Kategorija: menas

      Kalba Donskio balsas iš Vašingtono

      Leonidas Donskis. Be pykčio: vienerių metų istorijos žemėlapis. V.: Versus aureus, 2006.

      Din... Din... Don...

      Jums kalba Donskio balsas, atspindintis Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės pažiūras.

      Din... Din... Don...

      Brangūs tautiečiai! Nenusiminkit, viskas ne taip blogai, kaip yra. Juk "išsikovojote" tai, ko troškote. Mums vis dar reikia greitos saviapgaulės ir lengvo spektaklio, o ne tikrų ir atpažįstamų dalykų.

 

      Din... Din... Don...

      NATO bazės. Amerikinis gyvenimo būdas. Žiniasklaidos užtemdyti protai. Dar vienas ES rinkos segmentas. Pats laikas pasamprotauti apie tai po to, kai krištolinė svajonė virto nieko nebestebinančia tikrove, o kažkada poetiška europietiškos ir laisvos Lietuvos vizija – politinio gyvenimo proza ir rutina.

      Din... Din... Don...

      Tapote tokie patys kaip ir mes. Mes esame jūs. Jūs esate mes. Mes visi esame visi. O keistis ir konstruktyvėti destruktyvi kritika gali tik įveikdama susvetimėjimą to paties visuomenės segmento ribose, stiprindama bendradarbiavimo etiką ir išpažindama bendras vertybes.


      Din... Din... Don...

      Žinau, ką kalbu. Kalbu be pykčio. Dieve mano, žinau, ką darau. Ir tebūnie man atleista. Juk būtent čia aiškėja, kad dalis mūsų inteligentijos visą kultūrą ir intelektualinę šalies sferą vis dar įsivaizduoja kaip priešiškų ideologinių grupių kovos areną. O priešą, kaip žinia, reikia laiku atpažinti ir demaskuoti.


      Mes nugalėjome. Jus privertėme tapti nugalėtojais. Laimėjo visi.

      Girdėjote Donskio balsą.

      Din... Din... Donskis.


Kategorija: menas

     Burgenlandas

      Thomas Bernhard. Senieji meistrai. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Jurgita Mikutytė. V.: Pasviręs pasaulis, 2006.

      Na va. Pagaliau sulaukėme tikrojo literatūros, muzikos, dailės, filosofijos, viso meno, visos kultūros ir civilizacijos kritiko. Tikrojo meistro. Nepaisančio garsių vardų, neapsiribojančio kokio nors nupiepusio literato rašliavomis arba bažnytinio dailininko teplionėmis, viską matančio vienu žvilgsniu, kertančio tiesiai ir iš peties.

     Meistras nebuvo senas. Šis romanas (jį greičiau galima pavadinti meno kritikos studija) vokiškai išleistas 1985 m., kai Th. Bernhardui sukako 54-eri. Jame aprašomas gal ir vyresnis meno gerbėjas, gyvenantis Burgenlande, Austrijoje, kurios sostinė Viena – visų kultūros snobų Meka. Vieniečiai nuolat įtikinėja burgenlandiečius, kad Burgenlandas – gražus kraštas, kadangi vieniečiai dievina Burgenlando purvą ir bukumą, mat jiems tas Burgenlando purvas ir bukumas atrodo romantiškas, nes jie visi yra savotiški Vienos iškrypėliai. Jis daugelį metų žiūri į vieną paveikslą (jis ir pavaizduotas knygos viršelyje) ir aštriu kaip skalpelis, hiperbolizuojančiu žvilgsniu perveria viską: senuosius meistrus, šiuolaikinius menininkus, filosofus, mokytojus, politikus, vyriausybę, justiciją, Katalikų Bažnyčią...

       Daugiau beveik neturiu ko pridurti, nes pjauti šuns šėko pavaromas Beethovenas ir Habsburgai, Mozartas ir kaizeriai, Düreris ir popiežiai, Heideggeris ir visi dievai. Tad aš, paprastas pizdukas, tuojau pat suteikiu žodį Senajam Meistrui.

      Žmonija yra gigantiška valstybė, nuo kurios mus, jeigu kalbėsim atvirai, supykina kaskart vos pabudus.

      Vadinamieji senieji meistrai visada tarnavo tik valstybei arba bažnyčiai, o tai vienas ir tas pats.

      Šitas menas yra skirtas nedvasingajai žmonijos daliai, eiliniam, normaliam, netgi, reikėtų pasakyti, patikliam žmogui.

      Menotyrininkai yra tikrieji meno žudikai, jei klausomės menotyrininko, prisidedame prie meno žlugdymo.

      Be abejo, yra pasaulyje, gamtoje – vadinkite, kaip norite, – reiškinių, kurių negalime paversti juokingais, tačiau mene viskas gali būti pajuokta.

      Apskritai menas yra niekas kita kaip menas išgyventi, to pamiršti negalima, menas vis dėlto tėra – net patį protą sukrečiantis – bandymas susidoroti su pasauliu ir jo šlykštybėmis, o tai, kaip žinome, visada įmanoma tik visų pirma meluojant, veidmainiaujant, pataikaujant ir apgaudinėjant save.

     Va taip.

Kategorija: menas

      Fuck off, Amerika!

      Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos. Straipsnių rinkinys. Iš anglų k. vertė K. Pocius. K.: Kitos knygos, 2006.

      Ši leidyklos serija pavadinta "Radikaliai kitos knygos", o šios knygos autorius vadinamas "radikaliu šiuolaikinės JAV politikos, ekonomikos ir neoliberalaus kapitalizmo kritiku". Ar tikrai viskas taip radikalu? Nelabai. Klasikinis politologinių straipsnių rinkinys, kurių autorius laikosi tradicinio anarchizmo pažiūrų (jis rašė net skiltis į tokius konservatyvius leidinius kaip "New York Times" ir "Z Magazine"). Idėjos gali pasirodyti šokiruojamai naujos nebent eiliniam amerikiečiui, spoksančiam CNN ir BBC.

