Vilniaus anarchistų grupės, veikusios 2005-2015 metais, svetainės archyvas, kuriame rasite daug informacijos anarchizmo teorijos ir praktikos klausimais

     Nepaisydamas viešosios nuomonės ir visuomenės protestų, vakar, gegužės 15 d., Lietuvos Seimas pritarė Valstybinės šeimos politikos koncepcijai. Už balsavo 69 parlamentarai, prieš – 9, susilaikė – 14. Dėl jos galutinio priėmimo bus balsuojama kitą savaitę. Ši koncepcija, įteisinanti ŠEIMĄ TIK KAIP VALSTYBĖS STRUKTŪROSE UŽREGISTRUOTĄ OFICIALIĄ VYRO IR MOTERS SANTUOKĄ, yra totalitarinė, diskriminacinė ir represyvi klerikalizmo atgyvena, atbloškianti Lietuvą į tamsiuosius viduramžius primenantį autoritarinį ir patriarchalinį smetonmetį.
     Lygiai prieš keturiasdešimt metų, kai sovietinio lagerio šalys, o tarp jų – ir Lietuva, baikščiai stebėjo Prahos įvykius, viso Vakarų pasaulio dėmesio centru tapo sukilusi Prancūzija. Darbininkai užiminėjo fabrikus, studentai – universitetus. Paskatinti aktyvių kairiųjų ir anarchistų grupių, iš kurių žymiausi – situacionistai, jie protestavo prieš stagnuojantį, konservatyvų de Gaulle režimą, spektaklio visuomenę, reikalavo nebe buržuazinių reformų, o realių pokyčių visame visuomenės gyvenime.
     Pirmą kartą Europolas genų technologijos priešininkų „laukų išlaisvinimą“ įvertino kaip „teroristinį aktą“. Portugalijoje genų technologijos priešininkų akcija, nukreipta prieš genetiškai modifikuotų kukurūzų auginimą, Europos apsaugos policijos Europolo buvo įvertinta kaip „teroristinė“. Apie tai galima pasiskaityti aktualioje 2008 metų ataskaitoje EU-Terrorism- Situation and Trend.

       Žmonija išgyvena epochą po Šaltojo karo, precedento neturinčią ekonominę ir socialinę krizę, lėmusią didelės pasaulio gyventojų dalies nuskurdimą. Nacionalinės ekonomikos griūva, plinta nedarbas. Badas kilo kai kuriose Afrikos vietose žemiau Sacharos dykumos, taip pat kai kur Pietų Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Tokia „skurdo globalizacija“, sunaikinusi pokarinės dekolonizacijos pasiekimus, prasidėjo Trečiajame pasaulyje nuo devintojo dešimtmečio pradžios paskolų krizės ir TVF primestų mirtinų ekonominių reformų.

     1. Abortai žmonijos istorijoje

     Abortų problema yra prieštaringai vertinama daugelyje valstybių. Toks nuomonių išsiskyrimas galėtų būti paaiškintas tuo, kad individų požiūriai į abortus yra formuojami remiantis jų įsitikinimais dėl religijos, moralumo, žmogaus teisių, visuomenės sveikatos bei moters statuso visuomenėje.


     Apie abortų praktiką buvo žinoma nuo senovės laikų. Nėštumai buvo nutraukiami įvairiais būdais įskaitant persileidimą sukeliančias žoleles, aštrių daiktų panaudojimą, pilvo presijos taikymą bei kitus metodus1. Abortai buvo įprasta praktika. Tiesą sakant, nėštumo nutraukimą galima būtų priskirti svarbiai žmogiškojo elgesio išraiškai, kadangi nuo istorijos fiksavimo pradžios apie šias procedūras buvo žinoma beveik visose visuomenėse (Senovės Egiptas, Graikija, Roma ir kt.).

     Gamta galima smogti naudojant ją ne tik kaip valdomą stichiją, bet ir kaip retorinį ginklą. Tuo nesunkiai galėjome įsitikinti, stebėdami jau metų metus nenuilstančias politikų diskusijas prieštaringais šeimos, žmogaus teisių, lygybės ir kitais klausimais. Išties, nuoroda į gamtą ir natūralumą – nesunkiai panaudojamas argumentas retorinėje kovoje: taip yra, taip gamtos sutverta, ir nieko nepakeisi. Tačiau ką tuo bandoma įrodyti?

