fuck liberals        Keletą pastarųjų metų matome nuolatinę lietuviškojo ir pasaulinio liberalizmo metamorfozių, mutacijų ir deformacijų dramą, o gal net ir farsą. Tikrovės nepaaiškinsime vien tik kalbomis apie liberalizmo vardo „infliaciją“ ar bandymais „demaskuoti“ „netikruosius“ liberalus ir išaukštinti „tikruosius“. Juk ir viena, ir kita taktika – vardo infliacijos kritika ir bandymas demaskuoti ir išvaikyti „eretikus“ – neatskleidžia liberalizmo metamorfozių ir mutacijų funkcinės reikšmės. Vardo infliacijos kritikos ir netikrųjų herojų demaskavimo paprastai imamasi manant, kad tam tikra ideologija, jos pavidalai ar teiginiai yra savaime teisingi, amžini, moksliški, todėl kalti paklydėliai ir neapsišvietėliai. M. Horkheimeris ir T. Adorno „Apšvietos dialektikoje“ pastebėjo, kad bet kokia ideologija save postuluoja kaip ant-istorinę, metafizinę. Todėl galima tik negatyvi, kritinė ideologijos istorija, kurią apčiuopsime aiškindami laiką ir ideologijos struktūrinius-simbolinius pokyčius, mutacijas.

islandijos altingas        Islandijos federacija arba Laisvoji Islandijos valstybė egzistavo nuo 930 metų, kai buvo įkurtas Altingas (parlamentas), iki 1292 metų, kai šalis prisiekė ištikimybę Norvegijos karaliui. Federaciją kūrė visuomenė, kurioje dominavo migrantai, pabėgę iš Norvegijos, kai karalius Haroldas I pradėjo vienyti šalį. Viduramžių Islandija pasižymėjo neįprasta struktūra. Galima sakyti, kad ji buvo lyg išprotėjusio ekonomisto bandymas patikrinti, ar rinka gali pakeisti fundamentalias valstybines struktūras. Nacionaliniu lygiu Altingas buvo kartu ir teismas, ir įstatymų leidžiamasis organas. Nebuvo nei karaliaus, nei jokios kitos centrinės vykdomosios valdžios, o bendrai priimtų ir žodžiu persakomų įstatymų laikymasis priklausė tik privačiai iniciatyvai.

paryžiaus komuna        1871 m. kovo 18 dieną sukilo Paryžiaus gyventojai. Sukilimas, kuriame patį aktyviausią ir pozityviausią vaidmenį suvaidino moterys, greitai išplito po visą miestą, tad vidurdienį Prancūzijos sostinę visiškai kontroliavo eiliniai gyventojai. Paryžiečių bruzdėjimą išprovokavo Adolphe'o Thiers'o kolaborantų vyriausybė, kuri ketino atiduoti Paryžių į puolančios prūsų armijos rankas (tuo metu vyko Prancūzijos ir Prūsijos karas) ir rengėsi išgabenti patrankas, išdėstytas ant Monmartro kalvų – patrankas, kurioms pinigus po santimą rinko alkani Paryžiaus proletarai ir proletarės. Taigi sukilimo priežastimi tapo įtarimai dėl vyriausybės išdavystės, tačiau jo grandiozinės pasekmės buvo iš tiesų kvapą gniaužiančios.

korporacine laiko kontrole        Pamišimas dėl laikrodžiu matuojamo laiko

 

        Laikrodžiu kontroliuojamame laike dabartinis laiko momentas neegzistuoja. Tikroviška yra vien tik praeitis ar ateitis, kurią galima išmatuoti, o taškas tarp jų, juk suprantate, neturi ekonominės vertės. Tokį mūsų požiūrį į laiką formuoja laiko kontrolė, kuri taip užprogramuoja mūsų protus, kad nebesugebame gyventi dabartyje. Mes neišvengiamai užbėgame į ateitį ir matome save ateityje, o tai sukelia nerimą ir įtampą. Arba permąstome praeitį, o tai sukelia (įprasto darbo kontekste) kaltės jausmą, apgailestavimą ir apmaudą.

