ka daryti        Jei neįkvėps revoliucijai, bent suteiks informacijos apie įvairius maištavimo būdus

 

„Ką daryt?.. Jei tavęs nemyli niekas, o tu taip visus myli…“ – kartais per radiją paleidžia kvailą ir įkyrią dainušką. Čia bus truputį rimčiau. Kaip paaiškinta ant Alexanderio Brenerio ir Barbaros Schurz knygos „Ką daryti?“ (leidykla „kitos knygos“, iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius) viršelio, joje rasite „54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijas vėlyvojo kapitalizmo epochoje“. Tai – ne šiaip knyga, o vadovėlis. Viskas būti patikrinta realybėje, pagrįsta bandymais ir įrodyta teoremomis. Knyga išleista pasinaudojus laisvojo publikavimo teise. Autoriai atsisako visų turtinių ir moralinių teisių į savo tekstus. Knygos tekstai gali būti naudojami neįspėjus autorių, laisvai skelbiami bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis.

resistanbul 2009        Atviras laiškas 11-osios tarptautinės Stambulo bienalės kuratoriams, dalyviams, menininkams bei visiems meno mylėtojams

 

Mes privalome liautis apsimetinėti, kad šiandieninis politiškai angažuotas menas, pastaraisiais metais toks populiarus muziejuose, spaudoje ir meno rinkoje, turi ką nors bendra su noru pakeisti pasaulį. Mes privalome liautis apsimetinėti, kad „pasipriešinimas“ meno sistemos kontekste, naujų formų puoselėjimas, nepaklusimas kultūrinėms konvencijoms bei meno apie politiką gaminimas dar turi kokią nors prasmę. Mes turime liautis apsimetinėti, kad menas yra autonominė erdvė, atribota nuo kapitalo ir valdžios.

kulturos antpuolis        Knyga apie kultūros žūtį, kaip apie amžiną jos atsiradimą

 

Radikalus antikultūros žurnalas „Juodraštis“ pristato Stewarto Home‘o knygą „Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „klasių kovos“ (vertė: Redas Diržys, „Kitos knygos“, 2009 m.). Kaip keista: provincialioje Lietuvoje vis dar gajus toks aukštosioms kultūroms būdingas intelektualus reiškinys kaip „antikultūra“. Tiems, kas nesupranta, paaiškinsiu: antikultūra nėra kultūros trūkumas. Ir neturi nieko bendra su nekultūringumu. Ją greičiau reikėtų suvokti, kaip „virškultūrą“, kaip tam tikrą kultūros perviršį. O patį reiškinį galima palyginti su sprogusia žvaigžde, kuri tapo juodąja skyle, ir kurios tankis toks didelis, kad į ją šviesa tiesiog nepatenka. Taip ir čia: sprogus kultūrai susidaro tokia juodoji kultūra, kuri lyg ir neigia kultūrą, bet tuo pačiu yra jos „viršūnė“, gimusi iš tos pačios materijos.

raoul vaniegem        Raoulis Vaneigemas (g. 1934) – anarchistinių pažiūrų kairysis Belgijos rašytojas ir filosofas, vienas iš Situacionistų Internacionalo (1961–1970) įkūrėjų, kultinės knygos „Kasdienio gyvenimo revoliucija: traktatas apie jaunosios kartos mokėjimą gyventi“ (1967) autorius. Kasdienybės revoliuciją R. Vaneigemas supranta kaip dominuojančios tvarkos, ideologijos, diskurso šalinimą bei spontaniškos, kokybiškos kūrybos įtvirtinimą. Jis yra taikliai pastebėjęs: „Nuo dabar jokia revoliucija nebus verta savojo vardo, jei ji nereikš visiško hierarchijos pašalinimo“. Savanoriškai pasitraukęs iš Situacionistų Internacionalo, R. Vaneigemas išleido seriją knygų, kuriose propagavo savivalda ir saviorganizacija paremtą visuomenę. Be to, jis, pasirodo, kūrė ir dainas...