      Pradžioje, kaip ir dera teoriniam veikalui, apibrėžtos keturios ideologijos, kuriomis buvo grindžiamas visuomeninis žmonių gyvenimas įvairiomis epochomis. Tai klasikinis liberalizmas (von Humboldtas, Ricardo, Malthusas), libertarinis socializmas (Bakuninas, Proudhonas, šiai krypčiai aiškiai simpatizuoja ir pats N. Chomsky), valstybinis socializmas bei valstybinis kapitalizmas. Pastarosios dvi ideologijos autoriui beveik identiškos. Bolševizmas ir dabartinė vakarietiška "modernios gerovės" valstybė.

      Vaizdžiai ir aiškiai parodyta, kaip iš XIX a. šeštajame dešimtmetyje gimusios "naujosios amžiaus dvasios" – "turto vaikymosi, pamirštant viską, išskyrus Save", -– gimė šiuolaikinė "mokslinė" neoliberalizmo teorija. Rimta intelektinė prieš kapitalizmą gyvenusių žmonių klaida buvo tikėjimas, kad žmonės turi šioje visuomenėje, kad ir supuvusią, vietą. Naujas mokslas pademonstravo, kad "teisės gyventi" samprata buvo paprasta klaida. Suvedžiotiems žmonėms turėjo būti kantriai išaiškinta, kad jie neturi kitokių teisių nei išbandyti sėkmę rinkoje.


      Kaipgi gelbėtis nuo grobuoniškų korporacijų ir valstybės teroro? Ką siūlo šis protingas žydas anarchistas, kurio motina, beje, gimė Lietuvoje? Ogi gana ilgą ir nuosaikų kelią. Žmonės dažnai net nepripažįsta priespaudos ir viešpatavimo sistemos egzistavimo. Jie turi pabandyti kovoti dėl savo teisių sistemose, kuriose gyvena, dar prieš suvokdami jas esant represyvias. [...] Šiandieniniame pasaulyje veikiančio anarchisto tikslas, manau, turėtų būti kai kurių valstybės institucijų gynyba nuo į jas nukreipto puolimo, tuo pat metu stengiantis, kad jose dalyvautų kuo didesnė visuomenės dalis – ir pagaliau daug laisvesnėje visuomenėje jis turi stengtis sugriauti jas, jei bus sudarytos tinkamos aplinkybės.


      Įdomūs ir autoriaus svarstymai apie Rytų Europą. Ją jis laiko ne kuo kitu, kaip "trečiuoju pasauliu", kuris po savo "revoliucijų" paprasčiausiai teiks pigias paslaugas turtingam pramoniniam pasauliui. O įdomiausias visoje knygutėje man pasirodė fragmentas iš 1914 m. W. Churchillio pranešimo, pateikto Ministrų kabineto kolegoms: "Mes supirkome visiškai neproporcingą kiekį pasaulio akcijų ir turime savo rankose pasaulio prekybą. Mes iš tų teritorijų gavome visa tai, ko norėjome, ir mūsų siekis būti paliktiems netrukdomai džiaugtis plačiomis bei puikiomis valdomis, dažniausiai įgytomis prievarta, dažniausiai išlaikomomis jėga, dažnai atrodo mažiau racionalus kitiems negu mums". Ciniški, ausį rėžiantys, tačiau atviri ir bent sąžiningi žodžiai...

      Taigi ši knygutė skirta tiems, kurie norėtų atvirai ir "be pykčio" padiskutuoti su tokiais proamerikietiškos ideologijos apologetais Lietuvoje kaip L. Donskis, A. Čekuolis ar L. Jonušys.

 


Kategorija: menas

        Skystas muilas ir likvidi meilė

       Zygmunt Bauman. Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą. Iš anglų k. vertė Almantas Samalavičius. V.: Apostrofa, 2007.
 

       Visada sakiau ir sakysiu, kad kapitalizmas ir krikščionybė – visiškai nesuderinami dalykai. Veidmainystės viršūnė – kaip tarptautinės korporacijos savininkas prie provincijos bažnytėlės altoriaus, nonsensas – kaip krikščionių liberalų partija. Tikintysis – blogas kapitalistas, o kapitalistas – blogas krikščionis. Nes kapitalizmo vėliavoje įrašyta visiškai iškreipta svarbiausia krikščionybės tezė: „Mylėk pats save taip, kaip išnaudoji savo artimą.“

       Taip, artimo meilė šiais pasaulinės kapitalizmo ekspansijos (švelniau – globalizmo) laikais – tik totalinis melas, tuščia ir apgaulinga deklaracija. Taip, šiuolaikinės moderniosios ar postmoderniosios (kokių tik terminų neprisigalvoja idiotai politologai!) visuomeninės santvarkos esmė yra archajinis ir elementarus, tačiau gerai užmaskuotas kapitalizmo principas (išreikštas dar ST): akis už akį, dantis už dantį, nužudyk priešą ir apgauk draugą, išnaudok artimą ir paverk tolimą, krauk sau turtus ir taip laimėk dangų žemėje! Todėl meskime į šoną kvailas krikščioniškas meiles, visokius kito skruosto atsukimus, kupranugarius bei adatos skylutes ir pasižiūrėkime, ar šiuolaikinėje visuomenėje apskritai įmanoma meilė par excellence.

       Geismas ir meilė – tų pačių tėvų palikuonys. Geismas trokšta vartoti, meilė – turėti. Geismas radikalizavosi ir kondensuotai persikūnijo į norą. Meilė virto partneryste. Valdoma noro partnerystė seka apsipirkimo modeliu ir nereikalauja nieko daugiau, išskyrus vidutinio, vidutiniškai patyrusio pirkėjo įgūdžius. Kaip ir kitos vartojimo prekės, partnerystė skirta greitai suvartoti. Homo sapiens tapo homo oeconomicus, homo sexualis tapo homo consumens – idealiais rinkos ekonomikos gyventojais be jokių socialinių saitų. Meilė tapo liquid – nepastovi, netvari, maini, laki. Bet svarbiausia – likvidi (ekonomikos teorijos terminas!), kaip galimas parduoti kilnojamasis turtas. O kiekvieno homo oeconomicus laimės raktas, taigi deklaruojamas politinis tikslas, – ne meilė, o nacionalinio produkto didėjimas, matuojamas visų homo consumens kartu išleidžiamų pinigų kiekiu...

