savanaudis vaikas 1        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Kaip laisvas vaikas išmoks nesavanaudiškumo?

 

Vaiko savireguliacijos priešininkai tvirtina, kad nesavanaudiškumo galima išmokyti tik bausmėmis ir įtikinėjimais. Tačiau tokie įsitikinimai kyla iš netikėjimo prigimtimi ir atitinka vyraujantį požiūrį, kad prigimtis yra tik „žaliava”, iš kurios žmonės pagal savo norus formuoja žmogiškąsias būtybes. Libertarų požiūriu nesavanaudiškumas formuojasi tam tikru laikotarpiu, šis procesas vyksta pasibaigus vaikystei. Iš pradžių vaikai būna egoistai, paprastai iki lytinės brandos pradžios, ir iki to momento neturi gebėjimų susitapatinti su kitais.

castor&pollux        Laisvamanybės šaukliai Castoras su Polluxu šį kartą prabyla tiesos žodžiu apie Lietuvoje išsikerojusį klerikalizmą. Jų nuomone, katalikų bažnyčia nedaug tepažengė nuo raganų medžioklės laikų, o reakcingos bažnytinės jėgos pastaruoju metu vis stiprėja. Jie nuvainikuoja Romos Katalikų Bažnyčią, kuri dedasi kapitalizmo kankine, ir prilygina ją įprastam verslo subjektui – korporacijai. Laisvamaniai kviečia boikuotuoti šios korporacijos prekes ir siūlo išsiaiškinti, ar katalikų bažnyčia nėra verta teismo už nusikaltimus žmonijai.

naciu seima        Pastaraisiais metais Lietuvos Parlamentas iniciavo nemažai aktų, orientuotų į valstybinę šeimos politiką. Tai – Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas, Valstybinė šeimos politikos koncepcija, Paramos šeimai pagrindų įstatymas. Šiais metais – Nacionalinis susitarimas “Šeima” papildo šių į darnią šeimą orientuotų įstatymų seriją. Jis prasideda teiginiu, jog “globalaus pasaulio patirtis parodė, kad šeima modernioje visuomenėje geba adekvačiai atsakyti į iššūkius ir siekti asmens ir visuomenės gėriui svarbių tikslų”. Todėl remdamasi šiuo dokumento teiginiu atlikau lyginamąją šeimos politikos analizę, kurios tiriamieji objektai – dabartinė šeimos politika Lietuvoje ir šeimos politika Vokietijoje nacių režimo laikais.

Earthlings        „Žemiečiai“ („Earthlings“, 2005)

 

„Earthlings“ (2005 m.) yra turbūt stipriausias iki šiol sukurtas dokumentinis filmas apie industrinę gyvulininkystę ir žmonijos priklausomybę nuo gyvūnų – maistui, apsirengimui, pramogoms ir vis labiau prieštaringai vertinamiems eksperimentams. Pasakotojas šiame filme yra JAV aktorius Joaquinas Phoenixas, žinomas kaip ilgalaikis veganas ir gyvūnų teisių gynėjas. Nuodugniai analizuojant kiekvieną gyvūnų parduotuvių, prieglaudų, gyvulininkystės ūkių, odos ir kailio prekybos, pramogų industrijos, medicinos ir kitų mokslinių įstaigų veiklos aspektą, „Earthlings“ atskleidžia visas gyvūnų (iš)naudojimo praktikas, kurios atliekamos dėl žmogaus pelno.

vlad tupikin        Susipažinkite su Laisvojo universiteto (LUNI) lektoriaus Vlado Tupikino pranešimu, kurį jis skaitys 2009 m. gegužės 22 d. per „Juodraščio“ pristatymą.

 

        Vladas Tupikinas gimė 1965 m. Maskvoje, proletarų – graverio ir chemijos pramonės instituto laborantės – šeimoje. Įgijo vidurinį, o vėliau – aukštąjį istoriko išsilavinimą. Gana senais laikais tapo anarchistu, žurnalistu ir truputį – dėstytoju. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio – nenuilstantis visuomeninių judėjimų kūrėjas, dirbo daugybėje anarchistinių leidinių – „Obščina“, „Volia“, „Vugluskr“, „Chraniteli radugi“, „Anarchija“, „Utopija“, „Asfalt“, „Evrobutylka“. Nuo 2001 metų – rusiškos „Indymedia“ (ru.indymedia.org) kolektyvo narys.

sukilusios skruzdes        Pavergtos skruzdės irgi sukyla. Skruzdžių sukilimo požymius neseniai aptiko vokiečių biologės Alexandra Achenbach ir Susanne Foitzik, dirbančios Ludwigo Maximiliano universitete Miunchene. 2009 m. vasario mėn. žurnale „Evolution“ jos išspausdino straipsnį „Pirmieji vergų sukilimo liudijimai: pavergtos skruzdės darbininkės sistemingai žudo savo socialinių parazitų Protomognathus americanus palikuonis“. Mokslininkės ištyrė 88 skruzdžių Protomognathus americanus kolonijas, kurios užpuldinėja kitų 3 rūšių skruzdžių, tarp jų ir Temnothorax gyvenvietes, ir nustatė, kad į vergiją paimtos Temnothorax skruzdės sukyla ir ima žudyti vergvaldžius bei jų palikuonis.

Johsua Farley        Pateikiame Vermonto Universiteto (JAV) prof. Joshua Farley’io 2007 m. balandžio 14 d., ekologinės ekonomikos konferencijoje aistringai skaitytos paskaitos audio įrašo vertimo fragmentą.

