Š.m. spalio 13 d. pradėjo veikti BĖK tinklaraštis anti-info.livejournal.com. Pasak tinklaraščio autorių, BĖK yra tarpgalaktinė neegzistuojančių žurnalistų asociacija, pasišventusi sunaikinti hierarchija paremtą visuomenę ir sukurti beribę Alamuto pilį, pastatytą bendruomenių, paremtų savitarpio pagalba, laisva asociacija ir horizontalumu. Tinklaraštyje BĖK kol kas pateiktas tik vienas įrašas, tačiau labai teisingas. Publikuodami šį straipsnį, linkime visokeriopos sėkmės BĖK komandai.

    
Taigi, kas vyksta su pasaulio finansų rinka, kaip ji priėjo didžiausią krizę nuo didžiosios depresijos laikų ir kodėl JAV prasidėjusi krizė žaloja beveik viso pasaulio šalių ekonomikas? Dabartinę velniavą suprasti yra sudėtinga ne tik dėl to, jog ne kiekviena žemietė turi tvirtus ekonomikos teorijos pagrindus, bet ir dėl to, kad viskas iš tiesų susiraizgę taip, kad sunku suprasti kas vyksta. Tačiau ši raizgalynė taip pat neatsirado iš niekur. Tai ilgalaikio proceso, remto bene pusšimtį metų trukusios politikos, vaisius. Pamėginsiu kuo paprasčiau išdėstyti tai, ką man pačiam pavyko suprasti apie šitą velniavą.

         Colinas Crouchas yra Londono „School of Economics“ absolventas. Jis dėsto sociologiją Varviko verslo mokykloje (Warwick Bussines School), Didžiojoje Britanijoje. 2004 m. pasirodžiusi Croucho knyga „Postdemokratija“ („Post-Democracy“) tapo viena populiariausių pastarųjų metų politologijos knygų. Interviu žurnalui „Der Spiegel“ Crouchas perspėja, kad demokratiškai išrinkti parlamentai ir vyriausybės vis labiau netenka įtakos. Interviu spausdiname šiek tiek sutrumpintą.

         Neseniai užsiminėte, kad Vakarų demokratija nebeegzistuoja. Tačiau ar faktas, kad apie tai galime laisvai kalbėtis, neliudija jos buvimo? 

        Netvirtinu, kad nebėra demokratijos apskritai. Tačiau manau, kad judame link sistemos, kurią vadinu postdemokratija. Turiu omenyje situaciją, kai vis dar egzistuoja visos demokratinės institucijos, o kai kurios jų net išlieka labai stiprios, bet jos nebeturi politinės galios. Lieka tik imitacija, vidus yra tuščias. Problemų, kurios dabar paklūsta politikos pasauliui, – aplinkos apsaugos, gamtos išteklių mažėjimo, globalios ekonomikos kontrolės – neįmanoma išspręsti instrumentais, kuriais disponuoja demokratiškai išrinktos atskirų valstybių vyriausybės. Tai paprasčiausiai neįmanoma, neturi prasmės. Rezultatas – nusivylimas, vedantis į politinės galios išnykimą.

       Per Seimo rinkimus beveik 82 tūkst. rinkėjų, atėjusių pareikšti nuomonę vienmandatėse rinkimų apygardose, biuletenius sugadino. Daugiamandatėje apygardoje negaliojančių biuletenių buvo kiek mažiau - 73 tūkstančiai. Referendumo biuletenius sugadino daugiau nei 40 tūkst. rinkėjų. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nariai stebisi kaip niekada dideliu sugadintų biuletenių skaičiumi. Politologai aiškina, kad tai byloja apie rinkėjų nusivylimą.

     

      Finansinės rinkos paslapčių išaiškėjimas JAV prezidento rinkimų kampanijos metu – viena iš progų pažvelgti į apnuogintą politinės ir ekonominės sistemos prigimtį.Kampanijos aistroms pasiekus didžiausią mastą, visi jaučia nerimą – iš milijonų žmonių bus atimti namai, kils bedarbystė, dings indėliai, rizikuojama netekti sveikatos apsaugos.


       Pirmieji Busho siūlymai, kaip elgtis krizės akivaizdoje, taip dvokė totalitarizmu, kad buvo greitai pakeisti. Atsiradus intensyviam lobistų spaudimui, jie buvo performuluoti taip, kad „viskas baigtųsi didžiausių sistemos institucijų pergale... joms nebankrutuojant ir neužsidarant, būtų nurašytos skolos“. Apie tai rašė Jamesas Rickardsas, 1998-aisiais derėjęsis dėl federalinių subsidijų draudimo fondui „Ilgalaikis kapitalo valdymas“ – mes dabar užmynėme ant to paties grėblio.

        Dėl Jungtinių Valstijų valdžios sprendimo gelbėti griūvančius bankus mokesčių mokėtojų pinigais paplito posakis, kad šalyje turtingiesiems kuriamas socializmas, o vargšams paliekamas kapitalizmas. Sprendžiant iš viešai teikiamų pasiūlymų, kaip reaguoti į ekonomikos nuosmukį, tas posakis dar labiau tinka Lietuvai. Pasiūlymai sukasi apie vieną ir tą patį – valdžia privalo taupyti. Pasiūlymas, kad valdžia susiveržtų diržus patrauklus, kai ta valdžia visuotinai nekenčiama. Nesileisime į aiškinimus, kodėl Lietuvoje valdžia daugumos laikoma tautos priešu, lyg šalis vis dar būtų okupuota.