       Tad apie meilę tiek. Gali ištarti „liquid love“ arba „liquid soap“. Šie žodžiai reiškia maždaug tą patį...

       Gana įdomūs man pasirodė Z. Baumano pasvarstymai apie I. Kantą ir globalizacijos perspektyvas. Kantą jis laiko vienu pirmųjų „globalistų“, kuris 1784 m. pažymėjo, kad mes visi gyvename ir judame tos pačios planetos, to paties rutulio paviršiuje, tad mums nebėra kur dėtis, tad die vollkommene bürgerliche Vereinigung in der Menschengattung (visiškas žmonijos susivienijimas bendra pilietybe) yra lemtis, kurią mums paskyrė Gamta. Toliau Z. B. ilgai mąsto apie ilgametę šio Kanto imperatyvo vykdymo patirtį. Ir liūdnai reziumuoja: „Neaišku, ar pasirinkimai, padaryti per paskutiniuosius du šimtmečius, priartino mums Kanto nužymėtą taikinį, ar, priešingai, po du šimtmečius trukusios Trejybės (teritorija / tauta / valstybė – C&P) principo reklamos, įtvirtinimo ir aukštinimo nesame nuo jo nutolę labiau nei modernybės pradžioje“ (p. 253).

       Visi Z. Baumano eseistiniai filosofavimai („Modernybė ir holokaustas“ (1989), „Globalizacija: pasekmės žmogui“ (liet. 2002)) pranašiškai skelbia pragaištingą žmonijos istorijos fatalumą. Viskas, kas įvyko (holokaustas), vyksta (musulmonų genocidas) ir įvyks (pasaulinis naftos karas), yra ne klaidos ir atsitiktinumai. Viskas nulemta, užprogramuota ir istoriškai determinuota. Belieka susidėti rankas ir laukti paskutinės pasaulinės katastrofos, t. y. pasaulio pabaigos...

       P. S. Z. Baumano knygos turėtų būti populiarios tarp socialinių mokslų studentų ir televizinių politologų:

       1. Visuomenės kritika atsargi ir politiškai korektiška (nesusinervins nei dėstytojai, nei žiūrovai);

       2. Autorius atvirai neišreiškia jokių savo pažiūrų (kursiniuose darbuose ir pokalbių laidose bus galima sudaryti „objektyvumo“ įspūdį);

       3. Apžvalginiai paties autoriaus ir jo cituojamų kitų autorių tekstai ypač patogūs cituoti (nebereiks varginamai studijuoti kitų socio-kultūro-politologinių foliantų ir visi sutaupys begalę laiko: studentai galės kirkinti mergas, o politologai – vartyti pornografijos žurnalus).

 


Kategorija: menas
    
     Anarchistai per prievartą

     Arūnas Sverdiolas. Lėkštutėlė lėkštelė: keli dabartinės Lietuvos viešosios erdvės ypatumai. V.: Versus aureus, 2005.

     Knygutės pradžioje filosofas tradiciškai gaudo tokius fantomus kaip "laisvė" ir "demokratija". Juos truputėlį pagainiojęs, iškart griebiasi tautinio identiteto problemų.

     Kas tie "mieli Lietuvos žmonės"? Kas ta paslaptinga neįvardijama materija? Brandi pilietinė visuomenė? Miškų ir palaukių šiukšlintojai? Žydšaudžių gauja? Krepšinio sirgalių būrys? Nedaug svarstęs, autorius paskelbia triuškinantį verdiktą: gelmės nėra, visa tapatinimosi ir priklausymo savajai bendrijai, tautai suvokimo sritis lėkšta: pirmiausia mūsų krepšinio komanda stipri, be to, mūsų kalba labai sena, o mūsų valstybė kažkada buvo didelė. Štai toks lėkštas ir vulgarus tūlo lietuvio supratimas apie savo tautą. Tai tiesa.

     Autoriui lėkšta viskas: valdžia, pilietį laikanti tik bevaliu būsimu rinkėju, matematinės sociologinių apklausų traktuotės, internetas su savo anonimiškumu ir tualetiniais diskursais, siaurakaktė monotoniška žiniasklaida, smaginanti ir bandanti visaip šokiruoti sočią miesčionišką auditoriją, politologija, paskendusi bukame pragmatizme ir vis mėginanti praverti politikų buduarus. Lėkšta visa kultūra, bent viešoji jos erdvė. Žodžiu, Lietuvos pilietis giliai mąsto tik tada, kai būna vienišas, o viešumoje jis elgiasi lyg išvietėje. Ir tai tiesa.

     Filosofas, kaip ir dera savo amato žinovui, toliau uždavinėja skaudžius klausimus. Kodėl Lietuvos piliečiai elgiasi lyg viskam abejingi baudžiauninkai? Kodėl jie parsidavė pramoginei vartotojų kultūrai? Kodėl jie nerodo asmeninės iniciatyvos, nesiburia į bendruomenes ir nekuria, pvz., profsąjungų? Kodėl socialinis teisingumas suprantamas kaip valstybės išmoka? Kodėl nyksta pati viešoji erdvė, o plečiasi privatus vienodų individų gyvenimas? Cha! Teisingi klausimai!

     O kur atsakymai? Jų, mano nefilosofišku mąstymu, šioje knygutėje pateikti du. Ir abudu gana neišsamūs, t. y. lėkšti.

     1. Lietuvos pilietis tapo pirkėju. Todėl visi, tiek pirkėjas (pilietis), tiek pardavėjas (valdžia, žiniasklaida etc.), vadovaujasi principu "klientas visada teisus". Jis (pilietis-pirkėjas) įgavo laisvę, bet prarado atsakomybės ir kaltės pojūtį.