 

Šiandien noriu pakalbėti apie tai, kas slypi už ekonomikos augimo. Mes gyvename visuomenėje, kurią B. Clintonas apibrėžė kaip ekonomiškai buką, t. y. mums reikia, kad ekonomika augtų vis daugiau ir daugiau. Taigi mes gyvename visuomenėje, kur ekonomikos augimas tapo pagrindine varomąja jėga visoje mūsų veikloje. Visi siekia augimo. Visi siekia geresnio darbo, visi siekia daugiau vartoti, turėti didesnius namus, didesnius automobilius. Mes gyvename būtent tokioje visuomenėje.

aldino felicani        Aldino Felicani – ištikimiausias Sacco ir Vancetti gynėjas

 

Aldino Felicani (1891-1967) gimė 1891 m. mažame miestelyje netoli Florencijos. Bolonijoje baigė spaustuvininkų mokyklą. Dirbdamas spaustuvėje ir bendraudamas su radikalių laikraščių leidėjais susipažino su libertarizmo idėjomis, kuriomis ir vadovavosi visą tolesnį gyvenimą.

 

1914 m. kilus grėsmei už politinius įsitikinimus atsidurti kalėjime, pabėgo į JAV. Apsistojo Klyvlende, kur įkūrė du laikraščius, vėliau persikėlė į Niujorką, o galiausiai, priėmęs italų kalba leidžiamo laikraščio „La Notizia” pasiūlymą, atsidūrė Bostone.

nietzsche

Šį straipsnį paskatino rašyti dvi priežastys. Kaip pirmąją jų galima įvardyti tai, kad prancūzų filosofo Gilleso Deleuze‘o veikalai, kuriais nuo pat septintojo dešimtmečio remiasi ištisos Vakarų autorių – filosofų, publicistų ir, be abejo, socialinių aktyvistų, Lietuvoje dar nėra populiarūs. Konformistiniame posovietiniame horizonte nusistovėjo gana keistas požiūris į filosofiją. Dažnai apsiribojama tiesiog idealistiniu Vakarų filosofų skaitymu, signifikantų žaismu, viskas tarsi lieka užkoduota postmodernistiniame neveiklume, atskira nuo gyvenimo. Negana to, galima sakyti, kad vertybes Lietuvoje kuria Vakarų filosofų kritikuojami objektai – to pavyzdžiu galėtų tapti Jeanas Baudrillardas, kurio knyga tarsi „pastatė“ Vilniuje Akropolį ir „prikūrė“ simuliakrų. Tokia kreiva šiuolaikinės Vakarų filosofijos recepcija yra žlugdanti ir reakcinga.

gerd honsik        Austrijos teismas paskelbė nuosprendį Gerdui Honsikui už nacizmo idėjų propagavimą ir holokausto neigimą. Tokie kaltinimai G. Honsikui buvo pareikšti dėl 1992 m. išleistos jo knygos „Freispruch für Hitler?“ („Išteisinti Hitlerį?“) ir jo redaguojamo žurnalo „Halt“ („Stok“). Teismas skyrė jam 5 metus kalėjimo, nors prokuroras reikalavo 20-ies. Skelbdamas sušvelnintą nuosprendį, teisėjas Stefanas Apostolas 68 metų G. Honsiką pavadino „vienu iš Europos neonacių lyderiu“. Pats G. Honsikas neigė visus kaltinimus ir pranešė, kad šį teismo sprendimą skųs aukštesnei instancijai. „Skirti penkerius metrus kalėjimo už laisvą nuomonės išsakymą yra netoleruotina“, – teigė jo advokatas.

Amilcare Cipriani        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Amilcare Cipriani anarchistas, kalinys ir deputatas, neprisiekęs karaliui

 

Amilcare Cipriani (1843-1918) buvo anarchistas patriotas. Gimė Anzio mieste. Būdamas 16 metų amžiaus, kartu su G. Garibaldžiu kovėsi prieš prancūzų karius Solferino mūšyje antrojo Italijos nepriklausomybės karo metu, bet 1862 m. Aspromonte mūšyje jau kovojo prieš G. Garibaldį. A. Cipriani įkūrė „Demokratijos klubą”, kartu su E. Dadaoglou suorganizavo grupę ir 1862 m. dalyvavo revoliucijoje prieš Graikijos karalių Otto. 1867 m. įstojo į pirmajį internacionalą, 1871 m. dalyvavo Paryžiaus Komunos gynyboje, už ką buvo pasmerktas mirčiai, tačiau vėliau kartu su dar 7000 kitų pasmerktųjų buvo ištremtas į Naujają Kaledoniją. Po 1880 m. amnestijos A. Cipriani grįžo į Prancūziją, bet greit buvo ištremtas. 1881 m. už „konspiraciją” suimtas Italijoje ir nuteistas 20 metų kalėjimo. Po septynių metų dėl šalyje įvykusių permainų vėl atsidūrė laisvėje.

kapitalizmas zudo        Dauguma suaugusių žmonių atsikelia 6 ar 7 valandą ryto. 8 ar 9 valandą pradeda darbą. Baigia apie 5 valandą po pietų. Namo grįžta apie 6. Ir taip 50 savaičių per metus. Taip tęsiasi maždaug 45 metus.

 

Dauguma patenkinti turimu darbu, bet iš tikro ne jie patys jį renkasi. Jie gali svajoti, gali studijuoti ir net praktikuotis tam išsvajotam darbui, bet anksčiau ar vėliau daugumai viskas susiklosto visai kitaip. Tada jie ima kas įmanoma ir taip bando suktis. Daugumai reikia išlaikyti šeimas, taigi darbo jiems reikia labiau nei jie yra reikalingi pačiam darbui. Jie yra darbuotojai. Ir kaip dauguma darbuotojų, neturi jokio balso įtakojant tai, kas vyksta jų darbe. Tikslai, paslaugos, artimi ir tolimi įmonės planai yra „ne jų reikalas”, nors tai drąstiškai veikia kiekvieno jų gyvenimą.