Alytaus meno streiko demonstracija        Su Alytaus meno streiko bienalės organizatoriumi REDU DIRŽIU kalbasi Darius Pocevičius

 

Meno streiko idėja pirmą kartą paminėta 1970 m. prancūzų menų kritiko Alaino Jouffroy straipsnyje „Ką daryti su menu?“ Pirmasis meno streikas buvo individualus – jį 1977–1980 m. surengė „autodestruktyvaus meno“ pradininkas Gustavas Metzgeris. Vėliau iniciatyvos ėmėsi neoficialiojo meno istorikas iš Londono Stewartas Home’as, 1990–1993 m. bandęs inicijuoti menininkų streikus visame pasaulyje. Kaip į šią meno streikų virtinę įsikomponuoja 2009 m. rugpjūčio 18– 23 dienomis vykusi Alytaus meno streiko bienalė?

hipiai        Rugpjūtį pasaulis šventė vieno įspūdingiausių XX amžiaus įvykių – Vudstoko festivalio – keturiasdešimtmetį. Šis festivalis, kaip ir ankstesniųjų metų įvykiai Prahoje ir Paryžiuje, pradėjo naują pasaulinės visuomenės epochą – išsilaisvinimo iš ideologinių iliuzijų, maišto prieš visuomenės stabus ir institucijas – epochą. Deja, šiandien dažniausiai pastebimi tik šio kultūrinio ir socialinio maišto aksesuarai, o ne galutinė prasmė. Apie ją kalbamės su kultūrologu prof. Gintautu Mažeikiu.

 

Ko JAV ir Vakarų hipių judėjime buvo daugiau – mados klyksmo ar politinio, socialinio ir kultūrinio maišto?

plucer sarno        Seniai pastebėtas faktas: kuo griežčiau valstybė riboja savo piliečių laisves, tuo rafinuotesnių ir keistesnių protesto formų ji susilaukia. Maskvos menininkų grupė „Voina“ (liet. „Karas“) – tai pati gryniausia protesto meno forma. Nors grupės atliekamų akcijų pavadinimai ir neprimena politinių lozungų, tačiau jas dažnai lygi triukšmingi politinio pobūdžio skandalai. Apie grupę „Voina“ imta kalbėti praeitų metų pavasarį, kai 2008-ųjų vasario 29-ąją, Rusijos prezidento rinkimų išvakarėse, Maskvos A. Timiriazevo biologijos muziejuje ji surengė sekso orgiją. Putiną turėjo pakeisti jo sosto paveldėtojas Medvedevas, todėl savo akciją menininkai pavadino „Kruškis už įpėdinį meškiuką“. 2008 m. gegužės 6 d. grupės „Voina“ aktyvistai surengė akciją „Mento auklėjimas namuose, arba UMVED, Medved!“. Jie prasibrovė į Pamaskvėje įsikūrusį Koroliovo milicijos poskyrį, ant „beždžionyno“ grotų užkabino didžiulį Dmitrijaus Medvedevo portretą ir, savo kūnais pastatę cirko akrobatų piramidę, išrėžė „auklėjamąją“ kalbą, į kurią buvo įtraukti ir ironiški posmai iš Dmitrijaus Prigovo „Milicijanieriaus“. Akcija buvo skirta „Rusijos Federacijos prezidento Dmitrijaus Anatoljevičiaus Meškiuko inauguracijos dienai“.

woody allen        Revoliucijai kilti būtinos dvi sąlygos: reikia turėti prieš ką maištauti ir realių maištautojų. Apranga neturi reikšmės, dėl laiko ir vietos – paprastai dalyvaujantieji gali nesunkiai prisitaikyti vienas prie kito. Svarbiausia, kad į šį reikalą įsitrauktų abi pusės, antraip visas sumanymas bus pasmerktas žlugti. Vykstant 1650 m. Kinijos revoliucijai, nė vienas priešininkas taip ir nepasirodė, tad už salės nuomą paliktas užstatas nuėjo šuniui ant uodegos.