     Gražu, tačiau šis "parduotuvės" žaidimas gali būti lengvai apverčiamas aukštyn kojomis. Paprastas pilietis dažniausiai atsiduria pardavėjo vaidmenyje – darbdaviui jis parduoda savo darbo ir visokią kitokią jėgą, o menininkas prekiauja savo kūrybinėmis galiomis. Tas pats pasakytina ir apie piliečio santykį su valdžia, ji dabar ne kas kita, kaip didelė AB arba net UAB. Taigi dažniausiai teisūs lieka būtent šie "pirkėjai". Vaikiškai naivu tikėti, kad valdžia daro tik tai, ką žmonės iš tiesų jai leidžia daryti ar bent jau su kuo jie taikstosi.

     2. Horizontalumas padaro viešąją erdvę visiškai lėkštą.

     Autorius piktinasi liumpeniška padugnių kultūra, kuri užvaldė Lietuvą, ir nyčiškai svaičioja apie vertikalumą, gilybę (aukštybę) bei elitizmą. Tačiau per pastaruosius 15 metų vertikali hierarchinė struktūra jau įsitvirtino visur: tiek valstybės valdymo struktūrose, tiek versle, tiek kultūroje (arba jos griuvėsiuose). Beveik visi susirado šiltas vieteles, įsiliejo į sistemą, todėl niekas nė cypt. Kokie 2 procentai Lietuvos piliečių plieniniame kumštyje laiko visus likusius. Būtent ši griežta vertikalė ir slopina bet kokią iniciatyvą. Iš čia ir liumpeniškumas. Tokioje situacijoje ne pro šalį prisiminti "anarchizmo tėvą" ir teoretiką P. Kropotkiną bei jo biosociologinės tarpusavio pagalbos dėsnį. Mąstytoją, kuris teigė, kad išgelbėti gali tik horizontalūs tarpusavio santykiai, kad tik tie žmonės, kurie be valstybės prievartos bendraus su kitais, tik tie, kurie savo noru padės vienas kitam kurti visuomenės gerovę, taps iš tikro laisvi ir laimingi. Utopija? Velniai žino. P. Kropotkinas savo knygoje "Šiuolaikinis mokslas ir anarchija" tikina: "Anarchizmas atsiranda iš kūrybinės liaudies energijos, ją pasitelkus sukuriamos teisinės institucijos, leidžiančios apsiginti nuo valdančiosios mažumos. Pasinaudodami būtent kuriamąja liaudies energija ir veikla, pagrįsta šiuolaikiniais mokslo ir technikos laimėjimais, anarchistai ir siekia įtvirtinti laisvam visuomenės vystymuisi reikalingus institutus, – priešingai tiems, kurie visas viltis sieja su vyriausybės leidžiamais įstatymais".

     Deja, dabar žodis "liaudis" nebevartojamas, o žodis "anarchistas" tapo beveik keiksmažodžiu. Deja, dabartiniam Lietuvos piliečiui iki sąmoningo ir savanoriško pilietinės visuomenės kūrėjo (tikrojo anarchisto!) taip toli kaip šuniui iki mėnulio. Ir, deja, net neužsimename apie tokias piliečio pareigas, kurias savo straipsnyje "Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą" pabrėžė H. D. Thoreau: streikus, pilietinio nepaklusnumo akcijas ar net revoliucijas.

     Nieko, palauksime. Gal ne streikų ar kitokių ekstremalių pilietiškumo proveržių. Tikiuosi sulaukti bent tų laikų, kada bus galima pagrįstai ištarti: šiandien intelektualo laikysena nusakoma visų pirma kaip kritinė "sistemos", kultūros ar visuomenės pagrindų atžvilgiu.

 



Kategorija: menas

       Ernesto Che Guevara. Partizanų karas. Vertė Aušra Simanavičiūtė, Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2007.

       Man gražus žodis „partizanas“. Kaip koks marcipanas. Gražus ir žodis „revoliucija“. Kaip pirmoji poliucija. O pats gražiausias žodis – „karas“. Kai po pirmų poliucijų drybsai lovoje, šlamšti marcipanus ir staiga pro langą išgirsti medyje tupinčio varno kranksėjimą. Karas! Karas! Viskas – užteks mėgautis ir tenkintis. Slėpk savo šautuvą kelnėse, aukis aulinius ir eik į karą. Tu nuo šiol karys arba kasdienio karo partizanas.

       Knyga graži ir paprasta – kaip „Molotovo kokteilis“. Kaip iškasti prieštankinę tranšėją? Kaip savo rankomis iš 16 kalibro šratinio šautuvo pasigaminti minosvaidį? Kaip suburti partizanų eskadroną? Kaip surengti diversiją, paskleisti propagandą, organizuoti sabotažą? Kaip suformuoti pirmąjį partizanų būrį ir ką daryti užėmus valdžią? Daug daug praktinių patarimų ir teorinių apibendrinimų, kurių esmė – paprasti žmonės, susibūrę į partizanų būrius, gali įveikti ištisas valstybines armijas ir pakeisti išnaudotojų santvarką. Ir jokie jie ne teroristai, o socialiai aktyvūs piliečiai, politinėje veikloje naudojantys partizaninės kovos metodus. Jų nedaug ir jie silpni, todėl priversti tapti partizanais.

       Traktatas parašytas 1960–1961 metais ir netrukus išspausdintas. (Gaila, kad jo neteko skaityti pokario Lietuvos partizanams. Būtų ilgiau pratempę...) 1965 m. Che išvyko padėti broliams negrams Konge, tačiau jo patirtis, deja, nedavė lauktų rezultatų. Sukilėliai atsitraukė, o Che nutarė trumpam atsipūsti Prahoje. Čia 1966-ųjų birželį ir liepą dar kartą pervertė „Partizanų karą“ ir, pasiėmęs tris pieštukus – raudoną, mėlyną ir žalią, – jį galutinai suredagavo. Būtent ši knygos redakcija įtraukta į visų JAV karo akademijų ir sukilimų prevencijos mokyklų mokymo programas, jos tekstai naudojami mokant tokias represines karines pajėgas kaip „žaliosios beretės“. Ši knyga bus naudinga ir tau, nesvarbu, ar blizgini batus ir ruošiesi tarnauti okupacinėje kariuomenėje Afganistane, ar spoksai televizorių, keikiesi ir patyliukais skanduoji „NATO army go home!“.

