Adam Curtis „Košmarų galia“ (The Power of Nightmares), 2004.     
      Ši trijų valandų dokumentinė juosta – tai puikus bandymas apmąstyti islamiškojo fundamentalizmo idėjines ištakas Vakarų, pirmiausia Amerikos liberalizmo ir politinės istorijos nuo pat šaltojo karo pradžios kontekste. Šia prasme „Košmarų galia“ galėtų būti puiki mokomoji priemonė studijuojantiems tarptautinius santykius, terorizmą, šaltojo karo istoriją ir politinę filosofiją. Adam Curtis yra gerai žinomas išsilavinusiai Britanijos visuomenei kaip puikus intelektualių BBC dokumentinių filmų kūrėjas, pasižymintis skvarbia socialine analize ir sugebėjimu suprantama kalba pristatyti neretai sudėtingas politines teorijas, atskleisti jų milžinišką įtaką socialinės realybės formavimui.

       Mokykloje, universitete ir darbe kopiame tariamais laiptais aukštyn. Tačiau tikslesnis vaizdas iš tiesų būtų bėgimo takas, kuriame žūtbūtinėse lenktynėse nuolatos rungtyniautume su kitais. Nesvarbu, kur tai veda ir kur galų gale yra finišas, šiose lenktynėse svarbiausia nepaliaujamai pirmauti. Šiuolaikinė liberalioji teorija leidžia viską, turima omeny, kojos pakišimas kitam yra mažiausia, ką gali padaryti vardan savo priartėjimo prie (niekad nepasiekiamo) finišo. Šiame take tu esi vienas (vienišas) ir dalyvauji kiekvieno kovoje prieš visus. Tave nuolatos supa konkurencija ir tu esi jos procesų dalis. Nedrįsk suklupti, perkąsk gerklę kitam ir lipk aukštyn. Gamta, kartu su žmonija, sutvarkyta pagal Darwino dėsnius...Išlieka geriausieji. Ši rungtyniavimo manija baigia apimti ir kontroliuoti beveik kiekvieną gyvenimo sferą. Tačiau tikrai ne kiekvieną. Ir tos vis dar „užsilikusios“ erdvės be lenktynių byloja, kad rungtyniavimas ne visada buvo toks paplitęs.

       Trejus metus praleidau mokydamasi tarptautinius santykius Anglijos Derbio universitete. Per trejus metus pripratau beveik kasdien matyti žuvusių britų kareivių Afganistane ir Irake nuotraukas. Vien praėjusią savaitę devyni iš jų sugrįžo iš Afganistano karstuose kaip nacionaliniai didvyriai. Atrodo, tai savaime suprantamas dalykas, nes ši šalis yra pagrindinė Amerikos sąjungininkė ir karo rėmėja.
       Arūno Jarmalavičiaus iš Alytaus mirtis ir trijų karių atsisakymas tęsti tarnybą Afganistane palietė mane asmeniškai, todėl nutariau parašyti šį straipsnį.

       Šią apybraižą aptikau atsitiktinai internete. Autorius, beje heteroseksualus, apibūdina šiuolaikinį Rusijos homofobą. Net ir labai norėdamas negalėjau įžvelgti jokių skirtumų su „standartiniu“ tautiniu Lietuvos homofobu.  Vertėjas

       „Reikia išaiškinti kiekvienam, kad žydo likimas – tai jo likimas. Nei vienas prancūzas nebus laisvas tol, kol žydas negalės naudotis visomis savo teisėmis. Nei vienas prancūzas nebus saugus tol, kol nors vienam žydui – ir Prancūzijoje, ir visame pasaulyje – reikės būgštauti dėl savo gyvybės“. (Jeanas-Paulis Sartre'as, „Pamastymai žydų klausimu“)

       Šio manifesto autoriui – 14 metų. Jis priklauso hakerių (liet. – „programišių“) judėjimui – red. past.