 

Partijos ar žmonės, prieš kuriuos maištaujama, vadinami „engėjais“. Jie nesunkiai atpažįstami iš geros nuotaikos. Dažniausiai „engėjai“ vilki kostiumus, valdo žemės sklypus ir vėlyvais vakarais garsiai leidžia savo radijo imtuvus, nebijodami, kad kaimynai už tai juos aprėks. Jų rūpestis – išsaugoti status quo, t. y. būvį, kuriame viskas lieka taip pat, net jei kartą per porą metų ir kyla noras perdažyti sienas.

world inferno        1990 m. Brukline (Niujorkas, JAV) susikūrusio pankroko orkestro „The World/Inferno Friendship Society“ narių skaičius nuolat keičiasi, bet scenoje paprastai būna apie 10 žmonių. Per visą grupės istoriją išsilaikė nuolatiniai grupės nariai – Jackas Terriclothas (vokalas) ir Lucky Strano (gitara). Dainų tekstuose kalbama apie tokius istorinius subjektus kaip Weimaro laikotarpio Vokietija, Peteris Lore, Jeffrey’is Lee Pierce’as, Paulas Robesonas, Leni Riefenstahl, Dante Alighieris ar apie gąsdinančias, magiškas, džiugias ar baisias gyvenimo puses, paverčiančias gyvenimą kažkuo daugiau nei „pabudimas ir kinkavimas į darbą“. 2002 metų albume Just the best party yra ir įsimintinas trijų dainų ciklas, skirtas meilei ir netekčiai laikinoje autonominėje zonoje. Paskutinis žinomas stambesnis grupės projektas – 2009 metų gegužės mėnesį sukurta pankiška radijo šou A Praire home companion versija.

gatves tango        Tikra liaudies muzika visada atspindi žmonių troškimus, svajones ir kovas. Jei liaudis maištauja – maištauja ir jos muzika. Kai maištas numalšinamas, revoliucinę dvasią praranda ir muzika. Tada ji komercializuojama ir paverčiama preke. Klasikinis tokio proceso pavyzdys – tango. Atmintyje iškart iškyla audringas XX-ojo amžiaus 3-asis dešimtmetis Berlyne ir Paryžiuje. Tačiau argentinietiškas tango anaiptol nėra orgijų šokis, šokamas baruose po raudonais žibintais, gaivinantis šampanu ir juodaisiais ikrais. Tango kilo iš Argentinos neturtingųjų kultūros. Erotiškas ir laisvamaniškas, maištingas ir protestuojantis tango tapo tuo, ką šiandien vadiname pasipriešinimo kultūra.

alytaus meno streikas bifo        Jau porą metų Lietuvos kultūrą kausto šmėkla – meno streiko šmėkla. Prieš „amžinas“ „rimtosios kultūros“ ir „profesionalaus meno“ sąvokas šįkart kyla ne kokios nors „masės“ iš košmariško Ortegos y Gasseto sapno, ne Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinai, bet patys kūrėjai, supratę, kad „kažkas papuvę meno karalystėj“...

 

Tiesą sakant, dabartinėje situacijoje, kai prie aukštojo meno altorių prigludę rimtosios kultūros atstovai bando ginti savo privilegijuotą statusą ir nieko nesuvokdami desperatiškai žvelgia į jų gerovę kadaise laidavusios valstybės tuščias akis, meno streiko idėja atrodo gal net pavėluotai. Valstybė ne tik negalvoja nieko remti, ji šaiposi iš tų, kurie vis dar pasitiki jos gerumu, kuriuo paremta visa tai, kas didinga – „aukštoji kultūra“, „profesionalusis menas“.