       Svarbiausia, ką suvokiau perskaitęs šiuos tekstus: aš – irgi partizanas. Mano priešas – oficialioji lietuvių literatūra, paremta oficiozinės kultūros, valstybinės politikos ir buržuazinio gyvenimo būdo propagandos klišėmis. O savo partizaninėje kovoje vadovaujuosi „septyniomis aukso taisyklėmis“, kurias aprašė Che ir šios knygos pratarmėje trumpai suformulavo vienas iš nedaugelio likusių gyvų Che Bolivijos kampanijos dalyvių – Harry Villegasas-Pombo.


       1. Nepradėk kovos, kurios negalima laimėti. Kaip nepradėsi, kaip nelaimėsi, jei mėgstamiausias mano šūkis: „Būk realistas – reikalauk neįmanomo!“

       2. Nuolat judėk į priekį, smok ir bėk. Būkite kvaili kaip žalčiai ir klastingi kaip balandžiai. Prisiminkite strategines mano pergales 2006-aisiais ir taktinį atsitraukimą jų pabaigoje, prieš valdžiai skirstant pinigus kultūros leidiniams.

       3. Naudok priešą kaip pagrindinį ginkluotės tiekėją. Niekingų lietuviškų rašliavų ir kenksmingų literatūrologinių apžvalgų srautas neišsemiamas. Priešas pats skęsta savo išskyrose ir išmatose.

       4. Dangstyk savo judėjimo pėdsakus. Užvakar buvau Maksas Kempinskis, vakar – Sigitas Parulskis, šiandien – Castor&Pollux, rytoj – Eugenija Pociūtė ir Elena Dautartienė. Tad neklausk meilės vardo.

       5. Išnaudok karo veiksmams netikėtumo elementą. Ek, kaip smagu kartais parašyti liguistai teigiamą recenziją. Iš sveiko pykčio.

       6. Išsikovojęs tam tikras pozicijas, formuok naujas kolonas. Ar negirdite ir nematote sąmyšio literatūrologiniame bobturgyje? Nauji jėzūs jau drožia lazdas.

       7. Apskritai veik trimis etapais: strateginė gynyba, pusiausvyra tarp priešo veiksmų ir partizanų veiksmų galimybių ir, galiausiai, visiškas priešininko sutriuškinimas. Vien, du, trys! Žengia mūs šaunus būrys! Vien, du, trys! Kultūra pratrys! Keturi, penki, šeši! Meną kursime visi! Cha! Cha! Cha!

       Ir bus taip, kaip pranašavo Che (porą žodžių pakeičiau):

       „Mūsų būriai kausis su visu įkarščiu, atsidavimu ir entuziazmu, Lietuvos revoliucijos sūnūs šiais garbingais mūsų istorijos metais tai tikrai sugebės, tačiau blogiausiu atveju mes pasirengę tęsti kovą net sutriuškinus mūsų armiją atvirame fronte. Kitaip tariant, tam, kad pasipriešintumėm didelei priešo pajėgų koncentracijai, kuri gali laimėti sunaikindama mūsų armiją, mes nedelsdami suformuosime didelio mobilumo partizanų armiją [...].

       Šiaurės Atėnai bus Sukilėlių armijos, paskutinio organizuoto ginkluoto liaudies avangardo, gynybinė linija, bet kiekvienuose namuose, kiekviename kelyje, kiekviename miške, kiekvienoje mūsų šalies teritorijos dalyje kovos didžioji ariergardo armija, visi žmonės, apmokyti ir apginkluoti taip, kaip parašyta šioje knygoje“ (Che, Pk 149, 5–6).

 


Kategorija: menas

      Saulėlydžio nušvitimai

      Walter Benjamin. Nušvitimai. Esė rinktinė. Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus. V.: Vaga, 2005.

      Pradžioje – standartinis sakinys. Vokiečių rašytojas ir eseistas, dabar vadinamas žymiausiu prieškario Vokietijos literatūros kritiku. Tačiau neišsigąskite. W. Benjaminas nebuvo literatūros kritikas įprasta šio termino prasme. Jis – filosofas, kultūrologas, istoriografas, „civilizacijos ekspertas“.

      Prisimenu, prieš kokius penkerius metus šipindamas nagus ir dantis bandžiau perkrimsti O. Spenglerio „Der Untergang des Abendlandes“ (lietuviškai iš bėdos būtų galima išversti „Vakarų saulėlydis“). Vokiečių matematikas sintetina žmonijos ir civilizacijos istoriją į tam tikrus kultūrinius metasimbolius, juos atitinkamai sudėsto ir pranašauja Vakarų civilizacijos žlugimą. Ir štai dabar jo amžininkas W. Benjaminas, ir dar lietuviškai!

      Prisipažinsiu – skaitant šią knygą irgi šipo dantys. (Ak, jau ta vokiška filosofijos terminija...) Ir kuo toliau skaičiau, tuo labiau šie tekstai man priminė O. Spenglerio stilių. W. Benjaminas – filosofas, vėliau tapęs profesionaliu literatu, – nagrinėdamas literatūros kūrinius arba kultūros fenomenus, vien jais tikrai neapsiriboja. Skaitydamas jo recenzijas ir esė tarytum persikeli į tam tikrą hipererdvę, iš kurios aukštybių nušvinta bendras pasaulio vaizdas. Atskiri literatūros, kultūros, politinio ir socialinio gyvenimo reiškiniai jungiasi tarpusavy ir susilieja į nedalomą vienį. Gražu! Ir matai, kaip šiuolaikinis minios žmogus tvirtais ištreniruotais žingsniais žygiuoja į saulėlydžio pusę, į sutemas, kurios slepia bedugnę.

      Tekstai sunkūs, bet juos perskaityti verta. Dėl vietos stokos pateikiu tik keletą W. Benjamino „perliukų“:

      Futliaro žmogus ieško ištaigos, kurio kvintesencija – dėklas.