 

       I. Hakeris

1. Mes esame kiti. Mes esame žuvys, plaukiojančios informacijos jūroje.
2. Mes esame vaikai, sėdintys klasės gale.
3. Mes esame paaugliai, visiems kitiems atrodantys keistai.
4. Mes esame studentai, tyrinėjantys kompiuterio gelmes.
5.Mes esame suaugusieji, sėdintys ant suoliuko parke, kuriantys paskutinę virtualią realybę.
6. Mes turime namus. Viename kambario gale esantis išardytas radijas yra mūsų. Pypsintys ir mirksintys aparatai yra taipogi mūsų.

        Vincentas Navarro Johno Hopkinso universiteto (JAV) Viešosios politikos programos direktorius, Pompeu Fabra universiteto (Ispanija) profesorius.

        Neoliberalizmas yra tapęs mūsų laikų prekės ženklu. Ypač tai akivaizdu išsivysčiusiose kapitalistinėse valstybėse bei tokiuose tarptautiniuose politiniuose ir socialiniuose forumuose kaip Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulinė prekybos organizacija ir techninės Jungtinių Tautų agentūros. Susiformavęs Johno Carterio administracijos valdymo laikais Jungtinėse Valstijose, neoliberalizmas išplėtė savo įtaką Ronaldo Reagano, o Jungtinėje Karalystėje – Margaret Thatcher administracijos valdymo laikais.

      Pasiaiškinimas. Žinau, kad šitas rašinys kai kuriems pasirodys per daug postmodernus, kad įtikintų. Šiame amžiuje nuo polemikos iki sąmokslo teorijos yra tik vienas žingsnis, tačiau nesuprask klaidingai. Konkrečiai šiuo rašiniu nenoriu paaiškinti tironiškų valdovų strategijų formuojant karo visuomenę. Kaip mūsų mėgstamas šokėjas Debord'as minėjo, spektaklis (skaityk – kapitalizmas) nėra kieno nors nuosavybė. Jis papildo pats save ir jo tikslas yra tik jis pats. Ši būsena, kai reiškiniai vyksta automatiškai, yra pasekmė ilgo vystymosi ir plėtros, kuri kūrėsi pati, šimtams lunatikų (valdovų, partijos pirmininkų, prezidentų) tiesiog dalyvaujant joje. Šie dalykai vyksta, bet nėra vykdomi. Tiesa, atsiprašau už biurokratišką kalbą. Knygos daro savo. Daugiau jų neskaitysiu.

       Tiems, kurie bendrais bruožais žino, kas 1968-ųjų gegužę įvyko Paryžiuje, tačiau nori žinoti absoliučiai tiksliai.
       1968 metų gegužės 10-osios naktį nemiegojo visas Paryžius. Užmigti buvo tiesiog neįmanoma. Gatvėmis, sirenomis kurtindami naktį, lakstė greitosios pagalbos automobiliai, gaisrinės, policija. Nuo Lotynų kvartalo pusės girdėjosi dusli kanonada: sproginėjo granatos su ašarinėmis dujomis. Ištisomis šeimomis paryžiečiai sėdėjo prie radijo imtuvų: korespondentai perdavinėjo reportažus iš įvykių vietų tiesiai į eterį. Apie 3 valandą nakties virš Lotynų kvartalo pakilo aušrinė: traukdamiesi nuo specialiųjų dalinių kovai su neramumais – CRS (Compagnie Républicaine de Sécurité, mūsų OMON’o analogas) – spaudimo, studentai padeginėjo automobilius, sustatytus į barikadas... Visas miestas žinojo, kad nuo gegužės pradžios vyksta studentų neramumai, tačiau mažai kas tikėjosi, kad reikalas bus toks rimtas. Gegužės 11-osios rytą laikraščiai išėjo su sieksninėmis antraštėmis: „Barikadų naktis”...