Normal 0 false false false MicrosoftInternetExplorer4 /* Style Definitions */ table.MsoNormalTable {mso-style-name:"Table Normal"; mso-style-parent:""; font-size:10.0pt;"Times New Roman";}

Sykį Aleksandras pagalvojo kokios rūšies žmogus jis yra. Žmonių rūšių yra labai daug. Pagal plaukus, pagal atlyginimą, pagal ūgį, zodiako ženklą, lytį. Bet yra dar žmonių skirstymas pagal Sistemą. Tarkim, Sistema - tai viskas, kas normalu, moralu, ir tiesiog yra taip yra ir viskas. “Tuomet žmones būtų galima suskirstyti taip”, – mąsto Aleksandras.

 

1. Žmonės, kurie pritaria Sistemai. Visi normalūs žmonės, kuriems viskas tinka, kuriems viskas gerai, kurie gyvena senuose arba apynaujuose butuose, yra vidutinio amžiaus ir vidutinio ūgio. Turi darbus įstaigose, ir senus automobilius.

 

2. Žmonės, kurie eina prieš sistemą. Tai jaunesni už vidutinius ir vyresni už vidutinius. Paaugliai, seni žmonės, mažai arba išvis neuždirbantys. Jiems yra viskas blogai. Bloga valdžia, blogas viešasis transportas, blogi tėvai, vaikai, anūkai narkomanai. Jie neturi automobilių ir važinėja viešuoju transportu arba riedlentėm arba dviračiais. Kartais laimės ieško užsieniuose.

 

3. Žmonės, kurie eina prieš einančius prieš sistemą. Maždaug 25-35 metų amžiaus, atseit išsilavinę žmonės, kurie turi naujas mašinas, naujus butus ir atseit aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Jiems viskas daugmaž gerai. Jie pyksta ir nekenčia tų, kurie priklauso antrąjąi grupei reiškiančiai savo negatyvią nuomonę. kartais būna grįžę iš užsienio su daug pinigų.

 

“Lietuvoj viskas blogai”, – sako senis arba paauglys.

 

“Žioplas esi, neišsilavinęs. Kur tau bus gerai.”, – sako 25-35 metų vyriškis.

 

Dar yra ketvirta rūšis žmonių, kuriai priklauso ir Aleksandras. Tokių išvis yra mažai. Jie nereiškia savo nuomonės apie jokias politikas, policijas ir kitas nusiskalstamas veiklas, kurios gadina gyvenimą. Visiškai nėra reikalo tą daryti. Paprastas žmogus nėra toks jau paprastas, kad nieko negalėtų pakeisti. Visų pirma jis gali pasaulį matyti taip, kaip nori pats. Neįsileisdamas į savo galvą svetimų minčių ir nereikšdamas savo. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, pateiksiu kelis pavyzdžius.

 

Pirmas. Apie valdžią.

1 rūšis sako: Man, ant mūsų valdžios nusispjaut.

2 rūšis sako: Tu ką, durnas? Šūdina mūsu valdžia.

3 rūšis sako: Pats tu šūdinas, kiek klasių baigei, kad politologas jau esi?

4 rūšis nesako nieko ir net nesiklauso ką sako pirmos trys.

 

Antras. Apie globalinį atšilimą.

1 rūšis sako: Tegul sau šyla, svarbu ne rytoj. Spės dar anūkai užaugt.

2 rūšis sako: Tu ką, durnas? Debilas visai gal?

3 rūšis sako: Pats tu toks. Atsirado matai žaliasis. Kaip pats aplinką saugai?

2 rūšis vėl sako: Ne tavo sup***** reikalas!

4 rūšis vėl nieko nesako, nes šitame pokalbyje nedalyvauja. Važiuoja savo mažalitražiu automobiliuku į Trakus išsimaudyt.

 

Būtų galima tęsti ir tęsti. Bet esmė viso to, turbūt, jau visiems aiški. Priklausyti pirmoms trims grupėms labai nesunku. O ketvirtąjai netgi labai nelengva. Aleksandras stengiasi ir jam jau keletą metų tai puikiai sekasi. Pabandykit ir Jūs.

 
2007-09-02