 

Kuo daugiau laiko praleidžiame aplinkoje, kurioje laikas yra kontroliuojamas (pvz., savo darbo aplinkoje), tuo sunkiau „atsigauti” esamojo laiko momente. Tikriausiai tai yra kaina, kurią mokame už išskirtinę verslo ir vyriausybės vadybos sėkmę.

anarchizmo principas        Kai žmonės pirmąkart išgirsta anarchistą, kviečiantį naikinti valstybę, jie prisimena visas vertingas valstybės teikiamas paslaugas ir stoja valstybės gynėjų pusėn, nes nori ir toliau naudotis tomis paslaugomis. Greičiausiai jie sutiks su anarchistu, kai šis teigs, kad mokesčiai per aukšti, kad karas yra blogis, kad visuomenėje per daug ribojančių įstatymų, kad vyriausybė iš mūsų atėmė per daug laisvės. Bet jie yra įsitikinę, kad panaikinus valstybę išnyks ir visos naudingos paslaugos, o tai, jų manymu, per didelė kaina už didesnę laisvę. Jie neklausia „Kas nuolatos vogs mūsų atlyginimus? Kas įsivels į karus ir šauks į armiją jaunus mūsų vyrus, kad juose kariautų? Kas atiminės iš mūsų laisvę po to, kai valstybė bus panaikinta?“, nes jiems nereikia šių vyriausybės paslaugų lygiai taip pat kaip ir anarchistams. Vietoje to, jie kritikuoja anarchistus, kad šie nuvertina teigiamą valstybės įtaką. Žmonės mano, kad anarchistai nėra tinkamai įvertinę visas galimas pasekmes.

David Graeber

Davidas Graeberis (g. 1961) – Amerikoje gimęs antropologas ir anarchistas, daugelio alternatyvių forumų ir protestų prieš kapitalizmą dalyvis, skandalingai pašalintas iš Yale‘io universiteto. Dabar dirba Londono universitete. Jo knyga „Anarchistinės antropologijos fragmentai“ šiemet turėtų pasirodyti lietuvių kalba.

 

Atrodo, mes pasiekėme aklavietę. Toks kapitalizmas, kokį mes pažįstame, regis, byra. Bet svyruojant ir trupant finansinėms institucijoms akivaizdžių iniciatyvų neatsiranda. Organizuotas pasipriešinimas atrodo išsisklaidęs ir padrikas; globalinio teisingumo judėjimas yra tik šešėlis to, koks jis buvo praeityje. Esama pagrindo manyti, kad praėjus dar vienai kartai kapitalizmo nebebus dėl paprastos priežasties – neįmanoma amžinai plėstis planetoje, kuri turi ribas. Tokių perspektyvų šviesoje netgi „pažangieji“ reaguoja nevalingai bailiai, laikosi nusitvėrę kapitalizmo, kadangi tiesiog negali įsivaizduoti alternatyvos, kuri gali būti dar blogesnė.

                         {youtube}uykXaJERoMc{/youtube}

tupikin vlad        Gegužės 22 d. į „Juodraščio“ pristatymą iš Maskvos buvo atvykęs garsus anarchistas, daugybės socialinių judėjimų įkūrėjas Vladas Tupikinas. Keletui valandų jis tapo Laisvojo universiteto (LUNI) lektoriumi ir papasakojo apie anarchizmo problemas bei perspektyvas. Po pristatymo, aišku, buvo surengtas afterparty. Jo metu Vladas buvo paprašytas perduoti linkėjimus tūlam Laurynui iš Skuodo, švenčiančiam savo 18-ąjį gimtadienį. Vladas mielai sutiko. Siūlome susipažinti su šio video linkėjimo stenograma.

