anarchizmas        Šis interviu su Maskvoje gyvenančiu anarchokomunistu Michailu Magidu, beje, turinčiu lietuviškas šaknis, buvo išspausdintas 2009 m. vasario 13 d. korporacinės žiniasklaidos portale „Privatus korespondentas“ (www.chaskor.ru). Interviu ėmęs žurnalistas pavadino M. Magidą „anarchizmo ideologu“, tačiau su šiuo titulu autorius griežtai nesutinka. Skaitykite autoriaus rašomą interneto dienoraštį shraibman.livejournal.com, kuriame kalbama ir apie Lietuvą.

                    {flash}lt_kapitalas{/flash}

ACAB      Pastaruoju metu profesinės sąjungos bei kitos nevyriausybinės organizacijos surengė, ketino ir ketina rengti keletą viešųjų protesto akcijų, kurių tikslas parodyti nesutikimą su valdžios įgyvendinamu ekonominės ir finansinės krizės įveikimo planu bei kai kuriomis pasiūlytomis reformomis. Savivaldybių veiksmai svarstant iniciatorių pranešimus dėl susirinkimų organizavimo bei policijos veiksmai kilus neramumams sausio 16 d. mitingo prie LR Seimo metu ir aiškinantis šio ir kitų susirinkimų dalyvių veiksmų teisėtumą, iškilo įvairių nuomonių dėl teisės į taikius susirinkimus turinio, ribų, dalyvių bei valdžios teisių bei pareigų.

Rusijos naciai 1      Ultraradikalių dešinių pažiūrų jaunimas tampa vis didesne problema Rusijoje. Deja, Rusijos valdžia apie šį reiškinį stengiasi tylėti, o vakarų žiniasklaida kartais kraštutiniais išpuoliais virstančius šio jaunimo veiksmus linkusi „nurašyti“ politinių žmogžudysčių kategorijai. Rusija – multikultūrinė valstybė, tačiau dar niekuomet šioje valstybėje nebuvo prieita prie tokių kraštutinumų. Tai lėmė ne kas kitas, o milžiniška socialinė atskirtis tarp Rusijos gyventojų. Pas mus politinė santvarka visiškai kitokia, tačiau atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų yra linkęs smarkiai didėti. Todėl verta išanalizuoti svetimą patirtį tam, kad būtų išvengta rimtų pasekmių čia, Lietuvoje.

evaldas balciunas      Vasario 22 d. 15 val. kviečiame visus į Šiaulių rajono jaunimo centrą (Sodų 4, Kuršėnai)  į LUNI Kuršėnų (Laisvasis universitetas) paskaitą apie SSRS anarchistus. Lektorius – aktyvus visuomenės veikėjas, maištininkas Evaldas Balčiūnas.

 

Prasidėjus perestroikai, palengvėjo politiškai angažuotų žmonių bendravimas, ėmė irti nematomos ideologinių draudimų sienos. Šiaip Tarybų Sąjungoj (ir ne tik formaliai) galėjai turėti bet kokias pažiūras, baudžiama (kartais žiauriai) būdavo tik už jų reiškimą. Aš jau gal nuo kokių 1983 metų žinojau, kad esu anarchistas, bet žinojau ir tai, kad už tokių pažiūrų skleidimą galiu būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn :). Tad gyvenau ir stengiausi per daug nesireikšti. Buvau jaunas, ir man aktuali buvo savišvieta.

castor&pollux      Castoras su Polluxu aptaria riaušių priežastis ir nuspendžia, kad neramumai užprogramuoti pačiame visuomenės valdymo sistemos, vadinamos atstovaujamąja demokratija, mechanizme. Jie siūlo atsisakyti ydingos centralizuotos valdžios praktikos ir pamažu pereiti prie tiesioginės demokratijos bei savivaldos. O pereinamuoju laikotarpiu naudoti visas įmanomas tiesioginio pasipriešinimo valdžiai priemones.

 

Castor: Brolau, Europoje vyksta masių sukilimas! Rugsėjį ir spalį gatvėse protestuojantys Italijos studentai šaukė: „Mes už jūsų krizę nemokėsime!”, gruodį sukilo kitokios demokratijos panorėję Periklio proanūkiai, dabar dūžta Rytų Europos langai. Dėl ko visa tai?

antonio negri

      Antonio Negri (g. 1933) – filosofas, vienas žymiausių Italijos autonomistų judėjimo intelektualų. Autonomizmas, XX a. septintajame – aštuntajame dešimtmečiais susiformavęs Italijoje, prasideda nuo tokio principo: darbininkų klasė turi priešintis kapitalizmui nepriklausomai, tai yra, autonomiškai nuo politinių partijų ir profsąjungų. Autonomistų nuomone, darbininkų klasę sudaro ne tik fabrikų darbininkai, bet visi, kurie tarnauja kapitalui ir yra jo išnaudojami – todėl šią klasę būtų tiksliau vadinti dirbančiųjų klase. Visuomenė tampa socialiniu fabriku: kapitalizmą palaiko ir dirbantieji namie, ir studentai, tapdami intelektinio darbo vergais. Nors Autonomija iškilo kaip darbininkų klasės judėjimas, bet vėliau ji tapo antikapitalistine srove, iškėlusia daug šiuolaikinių antikapitalistinių judėjimų.

