veiksmams, kurie yra taikyti jau nuo senų laikų, yra pasibaigusi galiojimo data. Nuo amžių amžinųjų darbininkai streikavo prieš bosus, ir streikai būtini, jei norima pasiekti rezultatų.

       6. Kad būtų išsilaisvinta nuo dažnai iliuzinės „pilietinės visuomenės“ kultūros. Kad nors akimirkai atsivertų kitokia patirtis (kitokia, nei begalinių „konsultacijų“ modelis – „pilietinės grupės“, „tarpininkų susitikimai“, raportai, studijos ir politinės rekomendacijos) – bekompromisio pasipriešinimo aktas. Ya basta! Užteks! Birželį Heiligendame mes pabandysime sustabdyti limuzinus ir šokti ant jų stogų. Tikimasi, kad tiesioginio veiksmo praktika vėl taps normalia praktika (o taip Olandijoje neseniai ir buvo, ir tokie dalykai, kaip skvotinimas, moterų bei darbininkų judėjimai buvo paveikūs). Nedaug dalykų pasaulyje suteikia daugiau pasitenkinimo, nei storų katinų vakarėlio sužlugdymas ir privertimas nors akimirkai liautis naikinus planetą.

       7. Dėl strateginių priežasčių. Nors G8 susitikimas yra neformalus susitikimas, kuriame išties nėra priimama jokių sprendimų, jis tampa vis svarbesniu forumu, ir dėl šios priežasties tampa vis labiau institucionalizuotas. Jame dalyvauja tūkstančiai politikų ir jiems tarnaujančių valdininkų, ir jį didelės komandos ruošia ištisus metus. Akivaizdu, kad tokie susitikimai formuoja derybų tarp galingiausių pasaulio kapitalistinių šalių struktūrą, koordinuoja jų politiką. Šio susitikimo metu parengiami tokių svarbių institucijų, kaip PPO, TVF ir Pasaulio bankas, sprendimai. Jei neįvyks koks nors susitikimas, „sistema“ nežlugs, bet jiems bus sunkiau užtikrinti, kad mašina veikia sklandžiai. Įsivaizduokite, jei kiekvienas toks susitikimas susilauktų tokio pasipriešinimo. O taip pat galingieji priverčiami ideologiškai gintis nuo tokių masinių protestų.

       8. Dėl tarptautinio solidarumo. Žinoma, mes kovojame prieš G8 lyderius, nes patys kenčiame nuo jų politikos. Bet taip pat mes žinome, kad labiausiai nuo jos nukenčia žmonės, gyvenantys Pietų pusrutulyje, toli nuo miestų, kuriuose sukoncentruota galia, kur vyksta konferencijos ir stūkso korporacijų ofisai. Pietų šalyse labiau įprasta priešintis ekonominei priespaudai rankom ir kojom, dėl ko žmonės sumoka didelę kainą. Šie žmonės taip pat supranta, kad kapitalizmo centruose žmonės aktyviai priešinasi ir reikalauja nutraukti šitą beviltišką status quo. Štai kodėl „globalinėse“ akcijose yra sprendžiamos specifinės problemos, aktualios ypač G8 susitikimo metu – ogonių tautos iš Nigerijos palaikymas kovoje su „Shell“, politinių kalinių išlaisvinimas, solidarumas su Oaksaka/ Čiapu, priešinimasis GMO, ir t.t., ir t.t.

       Bet pirmiausia:

      1. Tam, kad būtų laimėta!
      Tie, kurie prisijungs, vėliau galės papasakoti savo (arba kaimynų) vaikaičiams, kad jie buvo ten – istorinėje kapitalistinio košmaro pabaigos pradžioje. 2007 birželis, Heiligendamas – štai kur jūs turite būti, en masse ir aktyvūs!

     Pagal www.indymedia.org paruošė Kasparas Pocius