red black ireland        Viduramžiais Keltų Airijos (dar vadinamoje Gėlų Airija) teismai ir įstatymai daugiausiai buvo anarchistiniai ir veikė be valstybės. Tokia visuomenė egzistavo apie 1000 metų, kol XVII a. šalį užkariavo Anglija. Tačiau kitaip nei daugelis panašiai veikusių gentinių visuomenių, Airija jokiu būdu nebuvo „primityvi”. Greičiau priešingai, tai buvo sudėtinga, šimtmečius egzistavusi civilizuota ir išsimokslinusi tuometinės Vakarų Europos visuomenė. Tuo labiau stebina tai, kad šalyje nebuvo įstatymų leidžiamojo organo, nebuvo antstolių, policijos, nebuvo viešo spaudimo laikytis įstatymų. Nebuvo jokių, dabar, atrodo, neišvengiamo valstybės valdomo teisingumo pėdsakų. Nebuvo ir pinigų. Atsiskaitymams buvo naudojami naminiai gyvuliai ir žuvys.

Rachel Stone        Žlugus Sovietų Sąjungai, ilgai tramdytas troškimas prasiveržė emigracijos srautais, paskatintas pereinamojo laikotarpio sunkumų... Po dainuojančių revoliucijų postkomunistinės valstybės susidūrė su skausmingais iššūkiais, su Gorgonės Medūza – 1991 m. infliacija siekė 225 proc., 1992 m. – 1100 proc., 1993 m. – 409 proc. Nedarbo lygis 1995 m. viršijo 17 proc. (plg. Lithuania: A Country Study, 1995). Viso gyvenimo santaupas akimirksniu prarijo infliacija, žlugo ištisos pramonės, palikdamos tūkstančius bedarbių... Tūkstančiai naujųjų demokratinių valstybių piliečių vaikėsi „geresnio gyvenimo“ miražą, rinkdamiesi rizikingą nelegalo gyvenimą Vakarų šalyse.

noam chomsky        JAV žiniasklaidoje šis 80-ąjį jubuliejų atšventęs senukas dažnai pristatomas kaip pats reikšmingiausias šių dienų intelektualas, pakeitęs ne tik požiūrį į tarptautinę politiką, ekonomiką, bet ir suformulavęs šiuolaikinės lingvistikos ir kognityvinės psichologijos pagrindus. Kairieji politiniai ir visuomeniniai judėjimai jį laiko vienu iš pagrindinių įkvėpėjų, dešinieji – iliuzijų pasaulyje gyvenančiu filosofu. „Aš kairiosios minties anarchistas, libertarus antivalstybinis socialistas”, – pokalbio pradžioje dar kartą patikslina Noamas Chomsky (beje, jo pavardę reikia tarti taip, kaip taria jis pats – Čomskis, o ne Chomskis). Naujosios pasaulio tvarkos, vakarietiškos smegenų plovimo mašinos ir bet kokio autoritarizmo kritikas turi sąsajų ir su kaimynine Baltarusija – ten gimė jo motina Elsie Chomsky. Šio interviu laukėme daugiau nei pusmetį – garbaus amžiaus Masačiusetso technologijos instituto (MIT) profesorius vis dar labai aktyviai užsiima politine veikla ir mokslo studijomis.

paul hawken        Paulas Hawkenas (g. 1946) – rašytojas, ekonomistas, ekologinių judėjimų aktyvistas, alterglobalistų protestų Sietle dalyvis. Jo knygos išverstos į 27 kalbas ir išleistos 50-yje šalių. Su garsiu ekologu kalbėjosi žurnalistė Rennee Lertzman. Interviu publikuotas knygoje „Mindfulness in the marketplace”.

 

L.: Šiomis dienomis mes girdime daug kalbant apie „žaliąjį verslą”, tačiau labai sunku numanyti, ar vykstanti reforma iš tiesų yra gili. Ar ji tikra, ar tėra greenwashing, kuomet verslas tik sudaro įspūdį, jog yra atsakingas aplinkos atžvilgiu?