ryk turcius      M. Proustas viename savo romanų prabangaus viešbučio valgomąjį apibūdino kaip „milžinišką, nuostabų akvariumą, prie kurio langų būriavosi nematomi tamsoje darbininkai, žvejai, smulkiųjų buržua šeimos ir, prikišę nosis prie langų, stengėsi įžiūrėti, kaip lėtai plūduriuodamas aukso bangose plaukia prabangus šių žmonių gyvenimas, toks pat keistas žiūrint varguolių akimis, kaip ir keistų žuvų ar sraigių gyvenimas (tik klausimas, kiek dar laiko stiklinė siena saugos šiuos nuostabius gyvūnus, leisdama jiems ramiai puotauti, ir ar tamsoje skendintys žmonės, godžiai ryjantys akvariumą akimis, neįsiverš į vidų jų sugauti ir suvalgyti)“.

Castor&Pollux      Castoras su Polluxu, vieni pirmųjų griežtai pasisakę prieš ydingą „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS’o) misiją, siūlo savaip tęsti VEKS’o projektą ir paversti Vilnių kultūringų protestų ir meniškų riaušių sostine.

 

Castor: Šiandien, kai jau, atrodo, net akli praregėjo ir pamatė, kad VEKS‘as tėra mėšlo krūva, atsirado ir naujos tendencijos – gero tono požymiu tapo atsiriboti nuo tos organizacijos ir kartas nuo karto šliukštelti ant jos pamazgų. Kaip manai, ar jau praėjo tas laikas, kai jie visi (turiu galvoje VEKS‘o vadybininkus) galėjo garbingai „uždaryti“ savo veiklą?

ekokatastrofa      Būtina iš esmės keisti ekonomikos modelį, pagal kurį recesija buvo užprogramuota. Tačiau, užuot pasirinkę esminių permainų kelią, pasaulio lyderiai iš naujo pučia susprogusį burbulą. Vėl yra programuojamas sprogimas. Pastangos palaikyti destruktyvius procesus yra pasmerktos iš anksto. Nuo ankstesnių ekonomikos nuosmukių šis skiriasi tuo, kad yra paskutinis – nuolatinio ekonomikos augimo, kurio tikimasi remiantis pasenusiu modeliu, daugiau nebebus. Taip yra todėl, kad šiandienė ekonomikos sistema neatsižvelgia į gamtos dėsnius ir natūralius išteklius naudoja greičiau, nei jie spėja atsinaujinti.

 

Vis didėjančiai socialinei atskirčiai ir skurdui mažinti šiandienis kapitalizmas gali pasiūlyti labdarą ir paramą. Tai ne išeitis. Jerry Silbermanas straipsnyje „Paskutinė recesija? Ar geriausia galimybė, teikianti vilties?“ (angl. „The Last Recession? Or Our Best Opportunity for Hope?“) pataria gelbėti ne šią sistemą, o patiems gelbėtis nuo jos. Pastangos atgaivinti tai, kas sena, ir tai, kas sukėlė krizę, turėtų būti nukreiptos kita linkme – kurti tai, kas nauja, ir tai, kas užtikrintų darnią pasaulio ateitį.

Noam Chomsky      Šiame įraše N. Chomsky pasakoja apie dvi demokratijos rūšis: pirma – idealioji, kuria mes norime tikėti ir kurios apibrėžimą galime surasti kokiame nors žodyne, ir kita – demokratija, kurioje visuomenė dalinama į dvi klases, intelektualinio elito, kuris vykdo valstybės reikalus, ir „sumišusios bandos” (angl. bewildered herd) klasę, kuri sudaro daugumą ir kurią svarbu kontroliuoti bei suteikti jai demokratijos iliuziją. „Sumišusi banda” yra daugiau spektaklio, kurį jiems kuria „specialioji” klasė, žiūrovai. Kartais jiems leidžiama išreikšti savo norą ir pasakyti „mes norime, kad tu arba tu būtum mūsų lyderiu”, t.y., tai, ką mes vadiname rinkimais, nes „mes juk gyvename demokratijoje, o ne kažkokioje totalitarinėje visuomenėje”, – juokauja N. Chomsky.

laikas ir pinigai      Laikas ir pinigai. Kiek kartų tu girdėjai šiuos žodžius minint kartu? Taip yra todėl, kad jie neatsiejami. O kas būtų, jei mums pavyktų užbaigti pinigų evoliuciją paverčiant valandos darbą visame pasaulyje galiojančiu piniginiu vienetu? Skamba keistai, bet pabandykime išsiaiškinti, kas ir kaip.

 

Badenas (Vokietija), apie 1550 m. „Kiekviena bendruomenė turi savo pinigus... Yra 112 ilgio matų, 92 ploto matai, 163 grūdų tūrio matai ir 123 skysčio tūrio matai...“ (Robert Heilbroner. The Worldly Philosophers, 1972, 20 psl.).