      Išsigelbėjimas laikosi mažame nuolatinės katastrofos pertrūkyje.

      Trumpai tariant, jei yra romano mūza – dešimtoji, tai ji pasirodo su virėjos ženklu.

      Operetė yra ironiška besitęsiančio kapitalo vienvaldystės utopija.

      Nes kas yra buržuazinių partijų programa? Prastas pavasarinis eilėraštis, perkrautas palyginimais.

      Logiškas fašizmo padarinys – politinio gyvenimo estetizavimas.

      Šiuolaikiniai žmonės sapnuoja Mikimauzo egzistenciją.

      Iš šių sentencijų turbūt jau supratote, kad W. Benjaminas laikėsi marksistinių pažiūrų. (Šis faktas anaiptol neturėtų atbaidyti išprususio Lietuvos skaitytojo!) Būtent skirtingos pažiūros W. Benjaminą ir O. Spenglerį pavertė priešais. Šios knygos autorius kairysis apie savo bendramintį konservatorių pasakė paprastai: „Ką apie jį manau? Trivialus nususęs šuo“.

      Štai tokios šios pernelyg politizuotos epochos grimasos. Epochos, kurios aukomis tapo abu „civilizacijos ekspertai“. O kaip tvirtino W. Benjaminas, viename kūrinyje išsaugomi visi kūriniai, kūriniuose – epocha, o epochoje – visas istorijos vyksmas.


Kategorija: menas

       Tie, kurie praėjusį savaitgalį Venecijoje ir Toronte aplankė šešių minučių trukmės režisieriaus Alfonso Cuaron filmą „Šoko doktrina“ (The Shock Doctrine), kurios scenarijaus autorė yra žymi aktyvistė bei publicistė Naomi Klein, pamatė gydymo elektrošoku 6 dešimtmetyje vaizdus, animacinius CŽV kankinimų kadrus, 9/11 atakos ir 2004 metų cunamio akimirkas. Trumpas filmas – tai to paties pavadinimo Klein knygos santrauka. Pagrindinė šios knygos tezė: nevaržoma laisvoji rinka eina koja į koją su nedemokratiška politika.

       Naomi Klein knyga „No Logo“ buvo spausdinama kaip tik tuo metu, kai 1999 jauni demonstrantai Sietle rinkosi protestuoti prieš Pasaulio Prekybos Organizacijos susitikimą. Per vieną naktį jaunatviškai aistringa Klein tapo pasaulyje įsižiebusio antiglobalistų judėjimo kalbėtoja ir analitike. Toji knyga visame pasaulyje parduota daugiau nei vieno milijono kopijų tiražu.

       „Paėmimas“ (The Take), 2004 metų dokumentinis filmas apie darbininkų kooperatyvus Argentinoje buvo filmuotas tuo metu, kai į šalies valdžią grįžti mėgino Carlosas Saulas Menemas, buvęs šalies prezidentu ekonominio nuosmukio metais. Būtent Argentinoje Naomi Klein pradėjo formuluoti savo argumentus, išdėstytus rugsėjo 18-ąją Jungtinėse Valstijose pasirodysiančioje knygoje „Šoko doktrina: kapitalizmo įsigalėjimas katastrofų laikotarpiu“.

       „Intuityviai tai nujaučiau dar nesurinkusi faktų“, sakė Klein. „Iki apakimo visiems aišku, kad prievarta, smurtas ir kariniai perversmai yra susiję su ekonomine politika, kurios nepageidauja gyventojai“.

       Savo knygoje ji teigia, kad Vakarų ekonomikos šoko terapija per paskutinius 30 metų negalėjo būti pritaikyta be politinės šoko terapijos – brutalių represijų ir demokratinių teisių suvaržymų. Vakarų šalys kartu su Tarptautiniu Valiutos Fondu ir Pasaulio Banku išnaudoja įvairias nelaimes – hiperinfliaciją, cunamį, karą Irake, – kad primestų radikalius pokyčius: suaktyvintų privatizaciją, panaikintų valstybės reguliavimą, sumažintų socialines išlaidas. Klein mano, jog tokia politika, primesta laissez – faire ekonomisto Miltono Friedmano mokinių, dirbančių tiek Amerikoje, tiek užsienyje, tapo klaikaus skurdo ir vargų priežastimi milijonams žmonių, o didžiosios korporacijos gali supirkti didžiąją dalį valstybių turto ne rinkos kainomis.

       Net 9/11 šokas, kaip viename interviu sakė Klein, buvo „lyderių panaudotas tam, kad būtų galima baigti diskusiją apie globalinį teisingumą“.

       Nėra šventos ir demokratinės vyriausybės. 1989-aisiais Lenkijos Solidarumas buvo priverstas išduoti jį remiančias grupes – darbininkų kooperatyvus – ir pasiruošti nenumatytiems atvejams, kai TVF ir kiti skolintojai pareiškė neteiksią pagalbos ir kreditų, jei Lenkijoje nebus pritaikyta radikali laisvosios rinkos programa.

       „Mes nepralaimėjome mūšio dėl idėjų“, mėgsta kartoti Klein. Alternatyvos laisvajai rinkai buvo „numalšintos tankų ir ekspertų“.

       Jos nekonvencionalus požiūris, žinoma, susilaukia kritikos. Bet politiškai „neteisingas“ požiūris jau yra tapęs Naomi Klein šeimos tradicija. Ji gimė 1970 metais Kanadoje, kur buvo pasitraukę jos tėvai, nes jos tėvas vengė tarnauti Vietname. Vėliau šeima grįžo į Jungtines Valstijas, bet vėl išvyko į Kanadą, nes jos tėvas, daktaras nusprendė dirbti viešojoje sveikatos apsaugos sistemoje. Jos motina priklausė feminisčių filmų kūrėjų kolektyvui.