      Vilniuje esančio „Lietuvos“ kino teatro privatizacija ir aplink jį susibūrusio judėjimo kova siekiant grąžinti visuomenei užgrobtą viešąją erdvę yra vienas svarbiausių kultūrinio pasipriešinimo Lietuvoje įvykių. Vieną iš dviejų sostinės centre likusių kino teatrų (o anksčiau buvo virš 10) neskaidriai privatizavo neaiškios kilmės kompanija, susijusi su miūsų šalyje klestinčiais verslo rykliais „VP Market“. 1965 metais pastatytam sovietinės architektūros pastatui iškilo nugriovimo grėsmė, ir tai paskatino aktyvistų pasipriešinimą. Per kelis metus iš pažiūros neypatingai išvaizdi erdvė ir pastatas tapo protesto simboliais, kova „Lietuvą“ padarė reikšminga viešąja erdve. Ši istorija tapo matoma, viešinama, dėl kino teatro likimo plačiai diskutuota, pasirašinėtos peticijos. Tačiau teatro gynėjams, seniems ir jauniems visuomenės bei kultūros veikėjams, bylos laimėti nepavyko. Gavę valdžios sutikimą, jį greitai nugriaus stambūs verslininkai. Mirs, pranyks dar viena mūsų miesto viešoji erdvė.

     Henry Giroux. Against the New Authoritarianism: Politics after Abu Ghraib. Arbeiter Ring Publishing, Winnipeg, Canada, 2005.

    
Henry Giroux yra labai produktyvus radikalus pedagogikos teoretikas, parašęs daugiau nei 40 knygų. Pasitelkdamas Frankfurto mokyklos kritinius metodus, jis siekia parodyti, kaip kultūrinės institucijos veikia vaikų mokymąsi. Knygoje „Prieš naująjį autoritarizmą“ Giroux grįžta prie vienos pagrindinių Frankfurto mokyklos problemų – fašizmo susiformavimo liberalios demokratijos visuomenėse. Knygoje keliamos dvi tarpusavyje susijusios hipotezės. Pirmoji skelbia, kad George’o W. Busho prezidentavimo metu Jungtinės Amerikos Valstijos vis labiau panašėja į profašistinę valstybę. Antroji – kad kritiniu mąstymu pagrįsta pedagogika yra gyvybiškai svarbi strategija, padedanti atsispirti tokiems reiškiniams.

      Kuo ypatinga pankroko kultūra Estijoje? Kaip sovietinė valdžia bandydavo susidoroti su „išsišokeliais“? Už ką 1990-aisiais milicija nušovė nekaltą jaunuolį? Kaip gerai žinomas filmų režisierius Hardi Volmeris prisidėjo prie pirmųjų pankų? Į šiuos ir kitus klausimus atsakė Lauri Leis, Tonu Trubetsky knygos „Punk in Estonia 1978-1990“ redaktorius.

      Kada pankrokas prasidėjo Estijoje?

      Pankų muzika ir idėjos Sovietinę Estiją pasiekdavo iš Suomijos jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Suomiška pankroko kultūra turbūt labiausiai ir padarė įtaką Estiško pankroko atsiradimui.

    Raudonosios armijos frakcija (RAF) buvo radikali kairiųjų ekstremistų pogrindžio organizacija, kurią 1970 metais įkūrė Andreas Baaderis, Gudrun Ensslin, Horstas Mahleris, Ulrike Meinhof, Irmgard Möller ir kiti asmenys. Pagal Pietų Amerikos kovotojų pavyzdį grupuotė pasivadino miesto partizanais – „Stadtguerilla”, nors žiniasklaidos priemons RAF nuo pat pradžių vadino tiesiog „Baaderio ir Meinhof gauja“. Kulminaciją grupuotės veikla pasiekė praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Permaininga ir prieštaringa „Raudonosios armijos frakcijos” istorija baigėsi 1998 metais, kai ši organizacija paskelbė nutraukianti savo veiklą.