      Šventė, žinoma kaip Tarptautinė darbo žmonių solidarumo diena, švenčiama 66-iose pasaulio valstybėse. Šventės istorija prasideda nuo 1886 metų, kai gegužės 1 dieną Amerikos darbininkai surengė streiką, reikalaudami aštuonių valandų darbo dienos. Čikagos policija, vykdydama valdžios ir darbdavių nurodymus, apšaudė streikuojančius darbininkus. 1889 metų liepą II Internacionalo Paryžiaus kongresas Čikagos darbininkų akcijai atminti nusprendė gegužės 1 dieną rengti kasmetines demonstracijas. Pirmą kartą Tarptautinė darbo žmonių solidarumo diena buvo paminėta 1890 metais Austro-Vengrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Norvegijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir kai kuriose kitose šalyse.

1. Išvydę televizijos laidoje piktą moterį moralizuojančia veido išraiška ir maitvanagio žvilgsniu, greičiausiai įsitikinsite, jog ji – už abortų draudimą.

2.
Mūsų dienų davatkai žmogus yra arba nėščias, arba nenėščias; visa kita – ne taip svarbu.

3.
Šiuolaikinės davatkos mąstymas – akušerinis, o ne filosofinis.

4.
Diskusijose davatkos žvelgia anaiptol ne į akis – jos spitrijasi gerokai žemiau.

      Gegužės 9-oji - tai gedulo diena, skirta atminti darbininkams, kuriuos nužudė valdančiosios klikos antrojo imperialistinio karo metu. Gegužės 9-oji - tai visų šalių eksploatatorių šventė, kurią švesdami jie pažymi didžiąją pergalę prieš savo tautas. Ši šventė parodo, jog išnaudotojiškos kariaujančių blokų klasės antrojo pasaulinio karo metais, priešingai nei pirmojo, sugebėjo priversti paklusti išnaudojamas mases, pavertė jas savo ginklu, kurį panaudojo tarpusavio kovoje už pasaulio perdalijimą.

       Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. (Rom 13,1-4)

      Iš ketaus išlietos skirtingų autorių skulptūros "Žemės ūkis", "Pramonė ir statyba", "Taikos sargyboje" ir "Mokslo jaunimas" ant Žaliojo tilto Vilniuje stovi nuo 1952 metų. Keturias figūrines grupes kūrė žinomi pokario lietuvių skulptoriai: Juozas Mikėnas, Juozas Kėdainis, Bronius Pundzius, Bronius Vyšniauskas ir Napoleonas Petrulis. Sąjūdžio metu šias tilto skulptūras, kaip socialistinio realizmo reliktą, buvo siūloma nugriauti. Tačiau dalis visuomenės ir intelektualų pasipriešino šiam sprendimui. Skulptūros išliko. Iš dalies jos atspindi to laikotarpio oficialiąją skulptūrą, socialistinio realizmo stilistiką ir tematiką, tačiau šiame ansamblyje išlikę ir prieškario Kauno meno mokyklos plastikos elementų, J. Zikaro bei kitų dėstytojų kūrybos ženklų. Todėl šiuolaikinis žiūrovas turėtų tolerantiškai vertinti šį vienintelį tokios plastikos ir žanro Vilniuje skulptūros palikimą. (Dailė 2006/1)

     Gegužės švenčių išvakarėse Seimo komitetai baigė derinti ir redaguoti Šeimos politikos koncepciją, kurią parengė darbo grupė, vadovaujama Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkės Rimos Baškienės. Koncepcijos rengėjos (Rima Baškienė, Irena Degutienė, Etela Karpickienė, Vincė Vaidevutė Margevičienė) ir jos šalininkai (Katalikų bažnyčia, dešinieji politikai) neatsižvelgė į liberalios visuomenės dalies nuomonę ir padarė tik neesmines nuolaidas koncepcijos oponentams. Pati Šeimos politikos koncepcijos esmė išliko: šeima grindžiama tik santuoka, kuri pati savaime yra gėris. Natūrali šios koncepcijos tąsa – Paramos šeimai įstatymo projektas, kuris numato įvairias lengvatas tik susituokusiems žmonėms. Taigi Šeimos politikos koncepcija taps VALSTYBĖS IR BAŽNYČIOS įrankiu, verčiančiu Lietuvos žmones tuoktis iš finansinių paskatų: NORI PINIGŲ - TUOKIS.