       Naomi Klein, mokydamasi Toronto universitete, dešimtojo dešimtmečio viduryje rašė straipsnius į studentų laikraštį, bet buvo nuvilta kairiųjų menkumo. „Mūsų politika tebuvo smulkmė“, ji sakė apibūdindama rūpinimąsi rasės, lyties ir etniškumo klausimais. Kai ji po kelių metų grįžo studijuoti, ji sutiko grupę jaunesnių aktyvistų, kurių dėmesio centre jau buvo globalizacija.

       Kai Klein kalba apie protestus, galima pastebėti jos entuziazmą – ji tiki masių susitelkimo jėga. Savo viešose kalbose ji suinteresuota skleisti aktyvistų idėjas.

       „Mūsų judėjimams stinga jėgos“, skundžiasi ji. „Pasaulio problemomis vis labiau tampa elito rūpesčiai – garsenybių ir firmų bosų rūpesčiai“.

       Pagal New York Times parengė kp

Kategorija: menas

      Zombiai atrieda atidunda

      Aldous Huxley. Puikus naujas pasaulis. Romanas. Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

      Vakar kalbėjausi su vienu pažįstamu. Susitikome, užsukome, užsisakėme, įsišnekėjome. Mūsų pašnekesio tema vėliau kažkodėl pakrypo ne į kultūrą ar moteris, o į politiką. Apie politiką kalbėti nemėgstu, su ja man viskas aišku. Tačiau mano pašnekovas atkuto, įsijautė, įraudo. Visą valandą jis lyg užburtas kartojo tris žodžius: demokratija, laisvė, progresas. Progresas, laisvė, demokratija. Minėjo dar kažkokias pavardes, kažkokius teroristus, kovą su jais, normalią visuomenę, rinką, vakarietišką požiūrį. Įsižiūrėjau į jį geriau. Ir man nušvito: jis – zombis. Spindinčios iš susižavėjimo stiklinės akys, tiesus žvilgsnis. Į nieką nereaguojantis zombis, nė trupučio neabejojantis savo teisumu, net nesusimąstantis, apie ką kalba, manipuliuojantis televizoriaus terminais ir formulėmis.

      Maloniai su juo atsisveikinau. Toliau bendrauti buvo neverta. Su zombiais viskas aišku, aiški ir jų gimdymo, t. y. „zombinimo“, sistema. Tai ta visuomeninė sistema, kurioje mes visi gyvename šiandien.

      O mes gyvename „puikiame naujame pasaulyje“, kurį prieš 70 metų ganėtinai taikliai aprašė A. Huxley. Skiriasi tik kai kurios detalės. Na, pavyzdžiui, autoriaus utopinės visuomenės vėliavoje įrašyti šiek tiek kitokie žodžiai: BENDRUMAS, TAPATUMAS, PASTOVUMAS. Dar nesulaukėme masinio žmonių klonavimo, dar gyva šeimos institucija. O šiaip knygoje ir gyvenime beveik viskas sutampa: sterili civilizacija, kurioje nebėra vietos nei nešvarai, nei dievams, nei senatvei; bukinantis kolektyvinis auklėjimas – žmonės suformuoti taip, kad net nesugeba elgtis kitaip, nei privalo; alfų, betų, gamų ir epsilon kastos (plg. su šiandieninėmis „baltosiomis ir mėlynosiomis apykaklėmis“); totalinis vartojimo skatinimas; Propagandos namai ir Jausmų technologijos institutai (plg. su viešaisiais valstybių ryšiais ir Holivudu); biocheminis žmonių tonizavimas – visi vartoja „laimės tabletes“ somą (plg. su šiuolaikiniais antidepresantais); laukinių draustiniai – rezervatai, aptverti aukštos įtampos vielų užtvara (plg. su sapatistų sukilėliais Meksikoje). Ir taip toliau, ir panašiai.

      Kaip vaizdžiai sakoma knygoje: „Gėlytės ir kraštovaizdžiai turi vieną esminį trūkumą: visa tai nemokama. Meilė gamtai neužverčia fabrikų užsakymais. Tad buvo nuspręsta panaikinti gamtos meilę”.

      Taigi šiandieniniam žmogui alternatyvų nedaug: gyventi zombišką sotų ir „laimingą“ gyvenimą puikiame naujame pasaulyje, pasirinkti fizinę ar dvasinę tremtį arba pasielgti taip, kaip pasielgė knygos personažas Laukinis – pasikarti.

Kategorija: menas

       Vokiečių kino režisierius Florianas Opitzas, kurio paskutinis darbas leidžia kritiškai pažvelgti į privatizacijos įtaką žmonių gyvenimui, sako, kad valstybės turto išpardavinėjimas tapo „neginčijama ideologija“.

       Filme „Didysis išpardavimas“, pasirodysiančiame Vokietijos kino teatruose ketvirtadienį, nagrinėjamas geležinkelio, sveikatos apsaugos ir kitų viešųjų paslaugų privatizavimo poveikis.

       Dokumentinis filmas, kuriame bus ilgas buvusio vyriausiojo Pasaulio Banko ekonomisto Josepho Stiglitzo interviu, greitai bus rodomas Jungtinėse Valstijose, Švedijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje, trečiadienį sakė Opitzas.

       Privatizacijos plėtra

       Opitzas Reuters naujienų agentūrai sakė: „Prieš sukuriant šį filmą mane išties glumino tai, kad kiekvienas sakė, jog privatizacijos plėtroje negalima nieko pakeisti, net jei ji iš esmės labai veikia žmonių gyvenimą.

       „Jei žmonės yra informuoti apie galimą privatizacijos poveikį sveikatos apsaugai, geležinkeliams, energetikos tiekėjams ir vis dar jos siekia, tai galime laikyti jų pasirinkimu.Bet jie dažniausiai paliekami tamsybėje. Mano tikslas buvo parodyti privatizacijos poveikį žmonėms“.

       Nors režisierius tvirtina, kad tikrai nėra JAV režisieriaus Michaelo Moore'o ir jo konfrontacinio požiūrio gerbėjas, Opitzo filmas kažkuo primena tokius filmus kaip „9/11 pagal Farenheitą“.