        Neurolingvistinio programavimo specialistas V.Jankauskas įsitikinęs – visuomenė galėtų sėkmingai gyvuoti ir be valdžios. Gali būti, kad po šių Seimo rinkimų, užgriuvus ekonomikos krizei, žmonės tą ir supras – savo laimę gali rasti tik jie patys. „Labai gerai, kad mus ištiko ekonomikos krizė“, – V.Jankauskas neabejoja, kad kiekvienas minusas turi savo pliusą. „Idiote, kokius absurdus čia kalbi, tokie kaip tu ir kelia netvarką“, – tokie buvo kelių policininko žodžiai Vidui Jankauskui, kai šis pradėjo aiškinti, jog miestas taptų saugesnis, jei jame nebūtų kelio ženklų. Tačiau prieš pusantrų metų išgirdęs, kad penki Vakarų Europos miestai nusprendė apsieiti be ribojančių ženklų, V. Jankauskas buvo tikras, kad žmonės ten puikiai tvarkysis.

        Venesuelos prezidento Hugo Chavezo, kurį korporacinė Vakarų žiniasklaida laiko kairiuoju Lotynų Amerikos diktatoriumi, siūlymu iki šių metų metų pabaigos darbo dienos trukmė Venesueloje bus sumažinta nuo 8 iki 6 valandų. Apie tai pirmadienį, spalio 13 d., pranešė Venesuelos Darbo ministras Roberto Hernandezas. Ministro teigimu, toks darbo dienos sutrumpnimas pagerins tarnautojų darbo sąlygas ir duos signalą verslininkams neišnaudoti darbininkų.

Šįryt baigėsi seimo rinkimų spektaklis, panašus į šou pasaulyje dažnus žvaigždžių rinkimų spektaklius. Nors skaičiavimo mašinos springte springo ir iki šiol nesugebėjo suskaičiuoti visų balsų, tačiau rezultatai aiškėja. Rinkimus laimėjo dvi dešiniosios partijos - homofobija, patriotiniu fundamentalizmu ir Busho stiliaus propaganda garsėjanti Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (19,50%), ir šou verslo monopolisto Arūno Valinsko verslo projektas Tautos prisikėlimo partija (15,13%).


       Karlas Marxas grįžo. Toks, mažų mažiausiai, yra Vokietijos leidėjų ir knygynų verdiktas, pasak kurių, Marxo darbai yra šluojami nuo knygų lentynų.
Jo populiarumo didėjimas, aišku, yra siejamas su dabartine ekonomine krize. „Marxas vėl tapo madingu“,– teigia Jörnas Schütrumpfas, Berlyno leidyklos „Karl-Dietz“, leidžiančios Marxo ir Engelso darbus vokiečių kalba, vadybininkas. Pats populiariausias – pirmasis žymaus jo veikalo „Kapitalas“ tomas. Pasak Schütrumpfo, daugiausia skaitytojų sudaro „jaunoji akademinė karta, kuri susivokė, jog neoliberalūs laimės pažadai pasirodė esą netiesa“.

00thumb-bush_finger_flipKol Busho administracijos iždo departamentas nespėja subsidijuoti bankų, kad galutinai nepraskolintų JAV ekonomikos, Lotynų Amerikos kairiųjų vyriausybės ir jų šalininkai piktdžiugiškai šypsosi ir erzina Bushą, pritaikiusį ilgai smerktą jų vyriausybių politiką.
„Mes kalbėjomės apie tai šįryt“, sakė Nikaragvos kongreso kairiųjų sandinistų lyderis Edwinas Castro. „Mes manome, kad Busho administracija savo šalyje turėtų taikyti tokią pačią politiką, kokią jie ir Tarptautinis Valiutos Fondas įsakinėjo vykdyti mums – vykdyti struktūrines pertvarkas, sumažinti vyriausybės išlaidas ir sumenkinti vyriausybės vaidmenį.

       Šią savaitę išvydome Gordoną Browną, išleidžiantį 37 milijardus svarų sterlingų mūsų pinigų tam, kad supirktų dviejų žlungančių bankų akcijas – HBOS ir Royal Bank of Scotland. Tai yra jo stulbinančio 500 milijardų svarų sterlingų sanavimo plano dalis. Browno planas siekia išgelbėti bankus, kad jie galėtų grįžti spekuliacijų mūsų pensijų fondais ir pelno „darymo“ iš skolų, t.y. prie to, kas juos ir įtraukė į bėdą.

       Šio sanavimo naštą bus pabandyta užkrauti ant paprastų dirbančiųjų žmonių pečių. Mums bus pasakyta, kad mes turime sumokėti, kuomet, smogus recesijai, bus masiškai apkarpytas viešasis sektorius, sumažinti etatai ir atimami būstai.Tuo tarpu didžiuliai turtai lieka visiškai nepaliesti – besitaškantys po Sitį, hedžo fondus ir nesuskaičiuojamas ofšorines mokesčių prieglaudas.

       Gerbiami Lietuvos Respublikos piliečiai,

       1. Rinkimų į Seimą išvakarėse norėtumėme priminti, jog rinkimai nėra tik dažnai akcentuojama pareiga, prievolė ar beprasmis, nieko nelemiantis Jūsų balso paaukojimas balsavimo urnose. Priešingai, gyvenimą demokratijoje turėtume suvokti kaip ypatingai brangią ir trapią dovaną, kurią mums iškovojo ir suteikė praeitis – jos dėka šiandien turime galimybę realizuoti save, savo laisves, teises, viltis ir vizijas bei išreikšti aktyvų solidarumą, kurio mums dabar taip trūksta. Rinkimai nėra tik biuletenių pildymas ir mandatų suteikimas. Ne, tai kur kas daugiau – procedūra, formuojanti mūsų visų dabartį ir ateitį. Procedūra, kurios rezultatai tiesiogiai ar netiesiogiai palies kiekvieną iš mūsų – net ir tuos, kurie balsuoti neketina.