       „Pavojinga sistema“

       „Privatizacija tapo neginčijama ideologija“, teigia Opitzas, šį filmą, paremtą Vokietijos valstybinės televizijos, kūręs keturis su puse metų.

       Pirmojoje istorijoje britas, traukinio mašinistas Simonas pasakoja, kad kadaise jis dirbo efektyviausioje Europos geležinkelio sistemoje, bet privatizuota ji sunyko ir tapo pavojinga.

       Kitame keturių dalių istorijos segmente skurstanti motina iš Filipinų kovoja, kad gautų pinigų savo sūnaus dializėms. Pabaigoje ligoninės personalas jai pasako, kad ji tiesiog turi suprasti, jog negali leisti sau gydyti sūnaus - tegu leidžia jam mirti.

       „Partizanai elektrikai“

       Trečioji istorija pasakoja apie Pietų Afrikos aktyvistą ir jo „partizanus elektrikus“, kurie rizikuoja savo gyvybėmis padėdami šeimoms nelegaliai iš naujo įsijungti elektrą, kai privatizuota elektros kompanija ją atjungia už nesumokėtas sąskaitas.

       Ketvirtasis pasakojimas nukelia į Boliviją, kur 2000 metais smurtingi protestai užkirto vietiniam kongresui kelią apmokestinti vandenį, kurį anksčiau Bolivijos žmonės gaudavo veltui.

       „Parduok dabar, pinigai bus vėliau - mūsų pasaulis yra privatizuojamas“, sako 34 metų amžiaus Opitzas.

       Režisierius kalbėjo: „Kas galės naudotis vandeniu, energetikos šaltiniais, viešuoju transportu ir sveikatos apsauga? Tik tie, kurie galės tai sau leisti“.

       Opitzo filmas buvo rodytas Toronto, Čikagos, Berlyno ir Honkongo filmų festivaliuose.

       2007.05.16

      Parengė kp

Kategorija: menas

       "Normalios" visuomenės mitas

 

       Slavoj Žižek. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Filosofijos darbų rinktinė. Sudarė ir iš anglų k. vertė Audronė Žukauskaitė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

       Ar jūs, išvydę prabangiame automobilyje sėdintį žmogų, nepamanote: "Štai kapitalistas, kuriam turbūt dirba koks šimtas žmonių"? Ar jums, besiklausantiems įmitusio filosofo, suokiančio apie vakarietiškas vertybes, nekyla mintis: "Štai koks valdžios pakalikas"? O gal, pažvelgę į savo senutėlį televizorių, graudžiai susimąstote: "O aš gi nieko neturiu, tik savo grandines"? Ne? Vadinasi, jūs esate "normalus". "Normalus" žmogus, gyvenantis "normalioje laisvoje" visuomenėje.

       Štai čia ir stabtelkime. Ištarkime trumpą ir tvirtą STOP. Pasiklausykime Slavojaus Žižeko knygos sudarytojos ir vertėjos A. Žukauskaitės: Kalbėdamas apie Rytų ir Vidurio Europos "išsilaisvinimo" patirtį, Žižekas įžvelgia aiškių ideologijos požymių: "Ar pati ši "išsilaisvinimo" patirtis, kurios metu politinės partijos ir rinkos ekonomika buvo suvokiamos kaip "neideologinės", kaip "natūrali daiktų padėtis", nėra ideologija par excellence? Tai, jog kapitalizmą ir rinkos ekonomiką siekiama "natūralizuoti", laikyti "natūralia daiktų padėtimi", rodo, jog jau esame "pagauti" ideologijos".

       Tai štai kaip viskas yra! "Natūrali", "normali", "laisva" visuomenė yra ne kas kita, kaip kapitalistinė sistema, propaguojanti laisvąją rinką, pagrįsta darbo jėgos išnaudojimu ir veikianti pagal pridėtinės vertės sukūrimo bei nusavinimo dėsnius. Ši sistema pasižymi liberalumu,– ji tarsi nebijo jokios kritikos. Tačiau nebijo vien dėl to, kad tvirtai žino: kritika nieko nekeičia, ji nesugriauna ideologijos. Kaip sako S. Žižekas: Atrodytų, jog vėlyvajame kapitalizme "žodžiai nieko nereiškia", niekam neįpareigoja: jie laipsniškai praranda savo performatyvią galią; viskas, kas pasakoma, ištirpsta bendrame abejingume; karalius nuogas ir medija tai nenuilsdama skelbia, tačiau niekas tuo nesidomi – žmonės elgiasi taip, lyg karalius nebūtų nuogas...

       Ši knyga, ypač pirmoji jos dalis "Ideologija ir jos šmėklos", skirta tam žmogui, kuris nors kartą pasijuto esąs "nenormalus", kuris nors kartą suabejojo iš valdžios lūpų per jos ruporą - masines informavimo priemones - nuolat sklindančią ideologiną propagandą.

       Vienintelis ir pagrindinis S. Žižeko tekstų trūkumas –- jie neįkandami protinio darbo proletarams, neturintiems specialaus filologinio ir filosofinio išsilavinimo, neperskaičiusiems K. Marxo, I. Kanto, T. Adorno, J. Lacano.

       Tikėsimės, kad S. Žižekas į senatvę ims rašyti daug tiesiau ir aiškiau. Duokdie jam ilgų rašymo metų.


Kategorija: menas

alt      Vieni menininkai mano, kad menas turi tarnauti menui, kiti – kad liaudžiai, treti – valdžiai. Pirmieji vadinami princesėmis krištolo bokšte, antrieji – „popsinio“ meno verslininkais, tretieji – oficiozinės kultūros trėgeriais. Tačiau egzistuoja ir nedidelė grupelė menininkų, kurie įsitikinę, kad menas neprivalo niekam tarnauti, kad jis – pats sau ponas. Menas – tai draugiškas rankos mostas, kviečiantis užsukti į kitą realybę. Menas – tai draugiškas smūgis į veidą, padedantis atsitokėti iš somnambuliško sapno. Menas – tai išprievartavimas iš meilės, per jėgą priverčiantis patirti keletą iš koto verčiančių dvasinio orgazmo akimirkų.